Po žmogžudystę kiekvieną dieną. Šaudo, net jeigu nieko nepadarei. Apiplėš, nužudys ir liksi gulėti gatvėje arba kur nors pakas, kad niekas niekada nesuras. Tai perspėjimai, kuriuos girdėjau iš Čikagoje gyvenančių lietuvių. Šio miesto pakraščiuose, geruose rajonuose, įsikūrę mūsų tautiečiai į „uždraustąją zoną“ nevažiuotų net už pinigus. „Tai tarsi lindimas į karo lauką“, – grūmojo pirštu man vienas eksradviliškietis. O iš Panevėžio kilusi ir Čikagoje jau dvidešimt metų gyvenanti apskaitininkė siūlė į palydą pasikviesti ginkluotų kareivių. „Kitaip nieko nebus“, – gąsdino ji.
Prisižiūrėję kriminalinių laidų ir prisiskaitę laikraščių jie man ilgai pasakojo istorijas, kas nutinka blogiausio miesto rajono gatvėse.
Buvo toks atvejis, kai santykius aiškinosi trys ar net keturios gaujos. Gatviniai gangsteriai paleido ugnį vieni į kitus, kulkos skraidė į visas puses: į pravažiuojančias mašinas, į namus, kuriuose gyvena niekuo dėti žmonės, į praeivius, kurie atsidūrė ne laiku ir ne vietoje. Buvo daug nukentėjusių ir net mirusių.
Kita istorija, kai du banditai nusprendė apvogti pravažiuojančią mašiną. Jie tiesiog ėmė šaudyti į ją, vairuotojas bandė bėgti, spaudė gazą, bet galiausiai mirė nuo kulkos.
Visi Čikagoje prisimena atvejį, kai ginkluotas nepilnametis jaunuolis vidury dienos užpuolė žolę pjovusį senuką. 71 metų vyras nesutiko geranoriškai atiduoti savo piniginės, todėl užpuolikas ėmė į jį šaudyti. Šią istoriją televizijos rodė visame pasaulyje, nes viską nufilmavo saugumo kameros. Tuomet kalbėta, koks tai pavojingas miestas, kad net mokyklinio amžiaus vaikai ryžtasi ginkluotiems užpuolimams.
Kad Amerika – ginkluota šalis, niekam ne paslaptis. Juodojoje rinkoje įsigyti šautuvą užtruktų kelias minutes. Juos parduoda gatvėse ir net internetu. O kainos prasideda nuo 50 dolerių. Už juokingai mažus pinigus mirtinais ginklais prekiauja valkataujantys narkomanai. Kulkų kainos – kaip saldainių. Kad jų galėtų nusipirkti visi – nuo rimtų banditų iki jauniklių užpuolikų. „Imk dešimt už dešimt“, – yra toks pasakymas gatvėse.
Buvo atliktas ne vienas eksperimentas, kai žurnalistai pirko ginklų iš gatvinių platintojų. Lengviausiai tai pavyko padaryti bankrutavusiame mieste Detroite ir... Čikagoje.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu, bet dar vienas faktas apie Čikagą yra visai priešingas. Ilinojaus valstija, kurioje ir yra šis miestas, garsėja griežčiausiais ginklų laikymo įstatymais visoje JAV. Jeigu sistema veiktų, čia nusipirkti ir laikyti šautuvą turėtų būti sunkiausia, bet taip nėra. Pavojingieji miesto rajonai ginkluoti kaip per karą. Pistoletų ar net automatinių ginklų juose turi kiekvienas paauglys.
Pavyzdžiui, 2016-ieji buvo paskelbti daugiausia gyvybių pareikalavusiais metais per pastaruosius du dešimtmečius. Vidutiniškai per dieną pernai buvo nužudoma 12 žmonių. Kaip rašo JAV spauda, nuo praėjusio vasario nė viena diena Čikagoje neapsėjo be žmogžudystės. Ir dažniausiai tai buvo šaudymai.
Po tokios įžangos ir nemalonios statistikos aš vis tiek nusprendžiau, kad noriu pamatyti tas vietas. Iš tikrųjų tai visai ne tam, kad parodyčiau jums, koks esu drąsus (gal labiau kvailas). O tam, kad savomis akimis pamatyčiau vieną man itin svarbų statinį.
Taip jau nutiko, kad pastaruosius 5 metus esu didelis televizijos serialo „Shameless“ (liet. „Begėdis“) gerbėjas ir žiūrovas. Ten pasakojama vargingos čikagiečių šeimos istorija, kaip sunku jiems išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame viskas labai brangu. Gallagheriams (tokia jų pavardė seriale) atsiranda milijonas problemų. Tėvas geria, motina dingusi, paauglė dukra laukiasi vaiko, gėjus sūnus turi meilužį – kriminalinį nusikaltėlį, kitas sūnus pats nusikaltėlis, dar vienas sūnelis miega su dėstytoja ir t. t. Žiūrėdamas ir juokiesi, ir graudiniesi. Bet ne apie serialą šis pasakojimas.
Į automobilio navigaciją įsivedžiau „2120 S Homan Aveniu” – tai to namo iš „Shameless“ adresas. Kelionė nuo Čikagos senamiesčio užtruko apie pusvalandį. Už mašinos langų vis keitėsi vaizdai. Nuo įspūdingų dangoraižių iki pramoninių rajonų, nuo gamyklinių peizažų iki apleistų namų. Ištisos gatvės trobų užkaltais langais. Žmonių gatvėse darėsi vis mažiau ir mažiau, o, kai pagaliau privažiavome tikslą – rajoną North Lawndale, jų išvis nesimatė. Tarsi niekas čia negyventų, niekas nešaudytų, kaip buvo grasinta, – mirtina tyla ir ramybė. Vos viena kita mašina pravažiuoja.
Mane perspėjo, kad taip gali būti. Nes ryte, nuo 8 iki 11 val., visi vietiniai po nakties „linksmybių“ miega. Ir šios valandos čia yra ramiausios bei saugiausios. „Bet vis tiek, net jeigu degs raudonas šviesoforo signalas, nesustok, per tą minutę gali pribėgti vagys ir apvogti“, – perspėjo Čikagos gyvenimo stilių išmanantys žmonės.
North Lawndale, vietinių vadinamas K-Town, yra tik vienas iš pavojingųjų rajonų, jų Čikagoje gal dešimt. Dar yra Englewood'as, Riverdale'as, Chatham'as ir kiti. Oficialiai Čikagos miesto tinklapiuose rašoma, kad 90 procentų šių rajonų gyventojų yra juodaodžiai. Dar pridedamas vienas įdomus faktas, kad 70 procentų šiuose rajonuose gyvenančių vyrų, kurių amžius nuo 18 iki 45 metų, savo biografijose turi kriminalinių įrašų. Daugiausia – narkotikų prekyba, ginkluoti užpuolimai, prievartavimai, na, ir žmogžudystės.
Aplinka North Lawndale labai primena vaizdus iš mano jau minėto „Shameless“ bei kitų amerikietiškų serialų ir filmų, kuriuose rodomi skurdūs rajonai. Vieni šalia kitų stovintys namukai jau daug metų nematė remonto, daug kas aplūžę, aprūdiję, bet niekam dėl to galvos neskauda.
Keisčiausia, kad itin daug namų stovi apleisti. Užkalti langai dažniausiai ir reiškia, kad toje vietoje niekas negyvena. Bandžiau aiškintis, kodėl gana brangioje Čikagoje taip švaistomas nekilnojamasis turtas, negi niekas net už centus nenorėtų tų namų nusipirkti? Man paaiškino paprastai: tų namų būklė tragiška, remontas kainuotų milžiniškus pinigus, dar daugiau atsieitų privalomasis namų draudimas. Kadangi pavojinga miesto zona, draudikai iš karto padidina tarifą. Kai viskas susideda, taip ir išeina, kad tų namų niekam nereikia.
Pravažiavęs gal dešimt rajono blokų tik keliose vietose mačiau žmonių grupeles. Vienoje vietoje būrys juodaodžių būriavosi prie kažkokios įstaigos, gali būti, kad ten kokia nors seniūnija. Kita vieta buvo mažos statybos, kur darbavosi du vyrai, o prie tvoros su jais pakalbėti susirinko kelios moterys. Viskas, visur kitur ramuma. Tik pavieniai praeiviai.
Buvo kelios vietos, kur sankryžose stoviniavo keisti tipai, tarsi kažkuo prekiautų. Bet kaip ir patarė man Čikagos lietuviai, pro tokius greitai pravažiavau. Ne, šautuvais apsikarstę jie nebuvo.
Pati saugiausia rajono vieta man pasirodė būtent tas namas, dėl kurio ten ir važiavau. Prie jo stovėjo trys vyrai, ant vieno iš jų striukės buvo užrašas „Security“ (liet. apsauga). Neatrodė tas užrašas labai rimtas, gal net labai netikras, bet kai žinai, jog esi nesaugioje vietoje, tokie užrašai tikrai labai nuramina.
Vyrai leido pastatyti automobilį visai šalia namo ir maloniai pakvietė užsukti į kiemelį. Ten iškart atkišo popieriaus lapą su taisyklėmis. Jų nebuvo daug, tiksliau, viena – nori fotografuoti, mokėk 5 dolerius. Taškas. Na, sukčiauti tokioje vietoje tikrai nesinori. Visi vyrai stebėjo kiekvieną mano žingsnį. Į kieme pastatytą kibirą įmečiau penkis dolerius, vyrai atsipalaidavo ir toliau mindžiukavo gatvėje.
Prasidėjo kelias minutes trukusi mano fotosesija. Per tą laiką iš namo išėjo jo šeimininkas, maždaug penkiasdešimties metų juodaodis vyras. Jis pasidžiaugė, kad serialo fanai vis dar važiuoja prie jo namo. Vyriškis paklausė, ką manau apie šį rajoną. Pasakiau, kad jis visai mielas ir atrodo daug ramesnis, nei visi kalba. Tada jis ėmė juoktis ir pakvietė mane atvykti naktį, užtikrino, kad kalbėčiau kitaip.
Pabandžiau namo šeimininką įkalbėti papozuoti nuotraukai, bet jis griežtai atsisakė. Mat dėmesio jam nereikia, seriale jis nevaidina ir nieko apie žiniasklaidą girdėti nenori. Vyras akimirksniu spruko atgal į namą ir ten užsidarė.
Daugiau papasakojo to garsiojo namo prieangį dažęs vyras. Jį nusamdė serialą filmuojanti kompanija, mat po kelių dienų toje vietoje planavo filmuoti naują seriją.
Darbininkas aiškino, kad visas rajonas be galo dėkingas „Shameless“ kūrėjams už šių vietų reklamą. Dėl visame pasaulyje populiaraus serialo čia atvyksta nemažai turistų, iš kurių vietiniai uždirba. Kai kurie vietiniai patys pozuoja nuotraukoms, kai kurie privalomai prašo išmaldos. Ką reiškia privalomai? Supraskite – neduosite pinigų, gali blogai baigtis.
Aišku, pats laimingiausias rajone yra šio namo savininkas, į kurio kišenę nubyra visi tie dolerių penketai. Kibirėlis prisipildo kasdien, o savaitgaliais net ir ne po kartą. Tam savininkui, žinoma, už namo naudojimą filmavimams moka ir televizija. Jis čia – vietinis turtuolis. Gali nieko nedirbti, nieko neveikti, tik pinigus skaičiuoti. Gaujos jo neliečia, nes gerbia, juk tą serialą vietiniai žiūri labiau nei krepšinį.
Dar vienas populiarus taškas šioje pavojingoje gatvėje – kitas namas iš serialo „Shameless“, priklausantis pagrindinių herojų Gallagherių šeimynėlės kaimynams Kevinui ir Veronikai. Prie šio namo jokio kibirėlio nėra, tik vaikštinėja vyras, kuris už fotografavimą prašo paremti. Žmonės duoda, kiek kam negaila.
Ši gatvė visame K-Town rajone pati saugiausia, kone ant kiekvieno medžio kabo perspėjimai, kada bus filmuojamas serialas. Policija prašo gyventojų laikytis tvarkos, gerbti įstatymus ir filmavimo komandą. Kai čia atvyksta aktoriai, juos lydi gausios policijos ir apsaugos pajėgos. Tuo metu būna saugu, bet tik tada.
Serialo namą dažęs vyras sakė, kad įprastai į gaujų susišaudymus policijos patruliai nevažiuoja, nes bijo, kad sukels dar daugiau šaudynių. „Banditėlių čia yra daugiau nei policijos, todėl pasekmės būtų nenuspėjamos“, – aiškino man tas vyras.
Kiekvienais metais miesto valdžia žada išspręsti Čikagos „piktžaizdžių“ bėdas, vis skelbia, kad kovos su šaudytojais ir narkotikų prekeiviais, bet pažadai ir lieka pažadais.
Beje, prezidentas Donaldas Trumpas per rinkiminę kampaniją irgi kalbėjo apie Čikagos bloguosius rajonus. Jis garantavo, kad tapęs prezidentu viską sutvarkys. „Smurtas Čikagoje baigsis per vieną savaitę“, – šią Trumpo citatą dažnai naudoja miesto spauda. Ir laukia... Kada gi ateis toji savaitė.
Po valandą trukusios ekskursijos viename iš blogiausių Čikagos rajonų kitos dienos rytą patikrinau kriminalinę statistiką. Deja, ji nebuvo džiuginanti – visai netoli tų vietų, kur teko lankytis, vyko šaudymai. Tik daug vėliau, pradėjus temti, apie septintą valandą vakaro. Kas ir kodėl šaudė, nepranešama, matyt, eilinis gaujų pykšt pokšt vieni į kitus.
Sekti naivaus žurnalisto pėdomis nepatartina, užuot lankę pavojingus rajonus, verčiau nuvažiuokite į gerus, prabangius, apie kuriuos papasakosiu kitą kartą.
O jeigu vis dėl to nuvyksite į K-Town pravardžiuojamą North Lawndale, tai išjunkite mašinoje muziką, būkite dėmesingi, klausykite, ar niekas aplinkui nešaudo. Jeigu tik išgirsite šūvių garsus, lėkite iš ten, bėkite kuo greičiau. Nes tapsite liūdnosios Čikagos statistikos dalimi.
