Oro uoste keleivius pasitinka linksmai nusiteikusi grupė atlikėjų skambinančių tradiciniu instrumentu – marimba. Išsikeitę kecalių – vietos valiutos, pavadintos šalies nacionalinio paukščio vardu, važiuojame į miestą. Šalies sostinėje be problemų veikia Uberis. Miesto autobusais vykti nerekomenduojama dėl dažnų apiplėšimų. Vis dėlto kolonijiniame sostinės centre, kuriame dominuoja ispanų statyta katedra, jaučiamės gana saugiai. Yra čia ir turtingų rajonų, kuriuose pristatyta šiuolaikinių prekybcentrių, skandinaviškų ir itališkų baldų salonų, šiuolaikinės architektūros daugiabučių.
Miesto aikštėje išsirikiavę grėsmingai riaumojo margaspalviai seni amerikietiški mokykliniai autobusai, užsieniečių pajuokiamai vadinami „viščiukų autobusais“, kurie yra pagrindinė šalies tarpmiestinio susisiekimo priemonė. Autobuse prigrūdama tiek žmonių, jog tikrai jautiesi kaip višta – pamiršti visas saugumo taisykles. Mums įprastose dvivietėse sėdynėse atsisėsti telpa penki gvatemaliečiai. Vairuotojai (nors ne visi) lekia kaip išprotėję, atmosferą kaitina autobuse grojami latino ritmai, nuobodžiauti neleidžia kone kiekviename sustojime įlipantys prekiautojai kokoso drožlėmis, vaisiais, tamaliais, taip pat religiniai fanatikai, muzikantai bei išmaldos prašytojai.
Autobuso spalva nurodo maršrutą, na o kitos detalės – žybčiojančios girliandos, garso kolonėlės, garso signalas ir net įmontuoti televizoriai – kiekvieno vairuotojo išradingumo bei skonio reikalas.
„Viščiukų autobusai“ yra neoficialus Gvatemalos simbolis, važiavimas jais – viena iš būtinų patirčių norintiems pažinti šalį. Vis dėlto dauguma turistų vengia jais keliauti dėl saugumo. Gvatemalos sostinės autobuso vairuotojo profesija laikoma vienu iš dešimties pavojingiausių darbų pasaulyje – dėl šalyje siaučiančių gaujų, kurios ne tik apiplėšinėja, bet ir reikalauja mokesčių iš vairuotojų už įvažiavimą į tam tikras teritorijas. Pasipriešinę netenka ne tik pinigų, bet dažnai ir gyvybės.
Šalyje nuolat girdėjome raginimų saugotis plėšikų. Dėkojame likimui, kad pavyko jų išvengti. Apskritai vietos žmonės gana draugiškai nusiteikę, nevengia nusišypsoti. Pietietiška ispanų kultūra Gvatemaloje sumišusi su nuožmia, melancholiška ir mistiška majų realybe. Bendraudamas su vietos žmonėmis, jauti lengvą liūdesio, ilgesio, kartėlio poskonį. Tam įtakos turi ir žemas pragyvenimo lygis bei nusivylimas, kad šaliai nesiseka, visų pirma dėl išplitusios valdžios korupcijos.
Net 40 proc. Gvatemalos gyventojų yra čiabuvių kilmės, o dauguma likusiųjų – maišyti. Dauguma šalies žmonių vis dar rengiasi tradiciniais spalvotais rūbais. Priklausomai nuo vietovės skiriasi moterų drabužių raštai ir galvos apdangalai. Moterys ir vyrai ne itin noriai fotografuojasi, tačiau nufotografuoti dažniausiai nesupyksta.
Gvatemalos simboliu mums tapo visą dieną kepamų tortilijų kvapas ir garsas, kai vietinės moterys čiaukšėdamos delnais formuoja delno dydžio apskritimą iš kukurūzų miltų. Kaip mums duona, taip gvatemaliečiams tortilija – patiekiama beveik prie kiekvieno patiekalo. Bene populiariausias patiekalas iš tortilijų – takai (isp. tacos). Ant kukurūzų paplotėlio dedama keptos mėsos, gvakamolės, karamelizuotų svogūnų, aštraus padažo. Mmm... Tik būkite atsargūs, nes kartu patiekiami tokie aštrūs padažai, kad šaukšteliu galite sugadinti visą patiekalą. Na, arba pagerinti – kaip kam patinka.
Pusryčiams, kaip ir daug kur pasaulyje, patiekiami kaušiniai, šalia jų – kepti platanai ir trinta juodųjų pupelių košė, kartais – kelios riekės vietinio sūrio, kuris parduodamas susuktas į žalius lapus, o skoniu primena lietuvišką baltą sūrį. Pietums ar vakarienei kaimuose dažniausiai pasiūloma keptos žuvies, vištienos raudoname padaže, ant grilio keptos kiaulienos. Mieste maisto įvairovė didesnė: čia dar rasite chilaquiles (kukurūzų tortilijos, supjaustytos ketvirčiais, patiekiamos su įvairiais pagardais), nachos (tortilijos traškučiai), chicharrones (skrudinta kiaulienos šoninė arba oda), ceviche (žalia, laimų sultyse marinuota žuvis).
Atsigerti galima vietinės kavos, raudonų vaisių gėrimo arba vaisių sulčių (su pienu ar be jo). Vaisių auga labai įvairių: ananasų, bananų, papajų, arbūzų. Stiklinė jau paruoštų valgyti vaisių kainuoja apie 50 centų. Pietus vietinėje užeigoje galima pavalgyti už 2-3 eurus, o aukštesnės klasės kavinėje mokėsite 5-7 eurus.
Visų Šventųjų dieną gvatemaliečiai valgo tradicinį patiekalą fiambre, kuris mus nustebino didele kaina, bet ne skoniu. Tai tiesiog salotos iš visko – pupelių, žirnių, ridikų, alyvuogių, dešros, mėsos, – užpiltos aliejumi. Tądien žmonės taip pat traukia į kapines, primenančias spalvotą miestą.
Pagrindinis traukos objektas Sumpango ir Santjago miestuose – kapinėse vykstantys milžiniškų aitvarų festivaliai. Tikima, kad aitvaras padeda sukurti ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Pagaminti milžiniškus, apie 20 metrų pločio aitvarus iš kiniško plono popieriaus šio tradicinio amato specialistams ir bendruomenei užtrunka apie keturis mėnesius. Neretai aitvarais komunikuojamos tam tikros socialinės žinutės, pavyzdžiui, ginančios moterų teises ar smerkiančios valdžios korupciją.
Kapinėse žmonės linksminasi, koncertuoja vietinės grupės, ligi pat vakaro netyla marimbos ansambliai, o pagrindinė miesto gatvė virsta vientisa virtuve po atviru dangumi, viliojančia savo kvapais ir skoniais. Didelio populiarumo sulaukiančio festivalio nepraleidžia ir politikai. Antai dabartinis šalies prezidentas buvo nušvilptas besakąs kalbą šventės atidarymo metu, tačiau vietos spauda pakomentavo, kad švilpiama buvo dėl krentančio didžiulio aitvaro. Kažin...
Majų religija – tai katalikybės ir tradicinių tikėjimų mišinys. Katalikybę majams atvežė ir prievarta skleidė ispanai kolonizatoriai. Bene įdomiausia religinė figūra, atspindinti religijos transformaciją – San Simonas arba Maximón. Atitlano ežeru atplaukus į Santjago miestelį, iškart pribėga vietiniai vaikai, siūlydami parodyti, kuriame name šiuo metu įkurdintas San Simonas. Kasmet jis keliauja iš trobos į trobą arba apgyvendinamas oloje.
San Simono dievybė – tai Judo, šventojo Simono, ispanų užkariautojų vado bei senųjų majų dievų personalijų mišinys. Dieviškai jis anaiptol neatrodo: pamatome pobaisę medinę figūrą, įsikandusią cigarą, apkaišytą daugybe kaklaraiščių, garbingai įsitaisiusią tarp gėlių, žvakučių, cigarų, alkoholio ir kokakolos. Šalia jo rymo šamanas su džinsais ir polo marškinėliais, nepraleidžiantis galimybės iš kiekvieno paimti auką.
Įtikinamiausią šios dievybės atsiradimo versiją papasakojo Uberio vairuotojas: anot jo, San Simoną sukūrė patys ispanai užkariautojai, kad būtų lengviau valdyti čiabuvius ir versti juos katalikais. Paradoksalu, jog iki šių dienų išlikęs San Simono kultas šiandien jiems trukdo būti tikrais katalikais, o Bažnyčia jo niekaip neišnaikina. San Simonas vaizduojamas pavaldus žmogiškosioms silpnybėms – rūkymui, alkoholiui, materializmui, jis – tarsi gyvenimo balanso atspindys, nes ir gyvenime yra ir juodo, ir balto, ir šešėlio, ir šviesos. Skirtingai nuo krikščioniškosios tradicijos, San Simono galima prašyti atpildo bloga padariusiam žmogui, taip pat sėkmės sau kitų žmonių sąskaita.
Majų religijoje ypač daug dėmesio skiriama kosmosui, cikliškai laiko tėkmei, erdviniam pasaulio išsidėstymui (dangaus, žemės ir požemio karalystės), tad nenuostabu, kad iki šių dienų populiarūs majų kalendoriai. Jie iki šiol kartais naudojami žemės ūkyje. Tai bene populiariausias, dažniausiai rankomis siuvinėtas Gvatemalos suvenyras, kurio kaina, priklausomai nuo dydžio, svyruoja nuo 7 iki 80 eurų.
Čičikastenango mieste dukart per savaitę vyksta spalvingi autentiški turgūs. Ne ką mažiau egzotiški, nors mažiau garsūs turgūs veikia kiekviename didesniame miestelyje. Turgeliai ir parduotuvėlės su įmantriausiais siuvinėtais darbais, odinėmis rankinėmis, apeiginėmis kaukėmis, staltiesėmis ir vietinio stiliaus drabužiais primena muziejus. Turguose akį traukia ne tik margaspalviai tekstilės ar odos dirbiniai, bet ir vietos žmonių apranga.
Gvatemala garsėja ir savo ugnikalniais. Viso jų yra 37, tačiau vos trys iš jų – aktyvūs. Lipome į vieną iš jų – Pakają. Jo prieigose vaikai po 50 centų pardavinėja lazdas, viena jų man tapo geriausia drauge žygio metu. Neįkyriai kelionę arkliu siūlė vietos kaimiečiai, ramiai sekdami grupei iš paskos, puikiai žinodami, kad dalis išsekusių keliautojų neatsispirs pagundai užbaigti žygį ant siūbuojančios arklio nugaros.
Užlipę vaikščiojome po vietomis garuojančia sustingusia lavą, kuri man priminė vaikystėje naudotą pemzos gabaliuką padams šveisti. Lavos čia buvo didžiuliai klodai. Gidė pasiūlė išsikepti zefyrų vietose, kur garais veržiasi šiluma. Eiti artyn prie aktyviosios dalies nerekomenduojama – prieš keletą metų fotografuodamas lavos pliūpsnius žuvo vyras, kuriam į galvą pataikė iš kraterio išsviestas akmuo.
Keletą dienų praleidžiame prie Atitlano ežero, apsupto trijų ugnikalnių. Panachačelio miestelyje mus priima svetingumo klubo Airbnb narys psichiatras Alechandro, turintis tris didelius šunis: du niūfaundlendus ir labradorą. Pirmiausia turime susipažinti ir apsiprasti su šunimis, o tik paskui su šeimininku. Kai su Judu (šuns vardas) norėjau pasidaryti asmenukę, jis parodė tokią „šypseną“, kad vėliau kiekvienas susitikimas su šunimis mums tapo išbandymu, o ne terapija, kaip žadėjo šeimininkas.
Kasdien laivu plaukėme vis į kitą pakrantės miestelį (kai kurie iš jų pasiekiami tik laivu), kur aplankėme bažnyčias, turgus ir kavos plantacijas, stebėjomės egzotiška vietos atmosfera ir grožėjomės spalvinga vietos žmonių apranga. Taip pat apsilankėme kavos muziejuje. Kava puiki, jos čia galima įsigyti tiesiai iš vietinių ūkių.
Paskutinę dieną praleidome turistų pamėgtame Antigvos mieste (senojoje šalies sostinėje), kuris išsiskiria tvarkinga spalvota kolonijine architektūra ir kelių vulkanų kaimynyste. Čia gausu stilingų kavinaičių, parduotuvėlių, meniškų viešbučių. Iš atokesnių Gvatemalos kaimų grįžusiems europiečiams čia atsigauna širdis. Leidžiantis saulei įsiprašėme į viešbučio terasą, iš kurios atsiveria mistiškas debesyse skęstančių kalnų vaizdas. Regis, su saule atsisveikina visa, kas gyva: paskutines vakaro melodijas gieda paukščiai, mieste suintensyvėja transportas, žmonės skuba pirkti ar parduoti paskutines dienos prekes.
„Lava, lava!“ – sušuko šalia buvusi kanadietė. Iš aktyvaus ugnikalnio viršūnės iššautas raudonas įkaitusios lavos pliūpsnis priminė apie šios žemės didybę. Mums jis tapo efektingu atsisveikinimu su Gvatemala. Kitą dieną laukė ilga kelionė namo...
