2017-09-26
Šiandien 9:30 pradėjau kelionę dviračiu aplink pasaulį. Dabar esu netoli Senosios Varėnos. Spidometras rodo 74.4km.
Sopa nugara, kojos pompuojasi, bet pakenčiama. Galvoje sukasi du dalykai: daina ,,Leisk dar pasėdėti” ir mintis ,,į ką aš čia įsivėliau?”
Taip atrodo pirmas šios kelionės dienoraščio įrašas. Ir dabar, po beveik trijų savaičių kelionės, dar iki galo nesuprantu, ką darau.
Iš namų išmyniau be, galima sakyti, jokio fizinio pasiruošimo. Dviratį šiai kelionei gavau tik rugsėjo pradžioje. Iki tol tik aplink senamiestį važinėjau oranžiniais dviračiais. Nutuokiau, kas laukia, bet nebuvau tikras.
2017-09-27
Vakar numyniau 128 kilometrų. Tai yra mano viso gyvenimo rekordas. Didžiuojuosi savimi, bet liksiu prie kokių 80 kilomentrų per dieną. Gale nebejaučiau malonumo. Nulipus nuo dviračio linko kojos, bet po trupučio mankštos ir pirties vakare (ačiū, Kornelija!) šiandien kojų beveik neskauda.
Antrą dieną, mindamas mažais neasvaltuotais keliukais, kirtau Lenkijos sieną. Ryšio nebėra, dabar su šeima ir draugais komunikuosiu tik internetu. Saulei besileidžiant pasiekiau Augustovą, kur manęs taip pat laukė nakvynė. Netoli Mėtos ežero, šalia pušyno gyvena Janusz. Jis kasmet dviračiu keliauja po įvairias pasaulio šalis. Anot jo, geriausios šalys dviratininkams yra Kuba, kurią jis lanko kasmet, Naujoji Zelandija ir Iranas, kur kažkokia nežinoma jėga mane labai traukia.
Rytą Janusz atėjo pas mane į kambarį ir paprašė pagalbos. Užsikirto mašinos vairas ir reikėjo ją pasukti. Trys vyrai sukibome į priekinius ratus ir bandėm brutalia jėga ją perkelti. Niekais. Mašina per sunki. Tada pagalvojome: ,,bandome imt galinius ratus, ten variklio nėra”. Vėl stenam, stengiamės, bet mašina nė iš vietos.
Galiausiai Janusz paskambino vienai įmonei, kuri sprendžia tokias situacijas ir laukėme atvažiuojančio meistro. Pradėjau liaupsint Augustovą, kad labai tvarkingi dviračių takai, gražūs pušynai aplink ir gausu ežerų. Janusz sako: ,,jei nori, aš turiu baidarę, gali pasiimt, pasiplaukiot”. Mano akys išsipūtė ir nieko nelaukęs tariau: ,,Taip, noriu!”.
Po pusryčių jau plaukiuojau Mėtos ežeru ir mažais įtekančiais upeliais: ,,Na ir nusimato kelionė”, mąstau sau.
Vakarop pas Janusz apsilankė dar du svečiai. Du dviratininkai iš Prancūzijos, kurie keliauja jau kelis mėnesius. Numynę nuo namų netoli Bordo iki Norvegijos ir pro Baltijos šalis pasiekė Lenkiją.
Jie keliauja gan sparčiai, vidutiniškai 80 kilometrų per dieną sustodami maždaug kartą per savaitę tam, kad sumontuotų video, kuriuos kuria. Abu atrodė gan išvarginti kelionės, bet su pasididžiavimu rodė visus video ir dalinosi įspūdžiais. Jų įspūdžius ir video galite rasti lesbikestrotters.com.
Kitą dieną kartu numynėme apie 40 kilometrų. Prieš pat miestelį, kuriame turėjome išsiskirti kelias buvo užtvindytas. Vietomis tiesiog nesimatė nė lopinėlio žemės. Nė nediskutavę visi žinojom, kad atgal negrįšim ir pradėjom bristi per tai, kas turėjo būti kelias.
Sustoję miestelyje, visi trys išsidžiovėme batus, pasikabinome kojines ir atsisėdę prieš saulę pradėjome pietauti. Bevalgant iš pro šalį važiuojančio traktoriaus priekabos iškrito kelios bulvės. Prancūzas nubėgo, jas surinko, vieną didžiulę davė man ir sako ,,va ir vakarienė!”
Čia mūsų keliai išsiskyrė. Jie numynė link Varšuvos, aš link Bialystoko. Nuo čia 8 dienas myniau be pertraukos. Po 70-100 kilometrų per dieną po truputį leidausi žemyn per Lenkiją. Įsisukau į lengvą rutiną.
Ryte atsikėlus, ar tai palapinėje, ar pas ką namie, ar apleistam pastate, ar rūsy, papusryčiaut, sėst ant dviračio ir mint kelias valandas. Sustoti pietų pertraukai, greit pavalgyt ir šokti ant dviračio, nes sėdint vietoje darosi šalta. Taip mint iki vakaro, susirast vietą nakvynei, pavakarieniavus lyst į šiltą miegmaišį ir laukt kito ryto.
Knygos, muzika ir podcastai tapo mano artimesniais draugais, kurie atitolina mane nuo tos akimirkos, kai reiks susiremti su visais vidiniais savo demonais. Taip, būtent tais, kurių visi turime, bet jie kažkur giliai pasislėpę. Šiomis dienomis mėgavausi vienatve. Po verdančios vasaros tai labai geras kontrastas, mano intravertiška pusė labai džiaugiasi. Būnu vienas ir gera, bet tai ilgai nesitęs.
Dviratininkų džiaugsmas - EuroVelo
Papasakosiu Jums apie EuroVelo. Tai yra dviračių maršrutai besidriekiantys per visą Europą. Nordkapp iki Lisabonos, nuo Santiago de Compostela iki Maskvos, nuo Airijos iki Graikijos. Keli maršrutai eina per Lietuvą. Prieš kelis metus šiais maršrutais keliavau per Ispaniją ir Portugaliją. Besiruošdamas šiai kelionei užmečiau akį į EuroVelo svetainę, bet sau nieko gero nenužiūrėjau. Tik važiuodamas atradau, kad per visą rytų Lenkiją driekiasi GreenEuroVelo maršrutas, kuris nebuvo pažymėtas oficialioje svetainėje.
Puikiai sužymėtas, kas kelis kilometrus turintis po poilsio zoną su Wi-Fi (!!!), kelias buvo nuostabus atradimas leidęs GPS palikti kuprinėje ir sekti kelio ženklus, kurie nors ir vingiuotais, bet mažais, mielais keliukais su nedaug automobilių leido man pravažiuoti Lenkiją.
Pailsėti galiausiai sustojau Chelm mieste, kur praleidau dvi dienas. Čia turėjau ir laiko prie kompiuterio, kur galėjau pasidaryti nedidelių darbelių. Taip gera ilsėtis ir taip lengva įkliūti į komforto liūną. Dieną pailsėjus sunku vėl sėstis ant dviračio, bet kažkokia jėga šaukia ant kelio.
Nuo Chelmo judėjau Ukrainos link. Per dvi dienas nuvažiavau iki Lvovo, kai draugė mane pakvietė aplankyti Kijevo.
Galvoje ėmė suktis mintys. 500 kilometrų. Spalio vidurys. Šalta. Negalėjau sau leisto daryti tokio rato, nes tiesiog sušalčiau. Nusprendžiau tranzuoti. Daiktus palikęs pas vieną žmogų pasiemiau gitarą ir krepšelį, į kurį susidėjau viską, ko man reikė Kijeve ir ištranzavau.
4 sustoję pakeleivingi automobiliai ir aš jau Kijeve. Man čia antras kartas, bet vis dar gniaužiantis kvapą. Keista būti tokiam didžiuliame mieste. Čia gyvena daugiau žmonių, nei visoje Lietuvoje. Visada esi apsuptas žmonių. Kontrastas, po savaitės vienatvės buvo milžiniškas. Tai išvargino, beveik visą laiką ten jaučiausi pavargęs ir svajojau apie savo dviratį.
Nepaisant to aplankiau kelias vietas Kijeve. Jau matytą Maidaną, vietą kur prieš kelis metus snaiperiai šaudė į civilius. Taip pat pabėgusio prezidento Janukovičiaus namus, kurie labai nustebino savo dydžiu. 140 ha teritorijoje prie Dnepro upės pastatyti didžiuliai rūmai, su didžiuliais parkais, sporto kompleksu, tvenkiniais ir upeliais su įvairiais paukščiais, pirtis ir priepirtis, didesnis nei vidutinis gyvenamasis namas. Su aksesuarais, kaip auksinis tualetas, auksinės golfo lazdos, bronzinės statulos kieme, privatūs golfo laukai, sraigtasparnio nusileidimo aikštelė ir žymus auksinis batonas. Tikras paminklas korupcijai Ukrainoje.
Paliekant Kijevą džiaugiausi, kad galiu ištrūkti iš tokio didelio ir varginančio miesto. Dar kartą prisiminiau, kodėl taip mėgstu Vilnių. Nedidelis, kaip sostinė, miestas pilnas galimybių ir veiklų, bet tuo pačiu metu neužgožiantis nežmonišku ritmu.
Grįžęs į Lvovą pasiemiau dviratį ir išmyniau Karpatų link. Dabar Jums rašau iš Stryi miesto. Rytoj pradėsiu kilti į pirmus kalnus šioje kelionėje.
Linkėjimai visiems!
Viliaus kelionę galite sekti Facebook'e ir Instagram'e.
