Maršrutų planavimui japonai yra išradę itin patogią ir funkcionalią programą Hyperdia (http://www.hyperdia.com/en/). Kaip ir daugelis japoniškų internetinių sprendimų Hyperdia atrodo pakankamai archajiškai, bet puikiai atlieka savo praktines funkcijas – maršrutų paiešką. Turi mobilias versijas iOS ir Androidams. Ypatingai vertinga priemonė, kai važiuosite būtinai instaliuokite į savo mobilius įrenginius. Naudojomės kiekvieną dieną po kelis sykius. Šį instrumentą įvaldžiau dar Vilniuje, prieš išvykstant į kelionę. Vėlgi japonai daro viską, kad tik žmonėms būtų patogu.

Kelionė su persėdimais trunka 34 minutes ir kainuoja 240 JPY (2 EUR). Su JR Pass‘u kelionė nekainuoja (jau įskaičiuota, bet vis tiek malonu, išeina taip tarsi važiuotumei už dyką, o kaip sako liaudies išmintis: už dyką ir dienos pietūs kavinėje „Po liepomis“ skonio receptorius į kosmosą iškelia). Viso labo reikia praeiti pro stoties prižiūrėtoją (manned gate) ir parodyti JR Pass‘ą. Labai patogu. Atrodo, kad mažesnėse stotyse prižiūrėtojai į JR Pass‘ą žiūri pro pirštus, atsainiai. Na nebent labai aštrius žvilgsnius turi ir geba iš toli nuskenuoti ant Pass‘o išmuštą datą.

SagaArashiyamą gausiai turistų lankomas rajonas. Tai matosi stotyje – daug pablyškusių baltaveidžių. Įžymybės išsibarsčiusios gana plačiai, pradėjome savo apžvalgą nuo bambukų miško (giraitės). Nuo stoties iki bambukų miško kelias veda pro privačių namų kvartalą. Tvarka, švara, prižiūrėta aplinka kelia susižavėjimą ir nuostabą. Vėl įžvelgiame paraleles su Šveicarija. Šveicarija turbūt vienintelė šalis, kuri gali prilygti tvarka ir išpuoselėta aplinka Japonijai. Laikrodis šveicariškas, laikrodis japoniškas. Liepos pabaiga ganėtinai šiltas sezonas Japonijoje, todėl labai stipriai pagelbėja ištikimieji draugai – pardavimo aparatai (vending machines). Nuostabus išradimas, šiuos bičiulius dar ne kartą ateityje geru žodžiu minėsime. Kaip sykis pakeliui, individualių namų kvartale, pasitaikė ledų pardavimo automatas. Vienos porcijos kaina nuo 130 iki 200 JPY (1,15 – 1,77 EUR).

Štai jums ir prašome – Seventeen Ice atgaiva įgalina žingsniuoti toliau, savo tikslo – bambukų miško link. Bambukai giraitėje – tai aukšta žalia tankuma, bet tokios apimties, kad ir saulės spinduliai prasišviečia, ir tuo pačiu puikiai sulaiko drėgną vėsumą. Toji vieta veikia kaip natūralus kondicionierius – užeini ir iš karto maloniai pailsi nuo vasarinės šilumos. Gal dėl tos vėsumos giraitėje stoviniuoja nemažai rikšų. O rikšas ypatingai pamėgę kiniečių turistai. Matyt kinai dar pakankamai gerai prisimena istorinius įvykius, kuomet nemažą dalį Kinijos (Madžiūrija) buvo okupavę japonai. Kaip žinia, tuometis japonų elgesys su okupuotomis tautomis nebuvo labai paslaugus ir dabartiniu geranoriškumu nepasižymėjo. Todėl ir dabar važiavimas rikšomis kinams sukelia slaptą pasitenkinimą – na va lenkite dabar savo imperialistines kupras prieš mus, japoniški svoločiai. Bent, jau slapčia tokią mintį audžia, nes dauguma rikšų keleivių keistai ir palaimingai šypsosi.

Visai netoli giraitės yra budistų Tenryū-ji šventykla pastatyta 1339 metais su kalnuotame reljefe įkurtu sodu. Kelias nuo giraitės iki šventyklos vedė pro nedideles vietines kapines. Kapinės, kaip ir kiti objektai Japonijoje tvarkingos, aiškiai ir logiškai suformuotos. Nėra nei gigantiškų marmurinių antkapių, nei apleistų kapų. Viskas tvarkinga ir pagarbu. Aiški rimties vieta. Ne čigoniškas cirkas su degtine ir briaunuotomis stiklinėmis. Gerard'as Depardieu tokiame kape nesiilsėtų, nejauku jam ten būtų: kaip kaimo girtuokliui Berlyno armonikistui filharmonijos scenoje, stebimam kostiumuotos publikos.

Šventykla, kaip ir daugelis kitų medinių šventyklų, o iš esmės visos medinės – nuo pastatymo nuolat degė, Tenryū-ji šventykla degė 8 kartus ir po kiekvieno karto buvo daugiau ar mažiau atstatinėjama. Paskutinį sykį degė 1886 m. ir nuo to laiko svilėsių kvapas išnyko, o visas šventyklos kompleksas kruopščiai su pedantiškumu prižiūrimas. Nuo 1994 m. Tenryū-ji įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.

Įėjimas į sodą mokamas, kaina 500 JPY (4,42 EUR). Tai buvo pirmasis aplankytas sodas. Sodų lankymas buvo viena iš būtinųjų kelionės dalių. 
Yra toks kvailas pasakymas „must see“ (būtina pamatyti, - liet.), paprastai dar pridedamas skaičius, kiek to „must see“ turi būti. Penki, dešimt, trylika. „Must see“ aktyviai propaguoja visokie atsilupėliai perskaitę „you should see before you die“ rekomendacijas įvairaus plauko kelionių vadovuose, o tas rekomendacijas vėliau transliuoja visais įmanomais socialiniais tinklais ir kelionių patarėjų forumuose.

Dar jie gerai žino „off beaten track“ paslaptis. Aš irgi žinau Vilniuje „off beaten track“ (neatrastas užkampis, - liet.) vietas. Paeikite Daugėliškio gatve nuo Kalvarijų g. iki Krokuvos g. ir eidami Daugėliškio g. apsidairykite 50-100 m. spinduliu. Patirsite naujų įspūdžių, tik pasirūpinkite tinkama avalyne, ypač jei bus šlapia. Kaune nežinau, bet spėju, kad Petrašiūnuose ties Energetikų ir Ekskavatorininkų gatvių sankryža, paėjus Betonuotojų ir Armatūrininkų gatvių link, daug neišdildomų įspūdžių pasisemsite. Vien tik pavadinimai kiek daug žada. Jei artėja gyvenimo krizė ir esate abejingas sveikatai, ypač kaulų ir dantų būviui, eikite nakčia. 


Kiote lietus jau buvo pasibaigęs, bet ir per lietų specialios avalynės nereikės. Ypač soduose. Japonų sodas tai yra jų dvasios veidrodis – atspindys. Visi išskirtiniai, palyginus su kitomis tautomis, japonų nacijos bruožai labai koncentruotai sintezuojasi sode: pagarba gamtai, preciziškumas, dėmesys detalėms, įgimtas estetiškumas, begalinis darbštumas, drausmingumas ir tvarkingumas. Sodas tai ne natūraliai susiformavusi augalija. Tai ilgas, atsakingas ir kruopštus darbas. Taip kai ir Japonija sumušta po Antrojo pasaulinio karo, tapo antrąja pasaulio ekonomika. Ir rezultatai negali nestebinti – sodai pakeri, tikrąja to žodžio prasme – iš pirmo žvilgsnio.

Sode nuo senų laikų rūpinamasi lankytojais, vėsiose, vešliai apaugusiose vietose pastatyti suoleliai, pavėsines. Nepakeičiamas dalykas mėgaujantis šiluma. Saikingai atsigavus giraitės vėsumoje ir pasimėgavus neeiliniais darbščių japonų sukurtais stebuklais tęsėme ekspediciją po Arashiyamą. Pro Arashiyamą teka srauni Katsura (Oi) upė per kurią nutiestas 200 metrų Togetsu-kyo medinis tiltas. Tiltas pastatytas apie tūkstantuosius metus ir tebestovi dar vis. Paskutinį sykį atstatytas 1930, vis dar medinis ir vis dar normaliai eksploatuojamas. Upė sausuoju vasaros metu nusenka.

Įspūdingiausi vaizdai nuo tilto atsiveria pavasarį ir rudenį. Pavasarį grožimasi žydinčiomis sakuromis, o rudenį vaizduotę nurauna nuo raudonai-rudų-geltonų (ir šių spalvų variacijų) medžių lapų, medžiais labai tankiai apaugę visi aplinkiniai kalnai. Sekti rudeninės lapijos vaizdus padeda tam skirti puslapiai internete, o rudeninių lapų spalvų stebėjimas turi savo pavadinimą – Momijigari, kaip ir sakurų žiedų stebėjimas vadinasi Hanami. Kitą kartą į Japoniją reikės važiuoti rudenį, o po to pavasarį.

Perėjus tiltu į kitą upės krantą, priėmėme ryžtingą sprendimą – kopti į Arashiyamos kalną, aplankyti japoniškų makakų parką Iwatayama. Parke gyvena apie 170 beždžionėlių. Jų giminaitės garsiosios sniego makakos, kurios žiema šildosi karštose versmėse – beždžionių onsene. Makakos ant kalno viršūnės gyvena laisvai, vaikšto kur nori. Vienintelis aptvėrimas, įrengtas name, iš esmės skirtas žmonėms, kad žmonės saugiai galėtų pamaitinti gyvūnus. Maistas parduodamas čia pat, porcija kaštuoja 100 JPY (0,88 EUR). Kas, beje, sakė, kad Japonijoje brangus maistas?

Makakos gyvena pačioje kalno viršūnėje, taigi bendravimui su gyvūnais reikia gerokai pasiruošti. Lipimas trunka daugiau kaip pusvalandį, bet pakeliui pristatyta suoliukų, šalia kurių įrengti vėsintuvai – dideli ventiliatoriai su purškiamu vandeniu. Puiki atgaiva lipant į 160 metrų kalnelį suktais šlaitais. Be to prisėdus galima paskaityti makakų parko instrukcijas, kurių pagrindinės dvi: neglostyti ir nežiūrėti į akis. Jei rašo, vadinasi taip ir reikia elgtis. Kalno viršuje laukė malonus siurprizas (na gi reikia atsidėkoti turistams už milžiniškas pastangas) – ten pat yra apžvalgos aikštelė iš kurios atsiveria nepakartojamai plati Kioto panorama, susiorientuoti nepažįstame mieste padeda Kioto TV bokštas šalia Kioto geležinkelio stoties.

Šios makakos taikūs ir ramūs gyvūnai, na ne veltui gyvena Japonijoje ir jas prižiūri japonai. Negali jos būti kitokios – kaip kokioje Indijoje, įžūlios vagilkos. Kaip sako liaudies išmintis – su kuo būsi tuo ir pats tapsi. Prie žmonių nesikabina, į krepšius ir kišenes nelenda. Žmonės tvarkingai (tik iš delno) maitina beždžiones tam skirtoje vietoje, jokių incidentų nekyla. Mes irgi tvarkingai pamaitinome gyvūnėlius bei pasigrožėjome plačia Kioto panorama. Rudenį čia atsivertų kosminio gražumo vaizdas.

Lipimas apačion užtruko ženkliai greičiau nei viršun (kaip žinia, net ir vanduo apačion bėga greičiau nei į viršų), bet laikas nenumaldomai artėjo link keturių. Visos įžymybės Japonijoje užsidaro penktą valandą vakaro, vadinasi mūsų pradinis vizito planas gėdingai žlugo. Nulipę apačion atsisėdome kavinėje, atsigėrėme šalto vandens ir aptarėme apverktiną situaciją bei visišką planavimo neįgalumą. Neliko nieko daugiau tik pavalgyti korėjietiškų pajeonų, nes okonomiyakių aplink nebuvo bei suplanuoti rytdienos išvyką.

Planas paprastas – aplankyti seną miestą Kanazawą, kurioje viena iš didžiausių įžymybių – Kenrokuen sodas, patenkantis į gražiausių japoniškų sodų trejetuką. Kelionė iš Kioto nėra ilga – 128 minutės greituoju traukiniu Thunderbird express. Gražus pavadinimas, iš karto norisi važiuoti. Saga Arashiyama stotyje suradome JR bilietų ofisą Midori-no-madoguchi ir angliškai suprantantis darbuotojas mikliai mums rezervavo 4 vietas rytdienos Thundebird ekspresui iš Kioto į Kanazawą. Su JR pass kelionė papildomai nekainuoja, reguliari bilieto kaina 7.100 JPY (63 EUR) į vieną pusę. Geras sandoris JR pass pirkimas. Rezervacija vyksta ypač efektyviai, kai tarnautojui paduodi lapelį su visa informacija. Tinka ir ranka rašytas lapelis.

Kanazawa maždaug tokio pačio dydžio kaip ir Vilnius, taigi ten neprapulsime. 
Vakare grįždami nuo Inari stoties namų link susidūrėme su japoniškos statybos aspektais. Ne specialiai, bet tiesiog taip susiklostė: Susidūrimas Nr.1 – vyko nedidelės apimties darbai ties Fushimi Inari šventyklos įėjimu, dirbo kokie 3-4 darbininkai ir vienas vykdytojas. Viskas tvarkingai aptverta, vyrauja susikaupimas ir rimta darbinė aplinka, niekas netuščiažodžiauja ir nesikeikia. O kas labiausiai pribloškė, tai ideali švara tiek aplinkui, tiek ir darbų vykdymo vietoje. Viskas daroma taip tvarkingai, kad tokie statybininkai darbus galėtų daryti net ir operacinėje, darant arterijų šuntavimo operaciją. Taupant laiką darbus geriau daryti tuo pačiu metu.

Susidūrimas Nr.2 – mūsų tiesioginį kelią nuo stoties iki namų vakare apsėdo velniai su HiVi liemenėmis. Tos liemenės dar ir blykčiojo, panašiai kaip žaisliniai kardai, kuriuos kaprizingoms atžaloms perka tėvai, vilkintys plastmasinėmis tapkėmis Basanavičiaus gatvėje. Velniai buvo gerieji, ne pikti – kelio darbininkai iš tikrųjų. Jie užtvėrė visą kelią transporto judėjimui ir nuiminėjo asfaltą, kuris bent jau mūsų akimis atrodė labai padoriai – nei duobių, nei kalnelių. Na reikia, tai reikia, tegul dirba. Nuostabiausia buvo ryte nerasti nė menkiausio pėdsako, kad naktį buvo perklotas asfaltas.

Akylas seklys, pasikaustęs kelių tiesimo technologijose, aišku būtų radęs tam tikrų ženklų, smulkūs smaluoti akmenukai vis dėlto kai kurie voliojosi. Paprastas žmogus, nematęs naktinio darbo, pastebėtų tik šviežiai asfaltuotą gatvę. Viskas padaryta per 1 naktį. O pas mus apylinkėse, Šilo g. Vilniuje gatvę remontuoja jau daugiau kaip 180 naktų ir dienų. Efektyvumo pavyzdys kaip ant lėkštės. Sprendimas dėl atlyginimų dydžio Lietuvoje irgi akivaizdus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (22)