Kai dirbi kūrybinį darbą, neišvengiamai vieną dieną susiduri su įkvėpimo poreikiu. Norėjosi šviežio oro, norėjosi pamatyti kitas kultūras, praplėsti savo pasaulėžiūrą. Turistinės kelionės nebeteikė to džiaugsmo, nes kas kartą žinojome, jog reikės vėl grįžti į savo įprastą kasdienybę Vilniuje. Pasvėrusios visus už ir prieš, tiesiog nusprendėme surizikuoti ir perkelti savo darbo vietą į kitą pasaulio dalį.
Kadangi tekstus kuriu jau daugiau nei 18 metų, žinau, jog galiu rašyti bet kur, kur tik yra mano kompiuteris. Mano kolegė Laima Penek yra profesionali fotografė, tad ji irgi dirba ten, kur ją nuveda jos fotokamera: į madų savaites, asmenines fotosesijas, gatvės reportažus, verslo renginius. Drauge dirbdamos mes patyrėme vaizdo ir žodžio sintezės grožį, o savo atradimais ir profesijos paslaptimis dosniai dalinamės įvairiuose mokymuose.
Taip Portugalijos sostinė tapo antraisiais mūsų namais. Mums abiem patinka miestai, kuriuose kasdien eidamas ta pačia gatve gali vis surasti ką nors naujo, netikėto, įdomaus.
Lisabona iš tiesų moko pastabumo, atidumo ir kartais net juokais įsivaizduojame ją nuo saulės prisimerkusią, išsišiepusią ir sakančią: „Norite įkvėpimo? Tai va, jei jau tikrai ieškote naujų idėjų savo tekstams, fotografijoms, tai eikite prie vandenyno, eikite į senuosius knygynus, eikite į kelių šimtų metų senumo krautuvėles, kalbinkite menininkus, žvejus, išradėjus, visus. Viską matykite, nieko neteiskite, dėkitės į širdį ir atidžiai klausykitės.“
Pamilome šitą miestą, nes tikrai čia tiek daug to grožio, kad net tiršta. Knygos, muzika, gatvės menas, parodos, architektūra, dizainas, mada – tik siurbk į save, tik žavėkis, dėkis į savo galvą, širdį, užrašų knygutę.
Šitas miestas prikuždėjo tokių paprastų ir kartu tikrų gyvenimo išminties sklidinų tiesų. Štai bet kuri Pastelaria pavirsta smagiomis ir slaptomis žmonių stebėjimo vietomis. Darom taip: užsisakai Galão kavos, keptą Tosta Mista sumuštinį su traškia duonos plutele ir tįstančiu sūriu, kokosinę Pão de Deus bandelę, ir žiūri tyliai sau į žmones tiek ilgai, kiek tik nori. Kuo toliau Pastelaria bus nutolusi nuo turistinių objektų, tuo daugiau kasdienybės magijos galima pamatyti.
Draugams mėgstame pasakoti vieną epizodą: vėlus vakaras, kavinukėje dirba vyresnio amžiaus žmonės, visi dirbę kiaurą dieną, pavargę, tačiau su kokia meile pasitinka užsukančius klientus! Su kiekvienu pajuokauja, pakalbina, išrenka, kas čia būtent jam skaniausia būtų, pavalgiusį išlydi su atsimojavimais, linkėjimais ir padėkojimais, tarsi ne bandelę jie čia valgė, o prašmatniausią, brangiausią patiekalą, už kurį sumokėjo solidžią sumelę ir jau jiems įsiteikti tikrai derėtų.
Dvi ten dirbančios senjorės palinksta ties kompiuteriu ir užkrečiamai krizendamos išrašinėja sąskaitas. Valytoja ramiai plauna laiptus į tualetą ir visai nepyksta, kad kas nupėdina per šlapią marmurą žemyn. Darbo dienos pabaiga, o jie visi kažkokie laimingi. Žiūrėdamos į šiuos žmones ir mes mokomės to paprastumo, gerumo. Juk kaip dažnai laimė slypi labai paprastuose dalykuose.
Trumpam sugrįžusios į žiemišką Vilnių, netrukus keliaujame atgalios į Lisaboną tam, kad vėl parskristume čia su naujais įkvėpimais ir kūrybinėmis idėjomis.
Sekti kūrybos namų „Kregždynas“ gyvenimą Portugalijoje galima ČIA
