Kaip švęsite Šventąjį Silvestre? Kokie planai „pour Réveillon“? nenustoja visa gruodį klausinėti prancūzai. O galėtų tiesiog paprastai pasiteirauti, „kaip ketinate sutikti Naujuosius metus?“. Bet ne, ceremonijų ir kalbos viražų maniakai vienai šventei turi net tris pavadinimus.
Šventojo Silvestro diena (dar kitaip Rèveillon – budėjimas) švenčiama šio šventojo dieną, tiksliau naktį, gruodžio 31-ąją ir žymi Naujųjų metų atėjimą.
IV amžiuje gyvenęs popiežius Silvestras I į istoriją įėjo kaip žmogus, padėjęs tvirtus krikščionybės pagrindus Romos imperijoje ir privertęs imperatorių Konstantiną I pripažinti šios religijos svarbą. Jam turime būti dėkingi už pirmąją Švento Petro Baziliką Vatikane ir Šventosios Sofijos baziliką Stambule bei Kristaus kapo bažnyčią Jeruzalėje.
Ilgą laiką Silvestras I buvo imperatoriaus Konstantino nemalonėje. Bet legenda, kurią Dieviškosios komedijos Pragaro dalyje mini ir Dantė, pasakoja: raupų iškankintas imperijos valdovas pagonis pasikvietė stebukladaryste garsėjusį popiežių išgydyti jį varginusią ligą. Silvestras I sutiko su sąlyga – imperatorius privaląs pasikrikštyti. Per krikšto ceremoniją panardinęs į vandenį raupų subjaurotą valdovo kūną, popiežius išgydė jį, bet užkrėtė nauja liga – Konstantinas tapo uoliu krikščioniu ir ėmėsi inicijuoti minėtų bazilikų statybas.
Dėl savo tolerancijos, sugebėjimo sutaikyti krikščionybę su pagonybe šventasis Silvestras buvo kanonizuotas į šventuosius ir mes jį minime būtent jo mirties dieną – 31 gruodžio. Beje, jis tapo vienu pirmųjų krikščionių šventųjų, pelniusių šį vardą net be privalomo kančios elemento – ta prasme, jis nemirė kankinio mirtimi, kaip dauguma kitų šios religijos šventųjų.
Beje, jeigu likimas jus užves netoli Chartres miesto, nepatingėkite apžiūrėti įspūdingų bažnyčios vitražų, pasakojančių šventojo Silvestro gyvenimą – ne iš religinių, bet iš estetinių paskatų. „Plaisir des yeux“ – malonumas akims, kaip pasakytų prancūzai. Beje, šią frazę dažnai vartoja ir mano klientai, užsukę į galeriją – suprask, užsukau čia ne tiek pirkti, kiek pasigrožėti ir patirti estetinį malonumą. Tokie žmonės paprastai būna labai mieli ir besidomintys menu, su jais smagu bendrauti, nors ir jokios finansinės naudos iš jų negaunu. Išeidami jie dažnai pasako komplimentą, kuris man it ego balzamas – jūsų galerijoje tokia atpalaiduojanti atmosfera, jaučiuosi pailsėjęs ramybės ir estetikos oazėje.
Prancūziška Naujųjų metų naktis niekuo nepanaši į krikščionišką Kalėdų šventę ar šventojo vardadienį. Netgi atvirkščiai. Prancūzai negali susivaldyti neištvirkavę net per Šventąjį Silvestrą. Netikite?
Likus porai savaičių iki šventės nutariu paieškoti, kurgi būtų galima smagiai pralaukti tą taip sureikšmintą naujųjų atėjimą. Kaip ir dauguma prancūzų, nelabai suprantu šios šventės svarbos ir kodėl reikia būtinai dabar švęsti, net jei nesinori.
Prancūzai, ypač snobiškieji paryžiečiai, tikrai nedaro iš Naujųjų metų nakties kulto – apsiriboja prabangesne nei įprasta vakariene restorane ar kukliam draugų rate, galbūt taure šampano vidurnaktį (jei neišsiskirsto anksčiau) ir saldžiu miegu netrukus po to, kai Notre Damme bažnyčios varpai išmuš dvylika dūžių.
Ne kartą Paryžiuje teko matyti kontrastą – lygiai dvyliktą iš džiaugsmo pašėlusius ir siautėjančius turistus (turiu omeny ir prancūzus, kaip turistus atvykusius į meilės miestą) ir pro juos ramiai, be jokio privalomojo entuziazmo veide namo iš restoranų ar svečių sliūkinančius paryžiečius. Visai suprantama, juk šventę ir gyvenimą švęsti jie moka ir kasdien.
Tačiau aš, prispausta visuomenės nuomonės ir aplinkinių entuziazmo, taip pat norėdama mandagiai atsisakyti keleto kvietimų švęsti drauge (nes užuodžiu, kad gali būti labai oficialu ir nuobodu), skubu ieškotis alibi – neva, „Oj atsiprašau, mūsų Nauji metai jau suplanuoti“.
Bordeaux Operos teatro baleto šokėjai, kovodami prieš etatų mažinimą, grasina streiku ir gruodžio 31-ąją numatytas baletas „Copèllia“ netvirtai kabo ant puanto kaspinėlio. Taigi, kultūrinė programa atpuola.
Mano akys bėginėja toliau po Bordeaux miesto turizmo biuro oficialų puslapį ieškodamos kažko ypatingo tarp džiazo, pop muzikos koncertų skelbimų, siautulingą naktį reklamuojančių naktinių klubų ar šešių-aštuonių patiekalų gurmanišką vakarienę siūlančių restoranų.
Ir štai pagaliau – prancūziškas perliukas, apie kurį ir ketinau papasakoti jums. Oficialiame miesto turizmo biuro, išlaikomo už mokesčių rinkėjų pinigus, tinklalapyje.
„Soirée libertine de Saint Sylvestro en club echangiste“ ir dar „avec programme“ – „Paleistuviškas Šventojo Silvestro vakaras svingerių klube“, „su programa“.
Taip jau ir matau mus su Jurgiu su leopardiniais kailiukais puoštais bikiniais ar kuo ten reikia rengtis, bizunėlis vienoje rankoje, šampano taurė kitoje, ir šūkauji vidurnaktį visiems „Bonne Année“, „Bonne Santé“, „Bonne Baiser“ – gerų metų, geros sveikatos, gero pasi*******mo.
Kai savo naujų metų viziją ir galimybę paištvirkauti per Šventojo mirties dieną juokdamasi pasakoju draugei iš Vilniaus, ji atsidūsta ir sumurma: „Kokie visgi tie prancūzai laisvi – reklamuoja tai oficialiame puslapyje, nesislėpdami. Pas mus tik Traviata, Haidnas, balta mišrainė namie ar sodyboje, gal šokiai iki ryto naktiniame klube....“.
Taip, sutinku – „joie de vivre“ daugiau ar mažiau trykštantys prancūzai, nors, paradoksas, ir pelnę surūgėlių ir labiausiai į depresiją linkusių europiečių vardą, yra tikrai laisvi žmonės ir nevynioja į padorumo ar „ką žmonės pasakys“ popierėlius savo teisės patirti malonumą – ar tai būtų maistas, ar seksas, ar opera.
Mes su Jurgiu visgi nutariame: taip drastiškai integruotis į prancūzų „libertinage“ – ištvirkavimo – kultūrą būtų per didelis šokas mūsų lietuviškam santūrumui. Be to, kaip pradėsi naujus metus, taip po to ir gyvensi – šia patarle tiki ir prancūzai. Taigi – susilaikome ir prisiimame visą atsakomybę, kad ateityje, gilioje senatvėje, kai beliks tiks audringų dienų prisiminimai, galbūt ir gailėsimės šio savo puritoniško sprendimo. Nusprendžiama, kad saugiausia ir maloniausia bus – prabangi vakarienė viename iš Bordeaux restoranų.
Bet kaip jau sakiau – prancūzai taip nesureikšminta metų kaitos žyminčios nakties, kad net užsakymo lape skelbiama – vakarienė baigsis likus pusvalandžiui iki lemiamų varpų dūžių. Suprantama, virėjas (jis gi ir savininkas), taip pat žmogus ir nori su žmona pakelti taurę šampano. O galbūt skuba į tą libertinų vakarėlį, kurio mes savo noru atsisakėme.
Taigi, tą vakarą išragavome gana tipišką Réveillon meniu:
Aperityvas – taurė šampano. Du entrée – orkaitėje keptos austrės ir riekelė foie gras su saldaus vyno drebučiais. Du plats – otas trumų svieste ir rizoto su trumais bei jautienos kepsniai „Boeuf Rossini“ padabinti keptomis riebiųjų ančių kepenėlėmis foie gras su „Pomme de terre Dauphinois“ – tipiškai prancūzišku bulvių apkepu su grietinėlė ir muskato riešutu.
Pabaigai prabangi sūrių lėkštė ir šokoladinis pyragaitis „Moelleux de chocolat“ su avietėmis, aplietas „Beurre caramel“ – sviestinės karamelės padažu ir apibarstytas tos pačios karamelės paskrudintais trupiniais.
Prancūzijos šiaurėje itin populiarus sūrokas karamelinis padažas nugesina šokolado kartumą, o iš pyragėlio vidaus ištekėjus karštam šokoladui visi skoniai susimaišo ir tada pajunti tą kiek stipresnį nei leistinas padorus malonumas.... Ir visai nebesigaili, kad nėjai į libertinų vakarėlį pagerbti Švento Silvestro.
Kava ir dvidešimties metų senumo kalvadosas šeimininko sąskaita skelbia vakarėlio pabaigą. Beje, prie desertų prancūzai nesiūlo šampano – tai žemas lygis ir be to, visiškai nesuderinama skonių paletėje. Vienintelė išimtis – tai „demi-sec“ – pusiau saldus šampanas, kurį galima ragauti ir su desertais.
Saldumynų stalui tinka ir stipriai atšaldyti pusiau saldūs arba saldūs vynai. Ir turbūt nereikia sakyti, visais kitais atvejais, kai kalba nesisuka apie desertus, į „demi-sec“ šampanus ar putojančius vynus prancūzai žiūri kreivai ir renkasi tik „Brut“.
Taigi, pagal geriausias prancūziškas tradicijas – ne viskas yra darbas, dar yra ir asmeninis gyvenimas – 23 val. 40 min. atsiduriame gatvėje.
Patraukiame į krantinę Operos teatro link. Kur visgi streikas neįvyko ir baleto šokėjai ką tik baigė trepsėti savo puantais paskutinius „Pas de deux“ – šokio dviese žingsnelius.
Per įvairaus amžiaus prancūzų ir turistų minią prasibrauti iki fejerverkų vietos sunku, tad nutariame užsukti į pirmą pasitaikiusį barą ir pabandyti likus penkioms minutėms iki vidurnakčio nusipirkti šampano taurę.
Ne pati geriausi idėja: baras buvo sausakimšas ir minia mus greitai išskyrė. Kadangi Jurgis gana aukštas čia, Prancūzijoje, dar ilgai regėjau virš nedidukų prancūzų plaukiančią tolyn nuo manęs jo galvą. Turėjau bent vilties, kad grįš su šampanu. Tą akimirką kai mano lūkesčiai jau beveik dužo, nebemačiau net iš minios kyšančio savo palydovo, minia aplink pradėjo klykti „Bonne année“ ir visi puolė tarpusavyje bučiuotis. Kas sakė, kad prancūzai santūrūs ir nemėgsta naujų metų?
Atsidūriau kažkokio studento glėbyje ir po bučinio į skruostus žiūrėdamas į akis jis linksmai tarė: „Bonne année, madame“. Tai nedžiugino, nes tą akimirką skaudžiai ir akivaizdžiai supratau Naujų metų nakties prasmę – dabar jau tikrai pasijutau pasenusi dar vienais metais, o mano gyvenimo vyras liko kažkur pernai. Ir greičiausiai šėlstančioje minioje bučiuojasi nežinia su kuo. Beveik kaip tam vakarėlyje, į kurį nenuėjome.
Nes kreipinys madame – ponia – daugiau nei akivaizdžiai reiškia: esi gerbtina tam tikro amžiaus ponia, matrona, ir net labai norint nebegalima tavęs supainioti su žaisminga mademoiselle – panele.
Bet ko aš čia liūdžiu, galbūt jis tiesiog koks mandagus biurokratas, tas muškietininko ūsais pasidabinęs vaikinukas? Mat prieš keletą metų dvi prancūzų feminisčių organizacijos Osez le féminisme ! (išdrįskite feminizmą) ir „Les Chiennes de garde“ (Sarginės kales) – beje, čia oficialūs labai rimtų feminizmo judėjimo organizacijų pavadinimai, nejuokauju – pasistengė, kad prancūzų administracinėje kalboje išliktų tik vienintelis kreipinys į moterį – madame. Neva jis labiausiai politiškai korektiškas ir nediskriminuoja moterų nei dėl amžiaus, nei dėl šeimyninio statuso ir taip jos gauna lygias teises su vyrais.
Nebesiplėsiu apie teorinį feminizmą ir realias moteris, nes nenoriu būti sudeginta šiuolaikinių feminisčių ant laužo kaip atsilikusių pažiūrų ragana iš praeities. Tik kaip juokauja septintą dešimtį perkopusi gera draugė prancūzė Jacqueline, kai kas nors ją pavadina madame: „Aš visada mademoiselle, neįžeidinėkite“.
Visų pirma – ji visiškai nesigėdina savo vienišės statuso, todėl jai nereikia, kad Sarginės kalės gintų ją. Antra – pavadinta madame, ji tikrai prisimena savo amžių, o suprasti, kad artėja senelių namų perspektyva tikrai nėra malonu. Trečia, didesnės feministės (ne žodžiais, bet darbais ir gyvenimo būdu), savarankiškesnės, drąsios moters nesu turbūt sutikusi, bet jai visiškai nerūpi tokios vaikiškos kovos dėl lygių teisių.
Jacqueline – tipiška senosios kartos išlaisvėjusi prancūzė, kurios karta išgyveno ir seksualinę revoliuciją, ir išsikovojo teisę į savo kūnus (teisę atlikti abortus), ir savarankiškai uždirbo sau pragyvenimui, mylėjo, koketavo, nekentė, vėl mylėjo, elgėsi kaip liepia laisva širdis, bet nesuko sau galvos ar vyriškas galantiškumas ir mademoiselle yra lygių teisių išraiška ar priespauda moterims.
Ji, kaip dauguma vyresnio amžiaus prancūzių. Jos nepavaldžios bėgančiam laikui ir nenori būti spraudžiamos į jokius rėmus, jos jaučiasi visada jaunos – tiksliau, moka mėgautis visais amžiaus tarpsniais. Ir jos nori visuomet išlikti neapibrėžto amžiaus ir status moterimis-paslaptimis su bent jau teorine gundymo galimybe, o ne neutraliu statistiniu vienetu madame, net jei ir atlikta senatvinė kataraktos operacija, kaip prieš mėnesį nutiko elegantiškajai Jacqueline.
O tikroms, suaugusioms mademoiselle visiškai nereikia, kad jas kas gintų ir tituluotų garbingomis madame – mes ir pačios mokame apsiginti, prisiminiau Jacqueline pamokas. Bet gintis it sarginė kalė nepuoliau: „Bonne année, jeune homme“ – gerų naujų metų, jaunuoli, kiek sarkastiškai palinkėjau aš. Mano ego jautėsi atkeršijęs, mat „jeune homme“ paprastai sakoma asmeniui, kuris jau nebe paauglys, bet dar ir ne visai vyras, bent jau dar nebrandus vyras.
Taip ir pasitikome jau aštuntų metų Prancūzijoje pradžią: atskirti minios ir nenoromis besibučiuodami su svetimais. Kitais metais grįžo Jurgis – praėjus maždaug penkiolikai minučių po pernai. Nešinas…. alumi plastikinėje taroje. Apsidairėme ir supratome: madame ir monsieur tikrai yra gerokai vyresni už tuos lėbaujančius studentus. Maža to, suvokėme esantys airiškam bare, kur galėjai tikėtis visko, tik ne šampano ir prancūziškos elegancijos.
Ištrauka iš Erikos Umbrasaitės knygos „Prancūzija mon amour“
