Į neviltį mūsų tai nenuvarė, o tik patvirtino tą faktą, kad tie planai atneša nedaug naudos… Nuo nepasiektų objektų iki uždarytų kelių, nuo miegojimo su rūbais po trimis antklodėmis iki kambario šildymo žvakėmis, nuo niūrios pilkumos iki stipraus žemės drebėjimo – šioje kelionėje buvo visko.
Kelionė po Taivaną
Trumpai pristatau Taivaną. Nežinau kaip jūs, bet mes prieš kelionę apie jį neturėjome net mažiausio supratimo. Taivanas yra sala prie Kinijos krantų. Jis beveik perpus mažesnis už Lietuvą. Gyventojų čia „tik“ 8 kartus daugiau nei pas mus (beveik 24 mln.). Pirmieji šalies gyventojai buvo aborigenai, kurie ilgus šimtmečius su kaimyne Kinija jokių reikalų neturėjo. 16 a. salą atrado portugalai, vėliau aplink trintis pradėjo ispanai ir olandai. Olandai išvaikė ispanus, olandus išvaikė japonų piratai, o šiuos – kinai. Taip Taivanas buvo prijungtas prie Kinijos Imperijos. Vėliau prasidėjo painiava su Kinijos Respublika ir Kinijos Liaudies Respublika. O dabar Taivanas kaip ir priklauso Kinijai, tačiau kartu egzistuoja kaip savarankiška (nors oficialiai nepripažinta) šalis. Jei Lietuvos piliečiams vykstant į Kiniją reikalinga viza, tai į Taivaną – ne. Šalyje be vizos išbūti leidžiama iki 90 dienų. Mūsų kelionė po Taivaną truko vieną mėnesį.
Taivano maršrutas
Mūsų kelionės po Taivaną maršrutas atrodė taip: Taichung – Sun Moon Lake – Tainan – Kaohsiung – Kenting – Hualien – Taroko nacionalinis parkas – Taipei ir išvykos į jo netolimas apylinkes. Paprastai kalbant – ratu aplink salą. Taivanas – labai urbanizuota šalis, ypatingai vakarinė pakrantė. Sunku būdavo suprasti, kur viena vietovė baigiasi, o kita prasideda. Itin geri keliai, daugybė dviračių takų (nepaisant kai kurių uždarytų atkarpų). Taivane nuolat galvojome apie Vilniaus rūsyje dulkes kaupiančius „longboard’us“. Va su riedlentėmis Taivane būtų buvę linksma! Kas šiek tiek „trukdė“ – tai vėlgi ta pati urbanizacija. Štai dairaisi iš apžvalgos aikštelės į aplinkinių kalnų viršūnes, palei jas plaukiančius debesis, paplūdimius tolumoje… Vienur stovi bjaurus fabrikas, kitur kažkokia gamykla, dar kitur – elektros stulpai kiek akys užmato. Nepaliestos gamtos tikriausiai reikėtų ieškoti kažkur giliau salos viduje.
Taichung, Tainan, Kaohsiung – rask 10 skirtumų
Trys Taivano didmiesčiai – Taichung, Tainan ir Kaohsiung mums pasirodė kažkaip labai jau panašūs. Iš serijos „rask 10 skirtumų“. Iš pirmo žvilgsnio viskas vienoda: architektūra, gatvės, parduotuvės, naktiniai turgūs. Gal prie to prisidėjo kasdien vienodai pilkas oras. Tačiau vėliau kiekvienas miestas gavo trumpą aprašymą – skiriamąjį bruožą. Taichung – tas su voverytėmis, Tainan – tas su ta smagia šventykla, Kaohsiung – tas su urbanistine panorama nuo tilto (apie tai bus II-oje dalyje). Puikiai pamenu tas dvi saulėtas (!) dienas Taichung. Tai buvo pačios pirmos dienos Taivane, todėl tokį orą priėmėme kaip savaime suprantamą. Jei tik atskridus šviečia saulė, taip juk bus visą laiką. Bet vėliau taip apsiniaukė, kad atrodė daugiau niekada taip ir „neatsiniauks“. Kasdien laukdavome saulės, bet kažkas ten aukščiau turbūt tyliai krizeno sau panosėje. Na, tegul.
Sun Moon Lake – vorele riedėti dviračių taku irgi smagu
„Na bent jau nelyja. Važiuojam prie ežero“ – toks buvo vieno mūsų šeštadienio planas. Sun Moon Lake yra populiariausias ežeras Taivane, todėl savaitgaliais čia tikras knibždėlynas. Išsinormavome dviračius ir kartu su visais kitais dviratininkais „išknibždėjom“ pakrantės taku. Gražiai, tvarkingai, vorele (vos ne „kritinė masė“…). Ežeras dailus, palei jį įrengtos poilsio ir apžvalgos aikštelės. Blogai nebuvo, tiek kad tas 8 ar tai 10 km dviračių takas labai greitai užsibaigė. O kad ta pilkuma nepabostų, paįvairinimui prapliupo lietus…
Kenting – pabėgimas prie (pilkos) jūros
Nors Tainan ir Kaohsiung taip pat įsikūrę prie jūros ir turi po šiokį tokį paplūdimį, Kenting kaimelis didžiuojasi vienu gražiausių šalyje smėlio paplūdimių. O šalimais dar ir to paties pavadinimo nacionalinis parkas. Jau čia tai eisim ir darysim! Maudytis neplanavom, nes, nepaisant oficialių draudimų, mums vis tiek buvo per šalta. Nusižiūrėjom keletą žygių takų, pora paplūdimių, piečiausią Taivano tašką, vieną parką ir uolą. Ant vieno žygio tako nepatekom, mat pasirodo tam reikia iš anksto pasirūpinti leidimais. Tada per kažkokį neveikiantį kempingą, perlipę apgriautą tvorą, patekom į parką. Mokamas buvo, bet tai sužinojom tik išeidinėdami, tai negi gaišinsi darbuotojų laiką ir prisipažinsi (ne iš piktos valios įsibrovėme, tai kaip ir nesiskaito…). O likusį laiką vaikščiojom greitkelio pakraščiu, nes takai arba buvo uždaryti, arba jų išvis nebuvo. Na bet bent paplūdimiai buvo dailūs. O prie jūros juk visada smagu.
Hualien – nuo žvakių iki žemės drebėjimo
Į Hualien ir netoliese esantį Taroko nacionalinį parką dėjom daug vilčių. Čia planavome praleisti visą savaitę ir atsigriebti už tai, ko kitur nuveikti nepavyko. Didžiausias rūpestis prieš kelionę buvo „o ne, kasdien žada lietų“. Tik pasidomėk žmogau pirmą kartą gyvenime orų prognozėmis iš anksto… Kambaryje, kuriame apsistojome, buvo klaikiai šalta, šalčiau nei lauke. Nusimatė miegas su rūbais drėgnoje patalynėje. Bet jei tik būtume žinoję, kad lietus tuo metu bus pats mažiausias mūsų rūpestis…
Žemės drebėjimas
Dar pirmą vakarą Hualien supurtė 6.4 balų stiprumo žemės drebėjimas, į kurio epicentrą pataikėme kaip pirštu į akį. Mums tai buvo pirmas žemės drebėjimas, kuris „skaitėsi“ (pramiegotas Tenerifėje ir poros balų Vilniuje – nesiskaito). Tačiau įvykių nepasirinksi. Drebėjimas apgriovė pora namų, sugadino ne vieną gatvę ir, deja, nusinešė keletą gyvybių. Tą naktį praleidome lauke, tai trynėmės palei namą, tai ratais po miestą. Daugelis darė tą patį. Paryčiais, kai vietiniai išsiskirstė po namus, miegoti nuėjome ir mes. Su rūbais, kaip ir ruošėmės. Tačiau ne vien dėl šalčio, bet ir dėl patogumo reikalui esant kuo greičiau „dėti į kojas“. Nors stipresni ar silpnesni smūgiai nesiliovė visą naktį, laimei „dėti į kojas“ nebereikėjo. Iš pradžių pašokdavome lovoje ir jau skuosime laukan, tačiau su laiku nusiraminome. Stebėjome, kaip elgiasi taivaniečiai. O šie pripratę – jiems tie „vargani“ 4 – 5 balai emocijų nekėlė. Taip Hualien (bent jau mūsų namas) lengvai prasiūbavo visas 7 dienas.
Žvakės ir kita romantika
Rūpestį dėl lietaus žemės drebėjimas kaip ranka nuėmė. O kai jau pradėjome naktimis miegoti, norėjosi tą daryti sausai ir šiltai (kiek mažai kartais žmogui reikia). Tačiau kambaryje buvo šalčiau nei lauke. Miegoti apsirengus viską ką turime – alternatyva šiaip sau. Grįžome prie seno gero, neretai Ispanijoje naudoto, šildymosi žvakėmis būdo. Norite tikėkite, norite ne – tai veikia. Vienoje parduotuvėje, ritualams skirtų prekių lentynoje, radome arbatinių žvakelių. Pačiupome keletą. Ir ką? 4 žvakutės – ne tik romantika, bet ir žymiai šiltesnis vakaras bei ne tokie drėgni patalai.
Išvyka dviračiais, naktinis turgus ir kiti maži džiaugsmai
Ką veikti Hualien laisvu laiku nuo žemės drebėjimo ir šildymosi prie žvakių? Išsinuomoti dviratį ir nuvažiuoti iki Qixingtan kaimelio ir šalimas esančio paplūdimio. Iki jo veda geras dviračių takas, kuris ne sezono metu daug kur buvo uždarytas. O dviratis ne ilglentė, su juo per tvorą taip paprastai neperlipsi… Važiuojant svarbu laikytis vienos taisyklės – visada žiūrėti tik į jūros pusę. Kitu atveju tvoromis, statybomis, šiukšlių perdirbimo ir kitais fabrikais apstatytas kraštovaizdis gali būti ne toks jau kvapą gniaužiantis. O vakare visų keliai veda į naktinį turgų. Mes gyvenome šalia Dongdamen turgaus, todėl jame dažniausiai ir lankėmės.
Priežastis, kodėl dauguma keliautojų atvyksta į Hualien yra Taroko nacionalinis parkas. Jis – aktyvių keliautojų džiaugsmas ir skausmas. Džiaugsmas – nes jame daug žygių takų. Skausmas – nes įdomiausiems iš jų reikia leidimų. Mes išsirinkome net 2 leidimų reikalaujantį taką. Kaip ir kur juos gauti, galvojome išsiaiškinti atvykę į Hualien. Niekaip negalėjome apsispręsti dėl antro žygio. Bet ir šias mūsų kuklias problemas išsprendė minėtas žemės drebėjimas. Taroko nacionalinis parkas buvo uždarytas. Žmonės suka galvas, planuoja, o ten aukštai iš jų skaniai juokiasi… Tačiau paskutinę dieną vis dėlto pasisekė ir parke apsilankyti pavyko. Atidaryti buvo tik du leidimų nereikalaujantys takai. Įveikėme abu ir iš viso nukulniavome virš 10 km. Visą kelią lydėję Taroko tarpeklio vaizdai buvo didingi!
Taipėjus – namelis ant stogo ir besaikis valgymas
Atvykus į sostinę Taipėjų (Taipei) visi orų ir šiaip mažų nesėkmių reikalai ėmė taisytis. Nors bute buvo klaikiai šalta ir vėl teko šildytis žvakėmis, keletui dienų pagaliau išlindo saulė. Net iki trumpų rankovių išsirengėme (antrą kartą per mėnesį). Tiesa, kad nebūtų nuobodu ir prie gero nepriprastume, saulėtos dienos buvo paįvairintos tokiais vėjais, kad atrodė nuneš tą mūsų namelį… O kalbant apie mūsų būstą Taipėjuje… 9 dienoms įsikūrėme ant 12-kos aukštų namo stogo suręstame namelyje. Visas stogas buvo apsodintas taip gausiai, kad buvo galima atidaryti botanikos sodą, jį apmokestinti, o už surinktus pinigėlius susimokėti nuomą. Čia pat driekėsi dar ir kažkokių vamzdžių labirintas. Sukome galvas – čia dujotiekis ar vandentiekis. Galvosūkį išsprendė kaimynas. Šis tamsoje įgriuvo į vamzdyną. Vienas vamzdis prakiuro, ir tada jau kaip dėjo vandens, kad vargšeliui maža nepasirodė. Viskas aišku – čia vandentiekis.
Taipėjus: ką veikti ir ką pamatyti?
Pačiame Taipėjuje apžiūrėjome garsųjį Taipei 101 dangoraižį – vieną aukščiausių pastatų pasaulyje. Pagal dabartinę statistiką, tai 7 pagal aukštį pasaulio dangoraižis. Bet tvirtinama, kad jame esantis liftas – pats greičiausias. Kadangi pasikelti į 89 aukšte įrengtą apžvalgos aikštelę kainuoja 600 TWD (17 €), mums puikiai tiko ir vaizdas iš apačios. O miestą nemokamai apžvelgėme nuo Dramblio kalno. Tai atsiėjo kelis prakaito lašus ir bonusus į sveikatos sąskaitą. O vaizdas nuo kalno puikus! Tačiau įdomesnės lankytinos vietos yra ne pačiame Taipėjuje, bet netoli jo (netoli – valanda arba dvi kelio viešuoju transportu). Tai Wulai krioklys, Keelung kalnas su kvapą gniaužiančia panorama, turistinis Jiufen kaimelis ir t.t.
Vakarus leidome naktiniuose Taipėjaus turguose. Ir valgėm, valgėm, valgėm. Tai kaip ir pritapome prie vietinių. Tačiau turbūt nepakankamai stengėmės, mat vienai mielai moteriškei vis tiek neprivalgę atrodėm, tai ji pripirko mums spurgų. Skanu. Suvalgėm.
O jau kad ruošėmės švęsti Kinų Naujuosius Metus. Tik arba to šventimo tiek ir tebuvo, arba mes kažkaip talentingai tą pražiopsojome. Naujųjų išvakarėse šiek tiek judesio radom Shi-men Ting naktiniame turguje. Tada vidurnaktį nuo stogo paspoksojom į pavienius fejerverkus ir išgėrę alaus nuėjome miegoti. Kitą dieną atrodė, jog gyvenimas ir vėl teka sena vaga. Tik Longshan šventykla ir užsikimšęs naktinis turgus prie jos, išdavė, kad šiandien nėra eilinė diena. Jokių didžiulių fejerverkų ar paradų su drakonais – nė kvapo. Tik daug blink, blink ir lempučių.
Štai taip atrodė mūsų kelionė po Taivaną. Pradžioje sekėsi, tik vidutiniškai. Mes vis galvojome, kad turėtų būti taip, bet viskas susiklostydavo kitaip. Tačiau galiausiai, dabar jau žiūrint „atgal“, viskas ten buvo labai gerai ir labai gražu. Kas įsiminė labiausiai ir kur buvo gražiausia/ įdomiausia – tęsinys kitoje dalyje.
