Septynių Lietuvos alpinistų grupė artėjančio Lietuvos 100-mečio proga nusprendė šaliai padovanoti neeilinę dovaną – ekspedicijos metu žygeiviai įkopė į dvi viršukalnes, kurioms suteikė Jono Basanavičiaus ir Algimanto Vidugirio vardus. Bevardes viršukalnes pasiekę lietuviai tokius pavadinimus suteikė ne veltui – nepriklausomybės akto signataro vardu J. Basanavičiaus atminimui pavadinta viršūnė pažymi Lietuvos 100-mečio sukaktį, o Algimanto Vidugirio vardas buvo išrinktas dėl savo nuopelnų ir vietovės artimumo jam. A. Vidugiris buvo žymus kino režisierius, nusipelnęs Kirgizijos meno veikėjas.
Įkopus į Jono Basanavičiaus vardu pavadintą viršukalnę, GPS įrenginys užfiksavo 4594 m aukštį. Pasak į beveik 5 kilometrų aukštį įkopusios komandos nario Vytauto Petrausko, pasirinktos viršūnės nebuvo techniškai sudėtingos: „Neturėjome tikslo įkopti į itin sudėtingas viršukalnes, norėjome, kad žymių lietuvių vardais pavadinti kalnai būtų gražūs, bet nesudėtingi ir pasiekiami kuo daugiau žmonių.“
Karakolo alpinistų ekspedicijos komanda – gan spalvinga, joje buvo ne tik sportininkų, bet ir programuotojų, matematikų, gydytojų, verslo atstovų. Įdomi ir šios alpinistų grupės narių sportinė ir kalnų patirtis. Antai savarankiškos grupės vadovas Kęstutis Baleišis turi ilgametę alpinizmo patirtį. Kitų kopusiųjų patirtis kuklesnė – vieni baigę alpinizmo kursus, kiti visai „žali”, iššūkių nebijantys entuziastai. Nepaisant to, pats pirmą kartą į kalnus išsiruošęs Vytautas stebėjosi ekspedicijos dalyvių, ypač moterų ištverme. „Nors dauguma mūsų į kalnus kopė pirmą kartą niekas nesiskundė, nedejavo ir kitaip nedemonstravo savo nuovargio. Tiek vyrai, tiek moterys pademonstravo išties puikų fizinį pasirengimą,“ – komandą gyrė Vytautas.
Dvi savaites trukusi kelionė prasidėjo nuo Kirgizijos sostinės Biškeko. Čia ekspedicijos dalyvius pasitiko autobusiukas ir vežė apie 600 kilometrų iki Karokolo, vėliau specialus sunkvežimis atgabeno į kalnų slėnyje įrengtą bazinę stovyklą. Nors kalnų viršukalnės padengtos storu ledo sluoksniu apačioje klimatas visai kitoks – ten karštą, auga persikai ir arbūzai. „Karokolo apylinkėse tikrai šilta, tačiau pakilus vos porą kilometrų į kalnus oras atvėso ir priminė lietuvišką klimatą. Viršukalnėse dažnai buvo drėgna ir šalta, siautė nejuokingos pūgos. Žemiausia temperatūra dieną buvo –10 laipsnių, bet jutiminė temperatūra buvo žemesnė,“ – pasakojo ekspedicijos dalyvis.
Lietuviai viską ko gali prireikti kalnuose nešėsi kartu su savimi, po 35 kilogramus sveriančiose kuprinėse, tačiau jau pirmąją žygio dieną suprato, kad pasiėmė per daug. „Įveikus pirmuosius žygio kilometrus komandos nariai be jokio gailesčio išmetinėjo daiktus iš savo kuprinių. Panešę ant nugaros nemenką svorį, supratome, kad prisidėjome per daug nereikalingų daiktų,“ – linksmą kelionės akimirką prisiminė Vytautas.
Paprašytas įvardinti sunkiausias žygio akimirkas vyras teigė, kad kalnų naujokams daugelis dalykų atrodė gana pavojingai, tačiau bendro komandos darbo dėka neįveikiamų kliūčių nebuvo: “Buvo ne vienas sunkus momentas. Pirma, man asmeniškai sunkiausia, akimirka buvo, kai pakilome į 4 kilometrų aukštį ir teko kurti stovyklą ant pažliugusio ledyno. Buvo labai prasta savijauta, galva plyšo ir neveikė, tiesiog buvo sunku sugalvoti paprasčiausius veiksmus, kuriuos reikia atlikti norint pasiruošti nakčiai. Stovėjau pasirėmęs ant lazdos, žiūrėjau į šlapią ledą ir mąsčiau nuo ko pradėti... Antras atvejis buvo labiau psichologinis, kitos dienos vakarą, kai pakilome į 4,5 kilometrų aukščio perėją. Fizinė savijauta buvo geresnė, bet jau temo, todėl teko nakvoti nenusileidus nuo perėjos – ant 1,5-2 metrų uolos iškyšos, šalia 100 metrų šlaito. Statėmės palapines, įkūrėme stovyklą ir galvojome kaip nenugarmėti žemyn.“
Paklaustas ar nebuvo sunku dvi savaites ištvermės reikalaujančiame žygyje keliauti su nepažįstamais žmonėmis Vytautas neslėpė – trinties būta: „Septyni nepažįstami ir skirtingi žmonės, todėl buvo visko. Kai prasidėjo sunkumai, kai kažkas nepatikdavo – tiesiai šviesiai pasakydavome. Nesutarimus sprendėme argumentuotai ir konstruktyviai, bet į kelionės pabaigą viskas ėjo geryn – apsišlifavome. Kelionės rezultatas – ne tik įveikti kilometrai ir viršukalnės, bet ir draugystė su komandos nariais.“
