Dabar pasigirdo nuomonė, kad norintys kartu su savimi į užsienį pasiimti atžalas tėvai turėtų palaukti bent jau kol jiems sukaks penkeri metai. Vaikų raidoje besispecializuojanti psichologė teigia, kad iki tokio amžiaus mažieji beveik nieko vėliau neprisimins.
Nors suaugusieji paprastai pradeda prisiminti įvykius nuo trejų su puse ar ketverių, dr. Amanda Gummer pasisako už tai, kad vaikų kelionės į užsienį prasidėtų kiek vėliau. „Nuo penkerių iki aštuonerių – tai puikus laikas pradėti, nes tada vaikai iš tikrųjų gali įvertinti visą patirtį“, – tikina psichologė ir priduria, kad iki penkerių jie apskritai kažin ar prisimins atostogas.
Kodėl būtent nuo penkerių?
A. Gummer savo patarimą grindžia nauju tyrimu, kurio metu buvo nustatyta, kad suaugusieji anksčiausias savo atostogas prisimena dažniausiai nuo penkerių metų, nepriklausomai nuo to, ar jie lankėsi užsienyje dar anksčiau.
Šeimos kelionių operatoriaus „Florida4Less“ atlikto tyrimo duomenimis, apie 20 procentų suaugusių žmonių buvo penkerių metų per pirmąsias jiems įsiminusias atostogas. Trečdalis apklaustųjų prisipažino, kad atmintyje liko skrydis lėktuvu ir oro uostas, taip pat plaukiojimas paplūdimyje (20 procentų) arba baseine (11 procentų).
Penkeri yra auksinis amžius, teigia A. Gummer, nes jis „sutampa su priešmokyklinio amžiaus pradžia, todėl tikėtina, kad vaikas papasakos apie atostogas, dėl ko jos taps labiau įsimintinos“.
Taip pat tai yra lūžio taškas, kai vaikas pradeda daugiau bendrauti. „Šiame amžiuje paprastai jų kalba yra gerai išvystyta, tad jie gali užduoti klausimus ir prisijungti prie pokalbių apie kelionę, kas padeda sustiprinti atmintį“, – tikina psichologė.
Bet ar atmintis yra tinkama priemonė atostogoms įvertinti?
Vien tai, kad kažką prisimename, dar nereiškia, kad tai buvo maloni patirtis. A. Gummer pastebi: „Naujumas ir emocijos yra pagrindiniai veiksniai atminčiai formuotis, tad jeigu vaikas kažko niekad iki tol nėra daręs ir tai yra jaudinanti patirtis, o gal net šiek tiek bauginanti, greičiausiai jis tai įsimins.“
Vienintelis argumentas prieš vaikų vežimąsi į užsienį, kuris šimtu procentų įtikina, yra kaina. Jeigu vienintelis būdas trūkstant lėšų yra skolinimasis, tokiu atveju tai gana bloga gyvenimo pamoka visiems.
Vis dėlto, ši atminties manija ir tvirtinimas, kad su savimi mažus vaikus į užsienį pasiimantys tėvai daro tai tik dėl savęs, neatsižvelgia į vieną svarbų raidos aspektą. Jūsų vaikas gali prisiminti Afrikos tapyrų stebėjimą Kenijoje, kai buvo penkerių. Arba gali neprisiminti. Tačiau yra daug svarbesnių priežasčių už „prisiminimų visam gyvenimui kūrimą“, dėl kurių verta ištraukti vaiką iš jo nuspėjamos namų aplinkos.
„Kelionė yra puikus pagrindas mokytis gyvenimo įgūdžių, kurių namuose negalime gauti, – sako kilnikinės psichologijos specialistė dr. Erica Reischer iš Oklando, parašiusi knygą „What Great Parents Do: 75 Simple Strategies for Raising Fantastic Kids“. – Pavyzdžiui, kaip manevruoti nepažįstamoje aplinkoje; kaip (mandagiai) paprašyti pagalbos; kaip strategiškai gauti tai, ko reikia; kaip orientuotis naujoje vietoje; kaip jaustis patogiai nepažįstamoje aplinkoje; kaip bendradarbiauti su nepažįstamais žmonėmis.“
Tiesą sakant, gyvenimo įgūdžių atnaujinimo kursas nepamaišytų daugeliui suaugusiųjų. Du trečdaliai mūsų pokalbių su vaikais yra apie mūsų kasdienius reikalus. Tad ar tai būtų kelionė automobiliu į stovyklavietę Ispanijoje, ar prabangus gyvenimas viloje Maldyvuose – tinka bet kas pagal kišenę, kas gali padėti ištrūkti iš šios monotonijos. Ar tai būtinai turi būti užsienis? Nebūtinai. Kita vertus, o kodėl gi ne? Net jeigu jūsų vaikai to neprisimins, jie kaups gyvenimo įgūdžius, ir, žinot ką? Jūs patys tai prisiminsite ir galėsite jiems tai papasakoti.
