Tačiau traukinio vidaus vaizdas tikrai primena, kad esu ne Lietuvoje. Patogios, minkštos kėdės, erdvė. Nei vienos laisvos vietos. Daugiau nei trys valandos kelio ir aš Europos Kultūros sostinėje 2017 – Aarhus. Lietuviškai reikėtų sakyti Orhuse. (Tiesą sakant, patogiau susirasti skrydį į Bilundą, kuris daug arčiau Orhuso, nei Kopenhaga).

Ar tai jaukus miestas, ar ne – man sunku įvertinti, nes Orhusas yra prie jūros (Baltijos). Jūros miestai man visada savaime geri. Jeigu pačiame mieste – nieko gero – visada galima pabėgti prie jūros. Vis dėlto, niekur bėgti nereikėjo.

Foto: Postcardfrom

Orhusas – miestas, kuriame yra visko – kultūros, galerijų, muziejų, akims malonios architektūros, vietų, kur galima skaniai pavalgyti ir jaukių barų. Tai antras didžiausias miestas po Kopenhagos, tačiau palyginus – daug mažesnis, todėl patiks tiems, kas vertina jaukumą ir ne tokį skubų gyvenimą. Kartais Orhusą išgirsite pavadinamą ir menininkų, hipsterių miestu, dar – studentų.

Foto: Postcardfrom

Orhusas dar vadinamas šypsenų miestu. Ir tikriausiai ne be priežasties. Bare ar restorane lengvai užmegsite pokalbį, o gatvėje žmonės nebijos jums nusišypsoti (o gal man visgi kažkas buvo prilipę ant kaktos?). Galbūt šypsosi jie ir dėl to, kad visur važinėja dviračiais? Kai kuriose vietose prie kelio įtaisyti įrenginiai skaičiuoja, kiek tą dieną pro jį pravažiavo dviratininkų. Mano matytas įrenginys, esantis nelabai judriame kelyje, suskaičiavo beveik 800. Jums spręsti – daug ar mažai. Bet ir šiaip gi danai yra laimingiausi pasaulyje.

Foto: Postcardfrom

Kita vieta, kurioje esant šypsojausi pati gal tris valandas – parkas Marselisborg Dyrehave. Jis šiek tiek toliau nuo miesto centro, bet dviračiu jį galima pasiekti greitai. Vos praėjus dvigubas medines duris mane pasitiko būrys elnių. Su drauge pasiėmėme du kilogramus morkų. (Dar pagal taisykles galima atnešti obuolių).

Foto: Postcardfrom

Tik išsitraukus morką nuo parko kalvelių pradėjo bėgti dar daugiau elnių. Iš pradžių buvo baisu. Įsivaizduokit – jūs stovite vietoje, o jūsų link bėga būrys elnių, paskui jie nesikuklina, kaip šuneliai priekinėmis kanopomis atsiremti į pilvą. Bet save pirmomis minutėmis bandžiau raminti, kad jeigu kažkas blogo būtų atsitikę, danai tikrai jau būtų uždraudę čia lankytis žmonėms. Ir vis dėlto, baimė greitai praeina, o po parką su milžiniškais senais stovinčiais ir nugriuvusiais medžiais vaikštinėjiesi su naujų draugų kompaniją. Ar galima nesišypsoti?

Foto: Postcardfrom

Kita vieta, kurioje gerai nueiti ne tik dėl šypsenos, bet ir dėl šilumos – Botanikos sodas. Pirmiausia – nemokama. Taip, labai paprastas dalykas, bet ne tokioje ir pigioje šalyje, tai tikrai sukelia nuostabos šypseną. Lauke vargiai 20 laipsnių, apsiniaukę. Įėjus į pirmą stiklinio pusrutulio formos šiltadaržį, apgaubia maloni šiluma. Iš vienos patalpos einant į kitą temperatūra kyla. Penkiuose ar šešiuose stikliniuose pusrutuliuose – Pietų Amerikos, Afrikos, Australijos klimatui būdingi augalai, drugeliai, o kokybiška garsu sistema leidžia dar labiau pasijusti iškeliavus kažkur daug toliau nei Danija. Paukščių, beždžionių ir net gyvačių garsai kartais priverčia net krūptelėti – kokie jie tikroviški. Iš tropinių džiunglių nebesinori eiti į vėsų Orhusą.

Foto: Postcardfrom

Vis dėlto apsilankymas tualete pradžiugina visai dėl kitų priežasčių, nei galite pagalvoti. Kiekviename tualete sukurtos skirtingų klimato juostų ir vietų aplinkos. Garsų sistema bei kokybė vėl mielai nustebina ir netyčia gali užstrigti tualete darant asmenukes. “Cikadas groove”, kalnai, žirgai, bambukai, norisi užeiti į kiekvieną tualetą ir pažiūrėti, ką jie siūlo. Pasijutau, kaip tualetų maniakė. Tokie tualetai turi ir pliusų ir minusų, bet turėkime omenyje, kad esu iš šalies, kur viešieji tualetai yra tokie iš kurių dažniausiai norisi greitai evakuotis, todėl gal ir atleistinas mano tualetų apsėdimas? Ar ne?

Apie kai kuriuos mane nustebinusius kavinių tualetus galėčiau parašyti dar daugiau, bet Orhusas yra Europos kultūros sostinė. Todėl „viena vieta“, kurią būtina aplankyti, yra galerija ARoS.

Foto: Postcardfrom
Foto: Postcardfrom

Čia tikriausiai daugiausia žmonių sukasi aplinkui milžiną – labai tikroviškai, ir kartu ne, atrodančią, pusnuogio berniuko skulptūrą. Tai Ron Mueck darbas “Boy”. Nuo jo tikrai sunku atsitraukti. Norisi apžiūrėti iš visų kampų ir bandyti suprasti, kur jis žiūri. Bet ir kitose ekspozicijose yra ką pamatyti. Čia galima praklajoti nuo 2 valandų iki begalybės.

Foto: Postcardfrom

O pabaigai, spalvingam desertui lieka vaivorykštės tunelis-žiedas ant galerijos stogo. Nepatariu eiti neišsimiegojus (o gal kaip tik patariu?), nes žvelgiant į miestą iš viršaus, pro vis besikeičiančių atspalvių stiklą, gali susisukti galva ir viskas atrodyti kaip iš keisto sapno. Ir vis dėlto, čia galima pamatyti Orhusą iš viršaus. Spalvotai. Koks ir yra šitas miestas.

Foto: Postcardfrom