Prancūzai - nėra religinga tauta. Bet progų švęsti – religinių arba ne, net nesvarbu, – jie tikrai neketina atsisakyti. Pirmosios naujųjų metų savaitės pabaigoje visa Prancūzija tiek privačiai namuose, o neretai ir darbovietėse švenčia Fête d’Épiphanie – Trijų karalių šventę.
Galette des Rois – karalių pyragas, o neretai ir sidras arba šampanas – būtini šios šventės atributai. Sluoksniuotos tešlos pyragas su marcipano įdaru, paprastai pašildomas prieš patiekiant, turi paslaptį – tam tikroje jo dalyje paslėpta porcelianinė (arba plastikinė) figūrėlė, vadinama fève. Šis žodis reiškia pupelę, o tradicija slėpti ją pyrage atkeliavusi dar iš romėnų saturnalijų laikų.
Senovės Romoje per sausio mėnesio pradžios šventes kariai dalydavosi pyragą. Tas karys, kuris gaudavo gabalėlį su pupele, turėjo teisę dovanoti gyvybę myriop nuteistam kaliniui. Tiesa, gyvybė būdavo dovanojama trumpam – iki kelias dienas trunkančios pagoniškos saturnalijų šventės pabaigos. Jeigu kariai nežaisdavo su žmonių gyvybėmis, laimingajam kariui, nesvarbu, kokį menką karinį rangą jis turėtų, būdavo suteikiama teisė visą dieną būriui duoti tokius įsakymus, kokie tik šaudavo jam į galvą.
Turtingųjų namuose galiojo kitos tradicijos: parijai dalijosi pyragu su savo vergais, o vergas, radęs pupelę, vienai dienai apsikeisdavo vietomis su šeimininku ir būdavo lepinamas.
Toks galette des Rois arba galette d’Épiphanie, kokį matome šiandien, Prancūzijoje valgomas nuo XIV amžiaus. Pupelę XIX amžiuje pakeitė porcelianinė figūrėlė.
Iki šių dienų žmogus, ištraukęs figūrėlę, yra skiriamas dienos karaliumi ir jam uždedama kartu su pyragu parduodama popierinė karūna. Pagal senas tradicijas, karalius įgyja ne tik teises, bet ir pareigas, – kadaise jis turėdavęs visus vaišinti sidru ar vynu. Šiandien tai tiesiog smagus žaidimas, o tėvai dažnai pasistengia, kad figūrėlę savo pyrago gabalėlyje rastų vienas iš vaikų, pageidautina, jauniausias.
Pietvakarių Prancūzijoje kepamas kiek kitoks pyragas – pūstą kalėdinį vainiką primenantis mielinės tešlos gaminys, puošiamas cukraus pudros granulėmis ir cukruotais vaisiais. Jis kiek kitaip ir vadinamas: gâteau des Rois arba couronne des Rois – karalių pyragas arba karalių karūna.
Bet tik Prancūzijos rytuose galima paskanauti itin prabangaus sluoksniuotos tešlos karalių pyrago su marcipanų mase ir alkoholyje mirkytomis vyšnaitėmis.
Konditerių išmonei nėra ribų. Bėga laikas, keičiasi tradicijos, tobulinami ir galette des Rois receptai bei formos. Štai šmaikštauti ant gero skonio ribos mėgstantis Paryžiaus kepėjas Richard’as Legay’us klientus Trijų karalių šventės proga pradžiugina vyriško pasididžiavimo – penio formos karališkuoju pyragu. Ir tai nieko nestebina, gėjų ir bohemos pamėgtame Marais kvartale Paryžiuje įsikūrusios jo kepyklėlės “Legay Choc” vitrinose ir kasdien puikuojasi penių formas atkartojantys įvairiausi pyragėliai bei duonos gaminiai. Ar tai šokiruoja paryžiečius? Nė kiek. Galbūt kiek papiktina puritoniškluosius amerikiečių turistus, o kitus – tiesiog priverčia nusišypsoti, o kokią dorovingą damą – gal lengvai parausti.
Karališki gurmaniški malonumai nesvetimi ir Prancūzijos prezidentams. Tradicija švęsti Tris karalius prezidentiniuose Eliziejaus rūmuose gimė 1975 metais, kai vienas Paryžiaus konditeris tuometiniam prezidentui Valéry Giscard’ui d’Estaing’ui padovanojo metro skersmens galette des Rois. Tik be porcelianinės figūrėlės ir karūnos. Mat prezidentas negali būti karūnuotas – tai nusižengimas Respublikos konstitucijai. Įdomu, ar tą akimirką skanaudamas karališkąjį pyragą Monsieur le Président bent slapčia norėjo pasimatuoti kad ir popierinę karūną – visgi jis buvo kilęs iš aristokratų šeimos?
Tradicija švęsti Tris karalius Prezidento rūmuose Eliziejaus laukuose tęsiama ir dabar. Kasmet išrenkamas vis kitas (gerai žinomas arba oficialiai pripažintas kaip geriausias pyrago su marcipanais kepėjas) Paryžiaus konditeris, kuris kepa karališkąjį skanėstą prezidentui ir jo svitai. Konditerio vaizduotė neribojama, ir jis gali žaisti su receptu, kaip nori. Svarbiausia laikytis vieno protokolo reikalavimo – jokių figūrėlių, jokių karūnų.
Prezidentai drąsiai švenčia gurmaniškai religinę šventę ir skanauja karališkų pyragų, nes mūsų dienomis tai labiau simbolinė metų pradžios ir džiugesio akimirka nei religinis apreiškimas, kurį reiškia žodis Épiphanie.
Bet vėlgi prancūziškas paradoksas: tokią laisvę, kokią sau leidžia šalies vadovai, ne visi sau suteikia. Kadangi Prancūzijoje religija yra atskirta nuo valstybės, religiniai simboliai (pavyzdžiui, prakartėlės per Kalėdas) ir šventės valstybinėse institucijose (merijose, mokyklose ir t. t.) vis dažniau tampa politinį korektiškumą saugančių asmenų taikiniu. Kova tokia arši (kaip ir už lygias moterų ir vyrų teises), kad pradedama bijoti net savo šešėlio.
Taip nutiko prieš keletą metų Breste, šalies vakaruose. Priėmimą Trijų karalių šventės proga merijoje organizavęs miesto vadovas nuo visų pyragų nutarė pašalinti karūnas ir išplatino savo poelgį pateisinantį pareiškimą. Jame aiškinama, kad Prancūzija – ateistinė valstybė, o pyragai, kurie atkeliavo į Bresto meriją iš geriausios miesto kepyklos, buvo papuošti karūnomis su užrašu „Épiphanie“. Dėl šio menkučio, greičiausiai vos įžiūrimo užrašo Bresto merijai pasirodė nepadoru ir netgi neįstatymiška karūnuoti porcelianinę figūrėlę radusius dienos karalius. Tai, pasak mero, būtų reiškę, kad religija yra įleidžiama į valstybės instituciją. Apie tai, kad tapimas vienos dienos karaliumi yra tik šventė ir žaidimas, rimtasis meras turbūt pamiršo.
Tai, kad bretonai gamina karalių pyragą su sidru, – nors ir lengvu, bet visgi alkoholiniu gėrimu, – o prabangesniame recepte ir su saulėje džiovintomis slyvomis, glazūruotais kaštainiais ir, Dieve, apsaugok mus visus, armanjaku, ir visa tai siūloma nekaltiems vaikučiams, turbūt kažkaip praslydo pro moralės ir politinės etikos saugotojų radarą. Bet nenustebčiau, jei kitąmet prie kokios nors prabangios pâtisserie išsirikiuotų demonstrantai ir garsiai šūkautų: kaip jūs drįstate vaikams ne tik apie Jėzų (Kalėdų Senelį, skraidančius Velykų varpus ar kitus stebuklus) pasakoti, bet dar ir prie alkoholio pratinti!
Visa tai primena kruvinąją prancūzų revoliuciją, kuriai įsibėgėjus karaliai ir aristokratai atsisveikino ne tik su prabangiu gyvenimo būdu, bet ir su savo galvomis. Tuomet viskas, kas nors kiek priminė aristokratiją, jos vertybes ir gyvenimą, kaip antai etiketas ir mandagumas, buvo draudžiama ir stumiama į užmarštį.
Kadangi aristokratų luomas ir Bažnyčia liaudies akyse buvo tas pats blogis, religija ir jos primetamos šventės taip pat turėjo nugarmėti į praeities šiukšlyną. Revoliucijos vadai visaip bandė uždrausti ne tik religinę Trijų karalių šventę, bet ir patį pyragą. Liaudis vis dėlto nenorėjo atsisakyti progų švęsti ir gerai pavalgyti. Valdžia pasistengė rasti kompromisą, todėl po kelerių metų Trijų karalių šventė virto geros kaimynystės švente, o karališkas pyragas – lygybės pyragu. Prireikė nemažai laiko, kol aprimo revoliucijos aistros ir į politiką bent trumpam vėl grįžo sveikas protas, o kartu su juo ir teisė švęsti.
Ištrauka iš Erikos Umbrasaitės knygos „Prancūzija mon amour“
