Pažintiniai takai – tai tas jaukas, kuriuo mane galima prisivilioti į bet kurią Lietuvos vietą, o tik apsilankius jau būna aišku, vertėjo sukarti tokį kelią ar ne.
Padubysio pažintinis takas gerai paslėptas – nėra informacijos nei internete, nei kelyje, todėl telieka klausyti patarimo ir važiuoti nuo Raseinių Baisogalos kryptimi, kur prieš pat tiltą per Dubysą stovi rodyklė – iki Padubysio piliakalnio 3km. Važiuojam iki kelio pabaigos, kur prieš akis atsiveria didelė paupio pieva su pastatyta scena ir kitomis didelėmis palapinėmis. Čia minėtoji Padubysio stovyklavietė, tačiau ant keliuko stovintis ir į nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę nukreipiantis apsauginis sako, jog čia vyksta uždaras vakarėlis. Turbūt neblogas vakarėlis, jei dar prieš pietus prasideda, o visam Dubysos slėniui skambant nuo garsios muzikos po truputį renkasi dalyviai.
Apsauginis apie piliakalnį nieko nežino, nežino ir apie pažintinį taką, o kad įtikinamiau skambėtų dar prideda, jog yra nevietinis. Teisingai, apsauginio darbas saugoti, o ne turistams lankytinas vietas rodyti. Problemos nedarome, nes iš karto už apsauginio nugaros stovi Dubysos regioninio parko stendas su informacija apie pažintinį taką.
Kol apsauginis galvoja kaip čia reaguoti į neprašytus svečius, neriame į medžių tankmę, kur ir veda pažintinio tako maršrutas. Tvarkingai įrengtos nuorodos nuteikia optimistiškai, todėl sparčiu žingsniu kopiame šlaitu aukštyn.
Nepertoliausiai nuo šios vietos Maps.me žemėlapyje buvau atradęs dar vieną taką, kuris pavadintas tuo pačiu vardu. Tiesa, taip jis vadinasi tik tame žemėlapyje, todėl panašu, kad tikrasis Padubysio pažintinis takas yra šis (aną, vedantį link Gražuolio ąžuolo, teks perkrikštyti kitaip). Nors ir pagrindinis, bet nedažnai, oi nedažnai atvažiuoja turistai šiuo pažintiniu taku pasivaikščioti. Panašu, juo praeina tie, kurie užklysta piliakalnio ieškodami ar tie, kurie stovyklavietėje apsistoja.
Tokia mintis peršasi ne tik todėl, kad tako beveik neįmanoma rasti internete, juk kaip sakoma šiais laikais – jei tavęs nėra internete, tavęs nėra visai. O ir pats takas vingiuodamas raguvų šlaitais vis siaurėja ir siaurėja, kol peršokus Kaukuro upelį gana komfortišką pasivaikščiojimą keičia bridimas per rasotą žolę. Kuo toliau, tuo įdomiau. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, arba aukštesnė žolė… Takas kažkur čia.
Laiške regioninio parko darbuotoja rašė, kad takas neilgas ir galima pasivaikščioti su vaikais. Galima, tik kartais tų vaikų žolėje nematyti, o tose vietose, kur dilgėlės siekia suaugusiojo žmogaus galvą, vaiką tenka dėti ant pečių ir eiti toliau. Buvo pažintinių takų, kur eidamas prisižadėjau sekantį kartą dažų ženklinimui atsivežti, tai dabar į tą sąrašą įtraukiau ir dalgį. Dar tako pradžioje atkreipiau dėmesį į stendą, kur rašoma, jog tako ilgis 1,5 km ir pasivaikščiojimas trunka 1,5 val. Kurgi ne, juk vietomis kelią skintis tenka lazda guldant žolę.
Už neprižiūrimą tako atkarpą kur kas labiau stebina informaciniuose stenduose pateikiama informacija. Tokia konkreti ir aiški:
O aprašymai yra, juos per susirašinėjimą ir į el. paštą gavau, bet neišvydę dienos šviesos taip ir nugulė kažkur stalčiuose. Na, o tie, kuriems užteks kantrybės ir vienokiais ar kitokiais būdais pasieks Padubysio piliakalnio viršų, bus apdovanoti gražiais Dubysos slėnio vaizdais.
Dešiniąjame Dubysos krante stūksantis piliakalnis, dar vadinamas Kaukuro kalnu, yra pažintinio tako pusiaukelėje, o medžiais apaugusiais šlaitais į viršų vedęs takas žemyn leidžiasi saulėta pievele. Kažkur pasimeta pradžioje buvusios rodyklės, todėl „informacinių kuoliukų“ tenka ieškoti braidant po pievą. Leidžiantis žemyn ausis pasiekia stovyklavietėje skambanti uždaro vakarėlio muzika.
Kai kuriuos kuoliukus su užrašais pavyksta rasti, kai kurių – ne, o panašiai toje vietoje, kur takas vėl turi nerti į medžių tankmę, stovi pasakų namelis.
Pažintinio tako nepavyko baigti tokiu maršrutu, koks jis pavaizduotas informaciniame stende. Pristigo dalgio ir motyvacijos, o Dubysos regioninio parko direkcijai turėtų būti garbės reikalas normaliai įsirengti ir prižiūrėti vienintelį jų teritorijoje pažintinį taką. Kas žino, gal pažintinių takų jie turi ir daugiau, ir gal ne tik jų, bet stalčiuose nugulusi informacija neleidžia to sužinoti.
