Prancūzijos Handajaus kurortas įsikūręs teritorijoje, kurioje gyvena etniniai baskai. Jis praktiškai prisišliejęs prie Ispanijos sienos. Tarpusezoniu jo gražius smėlio paplūdimius iš pirmo žvilgsnio užplūsta šimtai ruonių. Tačiau įsižiūrėjus geriau, paaiškėja, kad tai yra hidrokostiumais vilkintys banglentininkai.
Už ilgos bangų lūžimo linijos prasideda istorinis Ispanijos miestas Ondaribija, o tada – stambus pramoninis miestas Irūnas. Siena tarp šių šalių eina Bidasoa upės delta. Pasikėlus aukštyn palei upės tėkmę, vaizdas pasikeičia. Didingi koloritiniai baskų pastatai užleidžia vietą virtinėms pramoninių sandėlių Prancūzijos pusėje ir neišvaizdžioms, pilkoms gyvenamųjų namų dėžutėms Ispanijos pusėje.
Tačiau mes čia atvykome dėl Fazanų salos. Rasti ją nėra taip lengva. Paklausti, kaip ją pasiekti, vietos gyventojai stebisi ir nesupranta, kas joje gali būti įdomaus. Jie teigia, kad ten nėra ką žiūrėti, ir įspėja, kad ten patekti negalima, nes sala yra negyvenama. Tai nėra turistinė vieta, kaip pavyzdžiui, Sen Mišelio sala.
Tačiau štai ir ji – rami, sunkiai pasiekiama sala, stūksanti vidury upės. Ji apaugusi medžiais, žolė joje kruopščiai nupjauta. Salos viduryje stovi paminklas, skirtas istoriniam įvykiui, kuris čia nutiko 1659 metais.
Saloje, kuri buvo laikoma neutralia teritorija, ispanai ir prancūzai tris mėnesius derėjosi dėl užsitęsusio karo nutraukimo sąlygų. Iš abiejų pusių į ją buvo nutiesti mediniai tiltai. Abiejų šalių kariai visų derybų metu buvo parengties būsenos.
Galiausiai buvo pasirašytas taikos susitarimas, pramintas Pirėnų taika. Jame buvo susitarta dėl teritorijos perdavimo ir nustatyta siena tarp šių šalių. Šių derybų kulminacija tapo prancūzų monarcho Liudviko XIV ir ispanų karaliaus Filipo IV dukters vedybos.
Sutartyje taip pat buvo numatyta, kad Ispanija ir Prancūzija dalysis šia sala ir jos kontrolę viena šalis reguliariai perleis kitai. Pusę metų – nuo vasario 1 dienos iki liepos 31 dienos – tai bus Ispanijos teritorija, o likusius šešis mėnesius – Prancūzijos.
Tokia politinė sąranka kartais sutinkama pasaulinėje praktikoje ir vadinama bendru valdymu. Tačiau tarp dabartinių panašių susitarimų sutartis dėl Fazanų salos yra viena seniausių pasaulyje.
Gubernatoriumi ar salos valdytoju pagal eilę tampa Prancūzijos ar Ispanijos karinių jūrų laivynų vadai. Tačiau jie paprastai turi svarbesnių reikalų, todėl salą dažniausiai prižiūri Irūno arba Handajaus miestų merai.
Handajaus savivaldybėje Benua Ugartemendija yra atsakingas už parkų zonas. Kiekvienais metais jis pasiunčia į salą žmones, kurie nupjauna žolę ir apgeni medžius. Ties tuo jo įgaliojimai baigiasi. Upės vandens lygis priklauso nuo potvynių ir atoslūgių. Kartais šią salą iš Ispanijos galima pasiekti netgi brendant. Todėl, be žolės pjovimo, ispanų valdžiai dar tenka baidyti iš salos „nelegalius“ turistus.
Geografiškai ši sala yra visai nedidelė – 200 m ilgio ir 40 m pločio. Kartais – labai retai – į istorinę salą pakviečiami lankytojai. Paprastai čia atvyksta pagyvenę žmonės, nes jaunimas nieko nežino apie istorinę šios salos reikšmę.
Šiais laikais kirsti Ispanijos ir Prancūzijos sieną yra labai paprasta – ją išduoda tik automobilių grūstys. Tačiau Fransisco Franco diktatūros laikais siena buvo akylai saugoma. Handajaus meras pasakojo, kad tuomet palei upę kas 100 metrų stovėdavo sargybiniai, kurie stebėdavo, kad niekas nekirstų sienos.
Šiais laikais Irūno ir Handajaus merai susitinka daugiau kaip 10 kartų per metus. Jiems tenka aptarti tokius klausimus kaip vandens kokybė ir žvejyba. Anksčiau ispanų žvejai skųsdavosi dėl prancūzų kolegų škunų formos, o dabar jiems nerimą kelia dideli srautai prancūzų, kurie atvyksta į šias vietas paplaukioti baidarėmis ir trukdo žvejybai.
Salos likimo klausimas per tokius susitikimus nebūna prioritetinis. Sala po truputį nyksta. Per pastaruosius tris šimtus metų jos plotas sumažėjo beveik dvigubai – daugiausia dėl polaidžio vandens iš Pirėnų, kuris patenka į upę ir plauna jos krantus. Tačiau nė viena pusė nenori įdėti pastangų, kad salos krantų linija būtų sustiprinta.
Šiais metais oficialios šios teritorijos perdavimo ceremonijos nebuvo. Kažkada buvo svarstoma idėja saloje iškelti vėliavą tos šalies, kuriai tuo metu ji priklauso. Tačiau buvo nuspręsta, kad tai galėtų paskatinti baskų separatistus nuniokoti vėliavą ar pakeisti ją sava.
Taigi visai neseniai viena labiausiai neginčijamų salų vėl pakeitė savo šeimininkę.
Rugpjūtį Ispanija vėl turės grąžinti ją atgal. Jeigu, žinoma, staiga nenuspręs pažeisti 350 metų senumo susitarimą.
