Vykti į Aziją ir pagyventi ten kurį laiką mūsų šeima svajojo jau gana seniai. Mėgstame keliauti ir kiekvieną kartą, atvykę į Aziją, pajuntame, jog čia jaučiamės ypatingai gerai: oras šiltas, daug žalumos, gamtos, įvairių skaniausių vaisių, žmonės čia dar nesugadinti, moka džiaugtis gyvenimu.
Svajonės lieka svajonėmis, kol jų garsiai nepasakai. Vis tarpusavyje šeimoje pakalbėdavome, pasvajodavome, tačiau visada įvardindavome – kada nors. Tačiau prieš du metus 2015-ųjų vasarą sukonkretinome laiką. Davėme sau du metus ir iki 2017-ųjų vasaros pabaigos išvažiuoti bent keliems metams į Aziją – Tailandą, Balio salą ar kažkur kitur, kur likimas per šiuos du metus mus nuves. Svajonė „pavėlavo“ dviem mėnesiais.
Šeimoje daugiau nei dešimt metų turime tradiciją paskutinių metų dieną į šeimos knygutę surašyti savo svajones. Taigi vieną iš tokių svajonių ir buvo įrašyta 2015–ųjų metų gruodžio 31 dieną. O 2016–ųjų metų paskutinę dieną įrašėme labai konkretų norą: „2018 – uosius metus sutikti Filipinuose Alona beach“.
Kaip ruošiamės ir ką darėme per tuos du metus?
Kadangi turėjome du šeimos verslus, jautėme didelę atsakomybę už juos. Tai ne tik mūsų šeimos pajamos, bet ir beveik dvidešimties žmonių darbo vietos. Mūsų seniausias dvylikos metų verslas buvo sudėtingesnis, reikalavo daug mūsų pačių darbo ir dėmesio. Matėme, jog ilgam išvykus, šiam verslui toliau gyvuoti būtų sudėtinga. Be to, net ir išvykus, reikalautų labai daug mūsų darbo, nuo kurio norėjome šiek tiek pabėgti. Taigi nusprendėme šiam šeimos verslui rasti kitus savininkus ir po pusantrų metų jį pardavėme.
Antrasis verslas jaunesnis, vis dar augantis. Nors su juo dirbti irgi reikia pakankamai daug, tačiau tą galime daryti ir ne tik būdami Lietuvoje. Gaminame merino vilnos drabužius, kuriuos pardavinėjame daugiausiai užsienyje, internetu. Likęs kolektyvas susistygavęs, savarankiškas, todėl nebijojome palikti dirbti be mūsų. Tikimės, jog tokiu būdu ir toliau sėkmingai dirbsime.
Kitas svarbus klausimas buvo mūsų vaikų mokykla. Filipinuose yra tarptautinių mokyklų, tačiau čia mokslo metai prasideda birželio mėnesį, o mes atvykstame gyventi tik lapkritį. Taip pat nesinorėjo atsilikti nuo lietuviškos mokymosi sistemos, todėl ieškojome alternatyvų. Viena ausimi teko girdėti, jog yra toks nuotolinis mokymasis. Tačiau aplinkinių pasiklausinėjus, nelabai kas žinojo, kad apskritai toks dalykas yra. Internete informacijos radome labai minimaliai. Sužinojome, jog tokį mokymą teikia Vilniaus Ozo gimnazija. Su jais pabendravus, buvo atsakyta į visus mūsų klausimus. Viskas mums tiko ir patiko. Taigi vyresnioji duktė penktos klasės mokslus pradėjo mokytis nuotoliniu būdu. Pradžioje buvo sunku perprasti visą sistemą, tačiau dabar visai patinka ir džiaugiamės tokiu pasirinkimu.
Buvo dar vienas klausimas – ką daryti su mūsų augintiniu labradoro retriverio veislės šuniuku Mančesteriu? Iš tikrųjų daug diskusijų šeimoje šiuo klausimu nebuvo. Sakėme, jeigu važiuojame, tai važiuojame visi. Tačiau niekada nebuvome susidūrę su gyvūnu gabenimu lėktuvu ir dar taip toli, ir dar tokį nemažą augintinį. Turėjome labai daug iššūkių, kuriuos turėjome įveikti, bet dabar visa šeima esame kartu.
Na ir dar vienas iš svarbiausių klausimų, pasiruošiant gyvenimui Azijoje, tai – finansai. Tikrai nesinorėjo iš savo santaupų ar parduoto verslo pinigų gyventi. Mes supratome, jog tai laikina – pasibaigs pinigai, teks grįžti į Lietuvą, nors gal to visai nenorėsime. Be to, tai yra visiškai nebūdinga mūsų šeimai. Mėgstame keliauti, norime pabėgti nuo per daug greito gyvenimo tempo Lietuvoje, tačiau taip pat mėgstame tobulėti, išmokti kažką naujo, kurti, daryti, dirbti. Taigi susiradome darbus, kuriuos galėtume dirbti gyvenant Filipinuose – nuotoliniu būdu, internetu.
Kadangi jau daugiau kaip dvylika metų verslaujame, per tiek laiko esame išmokę prisitaikyti prie bet kokių gyvenimo aplinkybių, taip pat perkandę visokių verslui augti reikalingų dalykų, taigi nesunku buvo sugalvoti, kaip galėtume užsidirbti ir turėti nuolatines pajamas. Nors ir mažesnes nei turėjome gyvendami Lietuvoje, tačiau reikalingas pragyventi Filipinuose. Aišku, taip pat turime ir visokių kitokių verslo idėjų ateičiai.
Kodėl vis dėlto Filipinai?
Vos įvardinus konkretų laiką, kada turime išvykti gyventi į Aziją, atrodo viskas taip ir dėliojosi, jog tai ir įvyktų. Sutikome teisingus žmones, jog sklandžiai pasiruoštume, darbai, mintys susidėliojo taip, jog nuo savo planų pavėlavome tik du mėnesius.
Taip pat ir klausimą, kur konkrečiai vykti gyventi, išsprendė šeimos draugas, kuris keliavo po Filipinus ir ten pats apsistojo gyventi. Grįžo trumpam į Lietuvą, papasakojo, jog šis kraštas jam labai patiko, jog filipiniečiai labai šilti ir draugiški žmonės, gamta nuostabi, oras – šiltas, maistas – skanus. Nusprendėme patys bent kelioms savaitėms nuvykti į Filipinus, į Bohol salą ir paragauti nors lašelį filipinietiško gyvenimo. Vasario mėnesio pabaigoje visa šeima su mūsų tėvais kartu (viso septyniese) išvykome atostogų į Filipinus. Iš tikrųjų, čia labai patiko ir mums, ir mūsų tėvams. Taigi, kur konkrečiai vykti gyventi klausimas buvo išspręstas. Tėvai mums pritarė. Sutarėme, jog „praminsime kelius“, o paskui lauksime atvykstant gyventi ir mūsų tėvelių. Užteks ir jiems šaldyti kaulus Lietuvoje.
Filipinuose gyvename beveik tris savaites. Esame dar visiškai švieži užsieniečiai – gyventojai. Nemažai čia sutinkame užsieniečių iš kitų Europos šalių, Amerikos. Filipinuose jie gyvena jau apie 5-10 metų. Visi laimingi, patenkinti savo sprendimu palikti gimtąjį kraštą ir persikelti gyventi čia.
Mes į Filipinus atvykome be konkretaus laiko, kiek čia pasiliksime gyventi. Sakome tol, kol širdis pajus, jog jau laikas grįžti. Daug kas Lietuvoje sakė ir sako, kad mes ilgai Azijoje neišgyvensime, jog atsibos karštis ir greitai pabėgsime atgal. Jog gimtojo krašto ilgesys bus stipresnis už bet kokią egzotiką. Jog atsibos mums gyventi vienoje vietoje ir kelsime sparnus. Gal taip ir bus. Gal iš tikrųjų netrukus norėsis grįžti į Lietuvą. Bet bent jau kol kas atrodo, jog esame vienoje geriausių vietų žemėje žmogui gyventi ir abejojame, ar gali kilti noras vėl grįžti į šaltą, niūrų mikroklimatą atgal.
Nuo pirmų mūsų šeimos dienų, buvome ir vis dar esame keliautojai. Keliavome prieš gimstant vaikams, taip pat keliavome, kai jie gimė ir buvo maži. Keliauti žadame ir gyvendami Filipinuose. Azija didžiulė ir yra labai daug neapkeliautų valstybių, miestų, kuriuos planuojame aplankyti. Australija, Naujoji Zelandija – šalys, į kurias visada svajojome nekeliauti, bet taip iki šiol ir nepavyko padaryti. Bus gera proga tą padaryti gyvenant Filipinuose, juk viskas bus arčiau.
Iš kitos pusės, netgi ir grįžus į Lietuvą gana greitai, mūsų šeimos gyvenimas jau nebebus toks, koks buvo ankščiau. Daug ko naujo išmokome ruošdamiesi šiai kelionei. Supratome, jog žmogui reikia tikrai nedaug – mūsų visos šeimos (plius augintinio) gyvenimas sutilpo į tris lagaminus. Supratome, jog namai yra ne ten, kur sukrauti tavo užgyventi daiktai, o ten, kur visa šeima. Supratome, jog jeigu mes dėl savo svajonės įveikėme įvairiausias kliūtis ir ją įgyvendinome, tai tikrai kiekvienas kitas iššūkis gyvenime gali būti įveiktas. Tik reikia labai to norėti ir nenuleisti rankų pasitaikius nesklandumams. Tikimės, jog esame ir būsime pavyzdys savo vaikams, jog užaugę jie nebijos daryti savo gyvenime tai, ko jų širdis norės ir tikės, kas viskas įmanoma. Tikimės, jog būsime pavyzdys ir kitiems žmonėms, todėl savo išgyvenimais, patyrimais, nuotykiais dalinamės savo kelionių blog‘e zalia-roze.lt, o kelionių nuotraukomis Instagram‘e su žyma #MusUzbureFilipinai.
Tikrai nesiūlome visoms šeimoms kraustytis iš Lietuvos ir gyventi Filipinuose. Kiekvienam žmogui skirti skirtingi gyvenimo tikslai. Tačiau norime paskatinti šeimas nebijoti keliauti, jeigu to nori. Yra daugybė šeimų, kurios nori ir mėgsta keliauti, tačiau gimus vaikams, nustoja tą daryti. Norime įkvėpti žmonėms didesnį pasitikėjimą savimi. Atrasti savo širdyse, tai ko iš tiktųjų trokšta ir to siekti.
