Į Lietuvos teritoriją mes patekome gana neįprastu būdu: ne per muitinę, o purvinu kaimo keliuku įžengę iš kaimyninės Latvijos. Tokiu būdu kelyje iki pirmo kelionės tikslo – Ilzenbergo dvaro, sutaupėme visus 100 kilometrų. Jei ne dvaro vietininkas Gintaras Bingelis, pasienio kaimelyje pasitikęs ir įsodines mus į automobilį, veikiausiai galėjome klaidžioti dienų dienas, taip ir nesurasdami kelio miškų tankynėse, juo labiau, kad navigacijos programėlėje šio tako neaptiksi. Pro besikratančio automobilio langą mums pasisekė pamatyti kaimo kraštovaizdį, kurio neaptiktum greitkelio pašonėje: tvenkinėlių apkabintos daržinės, medienai gabenti skirti takeliai bei ilgą istoriją slepianti poilsiavietė, anuomet naudota kaimiečių, gabenusių gyvulius nuo kalvų jūros link - Gintaras šią vietą vadina „Kiaulių užeiga“.
Ilzenbergo dvaras buvo įkurtas XVI amžiaus pradžioje vieno pirklio, užsiemusio prekybos grūdais, sviestu, prieskoniais bei derva. Po to kai vokiečiai bei rusai pasikeisdami užiminėdavo šį kraštą, galiausiai nusistovėjo sovietų valdžia, o šis dvaras tapo visiškai apleistas. Kitų Lietuvos dvarų laukė dar niūresnis likimas - kai kurie taip ir liko neatstatyti. Tačiau plačiame ažuolų, klevų ir pušų glėbyje įsikūrę dvaro laukai bei ištekliais turtinga žemė suteikė dabartiniam dvaro šeimininkui vilties. Skirtingai nei kiti dirvožemiai Europoje, šio krašto žemė ilgai nebuvo kultivuojama, taigi neužteršta ji ir cheminiais mišiniais bei trąšomis.
Šiuo metu, dvaro teritorija yra pirmoji (kol kas ir vienintėlė) Lietuvoje aktyviai veikianti biodinamiškosios žemdirbystės ferma (šio tipo žemdirbystė, skirtingai nei ekologinė, naudoja skirtingus organizmus ir biologines formas, jų sunaudojamos energijos kiekis bei medžiagos yra nuolat kaitaliojomos, o energiją išgaunama ne tik iš žemės, bet pasinaudojant ir planetų bei mėnulio įtaka).
Išlipus iš automobilio, mes įžengėme į iš naujo atsatytus dvaro sandėlius. Sulig viščiukų purpėjimais, vėjas švelniai palietė miško lapiją, kartu atnešdamas ir smėlio krislelių šnaresį. Nepaisant to, kad ši vieta tikrai sulaukia nemažai lankytojų, tačiau be šių gamtos garsų aplinkui viešpatavo tyla. Dvaro misija yra suteikti vietiniams gyventojams pigų bei aukštos kokybės organinį maistą. Vištos bei žąsys deda šviežius kiaušinius, vartotojai perka šviežią pasterizuotą pieną, skanauja sviestą ir sūrį, o iš sveikos žemės pagimdytų grūdų bei natūraliai išgautų mielių gaminama duona. Karpiai bei upėtakiai terškenasi kelių upelių santakoje telkšančiame tvenkinyje, o kiekvienu metų laiku nuimamas tam laiko tarpui būdingas vaisių bei daržovių derlius. Be to, dvaro teritorijoje auginamos ir bitės. Sandėlyje Gintaras mus pavaišino tik iš dvaro produktų pagamintais pietumis: mėsa, baltas sūris bei gira – viskas nors ir paprasta, bet skanu. Apsėdę aplink stalą, skanaudami bei draugiškai besišnekučiuodamiesi visi pasijutome tarsi senai pažįstami bičiuliai.
Ilzenbergo dvare atrodo, kad laikas čia sustojęs. Nors naudojama ir moderni technika, tačiau pritaikant jau nuo senovėje patvirtintus bei laikui patvarius žemdirbystės būdus, jaučiama atkurta gamtos dvasia. Ši vieta sulaukia vis daugiau savanorių, susidomėjusių biodinamiškąja žemdirbyste ir jos valdymu. Dvaras suteikia puikią progą šiuolaikinei visuomenei atkurti prarastą ryšį su gamta.
Tradicijų atkurimas, ar bent aktyviųjų papročių puoselėjimas yra pakankamai paplitęs Lietuvoje. Palikę Ilzenbergo dvarą bei besigrožėdami žaliuojančiais Lietuvos laukais, pasiekėme Kėdainius. Tenai buvęs architektas Erikas Augustinavičius šiuo metu atkurinėja lietuvių susidomėjimą midumi. Midus – tai medaus fermentacijos procese išgaunamas tradicinis alkoholinis gėrimas; Lietuvos miškuose ir pievose jam išgauti senovėje aviliai buvo statomi tūkstančiais, deja, pastaruoju metu jo vartojimo kiekis smarkiai sumenko, midų pakeitė pigesnis bei lengviau pagaminamas alus. Tačiau midus – ilgą istoriją slepiantis gėrimas, verčiantis mus prisiminti viduramžius. Kruopščiai gaminant midų galima išgauti įvairiausių skonių bei poskonių turintį gėrimą. Erikas bei jo paauglys sūnus yra gėrimo mėgėjai fanatikai, o jų išvirtas „Šušvės midus“ yra tarsi meno kūrinys. Jiedu patys iš avilių kopinėja medų, fermentuoja jį paauksuotose statinėse bei tame pačiame sandėlyje pilsto į butelius, o visi kamščiai užkemšami rankiniu būdu. Jų midaus produktai parduodami internete, maisto mugėse ar aplink esančioms kavinėms.
Sėdėdami pono Augustinavičiaus verandoje, skanavome įvairių skonių midaus. Paprastai midaus virimui galima naudoti skirtingų rūšių medų, tačiau šioje darykloje virėjai skirtingas medaus rūšis maišo tarpusavyje, o įvairovės prideda po fermentacijos įmaišomi prieskoniai. Galime įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, aviečių midus nusidažys blyškia rausva spalva, o tamsiai rudos spalvos gėrimas turės kartų dūmų prieskonį. Žinoma, midus visuomet bus saldus, todėl labai tinka vartoti kartu su kitais skanėstais.
Tačiau galiausiai, kas gi skanauja tuos lietuviškosios ekologinės žemdirbystės gaminius? Atsakymui surasti susitikome su Lietuvos virėjais, kurie yra ne tik šių produktų vartotojai, bet ir aktyvūs reklamuotojai. Lietuvos laikinojoje sostinėje bei antrame pagal dydį mieste Kaune, apsilankėme „Višta Puode“ restorane, veikiančiame pagal principą „nuo kaimo iki stalo“. Restorano savininkas Egidijus Trumpa yra tikras lietuvis, tačiau jame rusena tarsi ir italų virtuvės šefo liepsnelė. Tai šeimos restoranas: jame dirba ir Egidijaus žmona su vaikais. Pačiam Egidijui šeima visuomet pirmoje vietoje, na o antroje - skanus maistas bei sotūs svečiai.
Egidijus virtuvėje įkvėpimo semiasi iš vaikystėje močiutės darytų patiekalų. Jis mums išsidavė, jog močiutės talentas neturi lygių, o kai kurių jos virtuvės paslapčių jis nesugeba visiškai atskleisti. Tačiau pro mūsų ausis neprasprūdo jo kuklumas – juk jo patiekalai mums nuostabūs! Tą vakarą valgėme tradicinius lietuviškus patiekalus – lengvai pakeptus, skrudintus išorėje bet švelnius viduje bulvinius blynus su grietine bei uždengtus pjaustytu rūkytu karpiu bei papuoštais ikrų užtepėle. Klausėme Egidijaus pasakojimų, valgėme blynus, skanavome nesibaigiančias lietuviškas uogas, vietinį alų bei įsivaizdavome, jog galbūt taip gerdami, valgydami ir besišnekučiuodamiesi dieną palydi ir ilgąsias naktis pasitinka ir kaimo lietuviai.
Iš kinų į lietuvių vertė – Juozapas Bagdonas
