Šis tekstas ne veltui pasirodo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse. Jeigu nebūtume laisvi, nepriklausomi ir demokratiški – greičiausiai, taip, kaip yra ten, gyventume ir mes. Aš jums garantuoju – verktume, nes kubiečiai, kai nemato turistai, verkia. Jiems yra skaudu, kad šalia esanti Amerika šitaip klesti, kad ten visko yra, o pas juos daug ko trūksta.
Ar žinote, ką rekomenduoja garsiausi turistiniai vadovai tiems, kas keliauja į Kubą? Juose juodu ant balto rašoma: pasiimkite, ko nors, ką galėtumėte padovanoti kubiečiams. Pasiimkite saldumynų, nes pas juos šito gėrio mažai. Pasiimkite higienos priemonių – visokių kvepiančių šampūnų, muilų, prausiklių, paimkite vakarietiškų drabužių ir kosmetikos, padovanokite jiems to, ko negailite. Kubiečiai patys neprašys, jiems gėda, bet jeigu jūs ištiesite ranką ir pasiūlysite paimti – tikrai ims. Nes turėti tai, ką turime mes yra jų svajonė.
Sostinėje Havanoje tų, norinčių, ką nors gauti gal mažiau, ypač centre. Ten žmonės įpratę prie turizmo ir labiau prakutę. Įvairiais būdais visko prasimano. Bet kuo tolyn nuo šio miesto – tuo liūdniau. Ypač mažuose kaimuose.
Žaidimai
Štai jums epizodas: Kuboje populiariausia sporto šaka yra beisbolas. Jį žaidžia, ar bent nori žaisti visi, jau nuo mažų dienų. Tačiau nusipirkti šiam žaidimui skirtą lazdą ir kamuoliuką daugeliui yra per brangu. Todėl ar žinote, ką daro vietiniai jaunuoliai? Jie susiranda miške nulūžusių šakų, kuo storesnių. Pasiima tuščią limonado buteliuką ir su tomis šakomis daužo jį, kaip tikrame beisbole. Taip daro paaugliai. Mažesni vaikai žaidžia panašiai – tik su plonytėmis lazdelėmis, o vietoje kamuoliuko naudoja butelių kamštelius.
O dabar kitas epizodas, kaip elgiasi ištroškę azartinių lošimų: Kuboje nuo senų laikų paplitęs „Domino“ žaidimas. Jį žmonės žaidžia visuose parkuose, skveruose ir baruose. Kad būtų įdomiau, kad daugiau azarto atsirastų jie mielai loštų iš pinigų. Na, kaip kazino. Bet bėda ta, kad pinigų niekas neturi. Todėl vietiniai vyrai sugalvojo kitaip – jie žaidžia iš atsispaudimų. Tas, kas pralaimi daro jų penkiasdešimt ar net šimtą. Ant kiekvieno kampo galima pamatyti, kaip būrelis žmonių žaidžia, o vienas koks nelaimėlis, šalia jų – daro atsispaudimus. Supraskite: pralaimėtojas. Šiaip jau visai neblogas toks lošimo būdas, finale nelieka nelaimingų ir prasiskolinusių. Būna tik pasportavusių.
Parduotuvės
Dabartinė Kuba labai primena Lietuvą sovietinės okupacijos laikais. Kai visur stovėjo milžiniškos eilės, kai dėl menkiausios prekės reikdavo varžytis su kitais. Liūdnasis deficitas.
Jeigu to nepatyrėte, arba gal pasiilgote – prašom, važiuokite į Kubą. Kai kuriose eilėse stoviniuojama po valandą ar net dvi. Ir ne dėl kokio nors stebuklingo dalyko, o dėl paprasčiausios rūkytos dešros. Kai į vietinę parduotuvę atveža šio gardėsio, gandas akimirksniu pasklinda visame rajone. Per dešimt minučių prie durų subėga koks penkiasdešimt moterėlių, užsisvajojusių, kaip namiškiams suteps skanų sumuštinį. Bet tada griežtoji pardavėja sako joms visoms, toms pirkėjoms: stop, mielosios, palauksite! Ir į parduotuvę įleidžia po kelias, kad nebūtų sumaišties viduje.
Žinoma, mėgstantys kritikuoti ir buvę Kuboje sakys: nesąmonė, nemačiau eilių, o parduotuvėje buvau. Taip, tikrai yra tokių, kuriose pirkėjų mažai. Dažniausiai jos skirtos turistams su dešimt kartų didesnėmis kainomis, neįkandamomis vietiniams. Bet net ir ten rūkytos dešros nerasite, nebent keistos spalvos „šlapianką“.
Arba kita priežastis, kodėl eilių nėra – tose parduotuvėse visiškai nėra, ko pirkti. Kai kur galite pamatyti tiesiog tuščias lentynas, voratinkliais apėjusias. Bet dažniau kubiečiai prekybininkai štai, kaip daro. Jie išdėlioja vienodas prekes, kuo didesniuose plotuose. Pavyzdžiui, vienos rūšies šampūnas, koks šimtas jo buteliukų, o šalia konservuoti ananasai, vienodi aliejaus buteliai, kažkokios konservuotos daržovės, medus ir garstyčios. Jeigu stipriai neanalizuoji, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visai pilna ta parduotuvė. Bet, jeigu nori apsipirkti, pasidaro liūdna. Keisčiausia, kad identiškos prekės visuose skyriuose. Aliejaus galima rasti tiek ten, kur prekiauja kosmetika, tiek ten, kur prekiauja mėsa. O daugiau nebuvo, ką į tas lentynas sudėti.
Kuboje labai įdomi drabužių prekyba. Jų pasirinkimas minimalus – vienodi marškiniai, vienodi megztiniai. Tikrai nelabai vilioja pirkti. Bet vietinės damos stovi eilėje, o griežtos pardavėjos į prekybos salę įleidžia tik po penkias pirkėjas. „Kai apsipirks jos – eisite jūs“, - sako.
Nusprendžiau, kad geriausia vieta apsipirkti Kuboje yra mažos, specializuotos prekyvietės, tarsi lietuviški ūkininkų turgeliai. Pavyzdžiui, kiaušinių pardavėjo kioskelis. Jis tik juos parduoda ir visada jų turi. Kiaušinių Kuboje tikrai netrūksta ir jie ten pigūs.
Daug kubiečiai turi ir bananų. Vaisių pardavėjo kioskelyje tądien, kai lankiausi – nebuvo nei apelsinų, nei citrinų, tik bananai. Žmonės pirko juos maišais.
O štai su svogūnais bėda. Viename tokiame specializuotame kioskelyje stebėjau dviejų, vyresnio amžiaus ponių konfliktą. Pirkėja, kuri eilėje buvo pirmoji – nupirko tiek daug svogūnų, kad kitoms, stovėjusioms už jos liko tik svogūnų laiškai. Viena, kuri visai nenorėjo laiškų, puolė bartis, ji atėjo pirkti normalių, didelių svogūno galvų. Konfliktas vyko ispaniškai, todėl pacituoti negaliu, bet tas barnis prie nieko nevedė, nes svogūnai tiesiog baigėsi.
Prabangiausias prekybos centras
Su dideliu užsidegimu ėjau į centrinį Havanos prekybos centrą, kurį turizmo informacijos biure rekomenduoja, kaip vietą puikiam „šopingui“. Galvojau, kad ten, tai jau tikrai visko bus. Bet situacija labai panaši, kaip visoje Kuboje, tik šio to daugiau ir net radau „importo“ iš vakarų. Žinote iš kur? Iš Lietuvos! Maisto prekių skyriuje pardavinėjo kondensuotą pieną pagamintą mūsų Marijampolėje. Ir dar ten buvo „Coca Cola“ limonado, kurio kitose parduotuvėse nėra.
Įdomu tai, kad po prekybos centrą negalima vaikščioti su rankinėmis ar kuprinėmis, reikia viską atiduoti į rūbinę. Aplankiau antrą aukštą, ten kur parduoda batus, kosmetiką ir avalynę. Pasirinkimas minimalus, bet užtat yra kai kas, prie ko visi fotografuojasi. Viena ten esanti parduotuvė pasistatė seną, kiek pablukusį stendą su Paris Hilton. Atsimenate tokią JAV žvaigždę? Tai va, ji ten stovi, kaip magnetas viliojantis pirkėjus. Manau, kad jeigu į tą parduotuvę užsuktų tikroji Paris, ji basiai liūdėtų, nes batai ir rankinės – labai jau prastos kokybės, o ir stilius devyniasdešimtųjų.
Žinote, ką parduoda kosmetikos skyriuje? Kvepalus, dantų pastą ir tualetinį popierių vienoje lentynoje. Taip yra todėl, kad tas tualetinis baltesnis ir minkštesnis nei tas, kurį naudoja daugelis kubiečių. Jau tarsi prestižo prekė, štai kodėl galima dėti prie kvepalų. O ir kaina solidi – pusantro JAV dolerio. Brangoka vietiniams, kai mėnesinė alga siekia vos 30 dolerių.
Radau tame, pavyzdiniame prekybos centre skyrių „Condimentos“ (prieskoniai – liet.), kuris, tegu nesupyksta pardavėja, atrodė liūdniausiai iš visų skyrių. Trijų aukštų lentynose stovėjo kelios plastikinės dėžės ir kibirėliai. Jeigu nebūtų eilės pirkėjų, galvočiau, kad bankrutavo.
Vaistinės
Didžiausios eilės, kokias teko matyti Kuboje, kiekvieną dieną stovėjo prie vaistinių. Kai pirmą kartą pamačiau didžiulį būrį žmonių, pagalvojau, kad toje vietoje kažką nemokamai dalina. Pasirodo – baisus vaistų deficitas. Žmonės kasdien eina į tas vaistines paklausti ar jau atvežė jiems reikalingų, gydytojo paskirtų tablečių. Kubiečiai pasakojo, kad kartais tenka laukti net mėnesį. O kai tabletės atsiranda, jas akimirksniu išperka.
„Vaistų bronchinei astmai, nuo dusulio priepuolių, aš laukiau kelias savaites. Šiandien pranešė, kad jų jau atvežė, tačiau reikia laukti eilėje. Vaistininkė nežino ar jų visiems užteks“, - nusiminęs man pasakojo taksi vairuotoju dirbantis Raulis. Iš pradžių bandžiau su juo palaukti, bet po pusvalandžio, kai eilė beveik nepajudėjo, supratau, kad kova dėl vaistų – tikrai labai rimta užduotis.
Viešojo maitinimo vietos
Atleiskite man, Kubos žmonės, bet nežinojau, kaip pavadinti tas vietas, kuriose jūs pietaujate ir vakarieniaujate. Nepriminė man jos nei kavinių, nei restoranų. Gal labiau valgyklas. Bet kažkaip nelabai gerai skamba jas taip vadinti, ypač žinant, kad valgyti ten sau leidžia labiau pasiturintys, netaupantys. O liūdniausia, kad nieko ypatingo negauna. Prisimenu, būdavo sovietinėje Lietuvoje tokios užkandinės, kuriose pardavinėjo virtas dešreles su kečupu arba garstyčiomis. Kuboje dabar yra panašiai. Tos jų „kavinės-valgyklos“ siūlo pirkėjams rinktis: dešreles, keptą vištos kulšį arba sumuštinį su virtu kumpiu ir sūriu. Atsigerti: gaivos iš aparato, kubietiškos kavos arba alaus.
Pasižvalgyti tokiose vietose, skirtose vietiniams, tikrai rekomenduoju. Ten tvyro labai įdomi atmosfera.
Žinoma, negalvokite, kad Kuboje nėra normalių restoranų. Yra, bet juose valgo vietinis elitas, turtuoliai, kurių nedaug, arba, žinoma, mes – turistai. Apie tuos normaliuosius restoranus jums dar būtinai papasakosiu, bet kitą kartą.
Gatvės maistas
Kas man nuoširdžiai patiko, tai vietinis gatvės maistas – kubietiškos picos, kurias perka visi skubantys, taip pat paaugliai einantys iš mokyklos. Tikriausiai kiekvienoje didesnėje gatvėje galima rasti „picų kioskelį“, kur mūsų pinigais už centus galima nusipirkti tą kepinį, jų nuomone – picą. Italai turbūt labai supyktų ir net imtų spjaudytis paragavę. O man skanu, nes primena tas picas, kurias vaikystėje kepė mano mokyklos valgykloje. Su patarkuota „šlapianka“, sūriu, ir daug keisto, beveik rožinės spalvos kečupo. Šio delikateso privaloma paragauti. Tiesa, jeigu esate labiau išrankūs, gal ir nepatiks.
Viešasis transportas
Kai keliausite į Kubą iš visų girdėsite patarimą – tik jokiais būdais nevažiuoti vietiniu, gyventojams skirtu, viešuoju transportu. Kyla klausimas kodėl? Autobusų tvarkaraščiai ten netikslūs, dažnai tenka labai ilgai laukti. O kai pagaliau autobusas atvažiuoja į jį grūdasi pusė miesto. Dažniausiai visi norintys netelpa, tada vėl lieka stovėti stotelėje, ir kol pagaliau sulaukia kito autobuso praeina valanda ar daugiau. Autobusai seni, kaip ir automobiliai, todėl komforto juose tikėtis neverta.
Autoservisai
Tęsiant temą apie transportą – įdomus faktas. Kiekvienam kubiečiui jo automobilis, jeigu tokį turi, vidutiniškai per metus sugenda 20 kartų. Būna ir dažniau, bet 20 yra normalus skaičius, niekas iš tokių nesijuokia.
Dėka buvusio šalies vadovo Fidelio Castro sprendimo – daugelis šalies gyventojų važinėja automobiliais pagamintais maždaug 1950-iais metais. Tai jau tapo pasauliniu Kubos veidu, viena iš vizitinių šalies kortelių. Tie automobiliai aišku tikrai labai gerai atrodo, kaip iš filmų. Bet jų gedimai bėgant metams tampa vis sudėtingesni. Autoservisai ištisus metus turi tiek darbo, kad norinčius rikiuoja į eilę, kurioje priėmimo tenka laukti du, tris, net keturis mėnesius. Kai kas laukia, nes nemoka patys taisyti, arba žino, kad Kubos servisuose dirba tikrai auksinių rankų žmonės, nes jie pataiso viską. Nėra tokio gedimo, kurio neįveiktų kubiečiai. Jie drąsiai galėtų dalyvauti pasauliniuose konkursuose ir garantuotai skintų medalius.
Tos eilės servisuose vis daugiau Kubos gyventojų priverčia mokytis automobilių meistrystės. Vaikštant po Havaną, kiekvienoje gatvėje galima matyti, kaip gyventojai patys bando taisyti sugedusį automobilį. Lenda po kapotu, krapštosi.
Grožio procedūros
Gražūs žmonės nori būti visame pasaulyje, Kuboje taip pat. Toje komunistinėje šalyje pilna kirpyklų ir manikiūro salonų, kurių paslaugos itin pigios. Pavyzdžiui, vyrų grožio salone mane apkirpti pasiūlė už 2 dolerius. Turėkite omenyje, kad tai turistinė kaina, kubiečiams kainuoja žymiai mažiau.
Vyrai, moterys ir vaikai, kaip senais laikais Lietuvoje – aptarnaujami skirtinguose salonuose. Nieko modernaus nesitikėkite, interjeras ten primena dirbtuves ar net gamyklą.
Itin egzotiški man pasirodė manikiūro kabinetai. Dažniausiai jie įrengti pusrūsiuose arba privačiuose butuose. Štai, kokį man pavyko nufotografuoti: prie vieno staliuko specialistė klientei atlieka manikiūrą, o fone matosi mikrobangų krosnelė, kiaušinių paletė. Viskas paprastai, buitiškai. Bet gi svarbiausia ne aplinka, o kad nagai atrodytų tvarkingi.
Tokia yra Kuba 2018 metais. Užsikonservavusi, deficitinė, visai kitokia nei Vakarų pasaulis. Daug dalykų liūdnai ten atrodo, tik ne gamta, kuri yra nuostabi. Ir ne žmonės, kurie net ir stovėdami ilgose eilėse plačiai šypsosi. Kubiečiai moka džiaugtis gyvenimu, kad ir koks jis sunkus.
