Prisimenate, rašiau, kad Odesa labai pigus kurortas? Kad už euro nesiekiančias kainas čia galima ir įvairiomis paslaugomis pasinaudoti, ir pavalgyti. Nustebino, kad net į turizmą orientuotos paslaugos, tokios kaip taksi ar SPA centrai nėra perbrangintos. Ir galbūt galėtume vadinti šį miestą pigiausiu kurortu Europoje, jeigu ne viešbučiai. Ši istorija apie vieną jų.
Prisipažinsiu: keliaudamas į Odesą tikėjausi bent kelias dienas su gana vidutinišku biudžetu pasijusti tikru ponu. Na, pagyventi taip, kaip demonstruoja kai kurie užsienio milijonieriai. Juk už lėktuvo bilietus mokėjau nebrangiai (pirmyn atgal apie 100 eurų), apie vietinių restoranų pigumą buvau girdėjęs (gera vakarienė už 3-5 eurus). Kur gi dar mėgautis prabanga, jeigu ne čia?
Svajonės pigiai gauti liukso klasės atostogas ėmė dužti pradėjus internetu ieškoti viešbučio. Atrodo, kad juos valdantys verslininkai patys pirmi Odesoje susivokė, jog iš turistų galima neblogai uždirbti. Ir pakėlė kainas beveik iki vakarų pasaulio didmiesčių lygio.
Naktis dviem žmonėms už 60-80 ar net 150-200 eurų. Tiek, kiek ekonominės klasės viešbučiuose kainuoja pernakvoti Londone, Berlyne, Niujorke ar Majamyje. Patikrinau savo rezervacijų istoriją, būtent tokias sumas mokėjau tuose miestuose ir gavau tikrai neblogus kambarius.
Skirtumas tik tas, kad Odesos viešbučių rinkoje ekonominė klasė kaip ir neegzistuoja. Net ir labai kukliai atrodantys viešbutėliai skelbia, kad jų įvertinimas yra mažiausiai trijų su pliusu žvaigždučių. Bet tokių vienetai, daugiausiai Odesoje keturių ir penkių žvaigždučių nakvynės vietų.
Jeigu retai dairotės viešbučių pasiūloje, čia jums bus labai sunku. Pasižiūri į kurio nors nuotraukas – kaip ir nieko gero, net gąsdina: senas, aptriušęs, primena pakelės motelį arba skonio neturinčios turtingos tetos iš provincijos dvarą. Bet tada paskaitai viešbučio informaciją ir imi galvoti, kad ta vieta sukurta turtuoliams. Visos įmanomos paslaugos nuo konsjeržo, kuris kiekvieną kartą atidarys jums duris, nešios lagaminus ir kitaip asistuos iki asmeninio vairuotojo (kai kurie viešbučiai siūlo net tokius), taip pat SPA vandens procedūros, sporto salė, grožio salonas, maitinimas visą parą, chalatai, kosmetikos priemonės. Visko turi, todėl ir žvaigždės penkios. Deja, realybė stipriai prasilenkia su tokiais aprašymais.
Išsirinkau labiausiai blizgantį, labiausiai išpuoštą ir, žinoma, penkių žvaigždučių viešbutį su daug žadančiu pavadinimu „Boutique Hotel California“ už 10 854 grivinas (355 eurus) keturioms naktims. Priminsiu, kad tramvajaus bilietas Odesoje kainuoja 3 grivinas (10 euro centų). Tad palyginus – viešbučio kaina vietinėje rinkoje yra tiesiog žvėriška.
Na, bet juk žada neeilinius potyrius, neeilinę aplinką – pagalvojau aš. Kaip didžiausią savo pliusą viešbutis skelbia tai, kad jame eksponuojami aktorei Marilyn Monroe priklausę asmeniniai daiktai ir, kad patalpos dekoruotos tikro aukso elementais bei prabangiais audiniais ir paveikslais.
Paskaitinėjau tinklaraščiuose bei viešbučių nuomos svetainėse, visur buvo pabrėžiama, kad tai prabangi vieta, dar kai kas vadino „turtuolių viešbučiu“. Tiesa, truputį išgąsdino nuotraukos, kuriose pastatas apkabinėtas šviečiančiomis girliandomis. Bet, pagalvojau, kad tie kadrai daryti per žiemos šventes, todėl viskas lyg ir normalu.
Klydau. Nes spalvotų, ryškių girliandų žaižaruojančių tamsoje šis viešbutis nenusikrato ištisus metus. Vos vietinis taksistas privežė mane prie „Boutique Hotel California“ iškart supratau, kad gero čia nelauk. Tamsioje ir ramioje Yevreyskaja (Žydų) gatvėje jos švietė taip ryškiai, kad ko gero matėsi net ir kosmose.
– O, kokia Kalėdinė nuotaika, – nusijuokė taksistas.
– Nežinote, čia visada taip? – suglumęs paklausiau jo.
– Kol turistų yra – tol šviečia. Šią vietą mėgsta turtingi žmonės, kurie nori parodyti savo statusą. Todėl viskas taip blizga, – paaiškino jis man ir nuvažiavo.
Viešbučio priimamajam tikrai nieko neprikiši – tarsi vila iš meksikietiškų serialų. Vazos prikimštos dirbtinių gėlių, senovinės kolonos, antikvariniai baldai. O didžiausią prabangos efektą kuria ant lubų kabantys, milžiniški, krištoliniai sietynai. Kartais tame priimamajame turtuolių akis ir ausis džiugina jaunutė smuikininkė, kurią vadovai pastato tiesiog „ant praėjimo“ ir liepia smuikuoti. Vienas kitas ponas stabteli pažiūrėti, kitiems tai tarsi natūrali viešbučio dekoracija. Eina, praeina, tarsi nieko čia nėra. Gaila smuikininkės.
Bet šioje vietoje prabangos iliuzija ir baigiasi. Pirmiausia, nustebino tai, kad svečius pasitinkanti administratorė darbo vietoje lukštena saulėgrąžas. O durininkas, turėjęs atidaryti duris ir iš taksi paimti lagaminus tiesiog sėdėjo ant foteliuko. Tik vėliau supratęs, kad užsisėdėjo jis pripuolė ir pasisiūlė padėti.
– Jums pasisekė, gausite kambarį su prancūzišku balkonu, – pasveikino mane nuo saulėgrąžų atsitraukusi administratorė.
– Nuostabu, kai rezervavau kambarį ten taip ir buvo parašyta. Ar prancūziškas reiškia kažką ypatingo? – nusprendžiau pasitikslinti.
– Na taip, jis labai mažas. Tiksliau, jo beveik nėra, ten pastovėti jums tikrai nepavyks. Vieną koją gal įkišite, bet jis tikrai labai gražus, – paaiškino ji man. Ir pridėjo, kad kiekviename aukšte yra bendras svečių balkonas su kėdėmis ir staliuku, kuriame galima rūkyti, valgyti ir tiesiog bendrauti.
Kaip vėliau įsitikinau, bendrasis balkonas tikrai labai užimta vieta. Ten nuolat sėdi turistai ir stebi priešais esančią žydų sinagogą, aptarinėja veiksmą joje ir į pamaldas susirinkusių žmonių išvaizdą.
Nors „Boutique Hotel California“ atidarytas ir įrengtas tik 2012 metais, pasivaikščiojus po jį gali pasirodyti, kad tai pats seniausias ir niekada neremontuotas Odesos viešbutis. Ko verti vien liftai, kurių sienos padengtos gyvačių odos imitacija.
Labai įdomiai atrodo ir šio penkių žvaigždučių viešbučio koridoriai. Aukso spalvos tapetai, rausvai-auksinis kilimas ir paveikslai su gamtos vaizdais primena prabangius, bet su geru skoniu prasilenkiančius sovietinių laikų butus ar to laikotarpio valstybinių įstaigų patalpas.
Didžiausias siurprizas laukia patekus į kambarį: tiek skirtingų raštų, tiek blizgučių ir dekoracijų, atrodo sukišo viską, ką tik rado. Beskonybe garsėjęs atstatydintasis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius jaustųsi kaip namuose. Ne kambarys, o auksinis narvelis.
Tiesa, vonia net ir buvęs prezidentas liktų nepatenkintas, nes paprasčiausiai į ją netilptų. Toji patalpa itin maža. Visur prikišę prabangos detalių viešbučio valdytojai pamiršo apie asmeninei higienai skirtą patalpą, todėl ją padarė bet kokią. Įmontavo pigų, parūdijusį dušą, jį atskyrė liūdno vaizdo pigiomis užuolaidėlėmis iš ūkinių prekių parduotuvės, ant sienos priklijavo veidrodį su lentynėle, bet pamiršo, kad norint veidrodžiu pasinaudoti, reikia gero apšvietimo. Pakabino vieną, vos šviečiančią lemputę ir nusprendė, kad su vonia viskas yra gerai. Sakyčiau gerai, jeigu būtų dviejų žvaigždučių viešbutis, bet kai jis skelbiasi esantis vienas iš prabangiausių Odesoje... Tada jau liūdna.
Vis dėlto didžiausia egzotika yra „Boutique Hotel California“ restoranas, kuriame visiems svečiams priklauso (į kambario kainą įskaičiuoti) pusryčiai ir pietūs. Būtent šioje patalpoje viešbučio valdytojai rėmuose iškabino atseit aktorei Marilyn Monroe priklausiusius drabužius. Sakau atseit, nes keli faktai verčia tuo abejoti. Pirmasis – to negalėjo patvirtinti nei vienas viešbučio darbuotojas. Klausiau administratorės bei restorane dirbančių padavėjų. Visos kraipė galvas ir negalėjo patvirtinti: „Gal tai tikri drabužiai, o gal tik kopijos, nežinau“. Antrasis abejoti verčiantis faktas yra tai, kad tie į rėmus sukišti drabužiai atrodo itin maži. Nors oficialiai žinoma, kad legendinės aktorės išmatavimai nebuvo tokie jau „maži“ - ūgis 166 centimetrai, o svoris 53.5 kilogramai. Na, bet nebūkime kritiški, galbūt drabužiai tikri, nupirkti kurio nors iš daugybės aukcionų metu. Tokių tikrai buvo.
Įdomiau tai, kaip tie drabužiai viešbučio svečiams nerūpi. Niekas jų neapžiūrinėja, nefotografuoja. Šie tiesiog kabo ant sienų, o svečiai į restoraną plūsta pavalgyti. Meniu, kaip penkių žvaigždučių vietai gana kuklus. Pavyzdžiui dešrelės su juoda duona ir garstyčiomis. Dešrelės patiektos dideliame inde su vandeniu, o tame vandenyje plaukioja omleto gabaliukai. Matyt kažkuris svečias prieš tai dėjosi omleto, po to su tuo pačiu įrankiu bandė sugraibyti dešrelę.
– Čia kažkas plaukioja, – parodžiau padavėjai.
– Taip turi būti, čia nuo dešrelių pakuočių, – atsakė ji man, nekreipdama dėmesio į kepto kiaušinio gabaliukus. Tada pribėgo kita, suriko „O, bože! (O, Dieve – liet.) ir pasisiūlė atnešti naujų dešrelių.
Tiek pusryčių, tiek pietų metu restorane stovi atskiras staliukas su putojančiu vynu, degtine ir konjaku. Kadangi šie gėrimai papildomai neapmokestinti, jie čia daug populiaresni už maistą. Juos svečiai pilasi ir pilasi, vis prašydami prie baro dirbančios barmenės sulčių užsigerti.
Toji barmenė, tarsi piktasis policininkas, reguliuoja veiksmą prie alkoholio staliuko ir vis ragina geriančius nelaistyti staltiesių, nenaudoti daug stiklinių, nes jų turi pakakti visiems. Jai atrodo, kad visi svečiai pusryčiams atėjo prisigerti, todėl mandagiai bendrauti net nesistengia.
– Nuuu, – kreipiasi ji į mane, stovinti prie baro.
– Vieną puodelį kavos ir vieną puodelį arbatos, – prašau jos.
– Išgersi tiek daug?, – klausia ji ir paduoda gėrimus.
– Dar duokite šaukštelį ir cukrinę, – prašau.
– Nu, ko dar? Ar aš jau laisva?, – paduodama perklausia, lyg kažkur labai skubėtų, bet ji tiesiog lieka stovėti prie baro.
– Skaičiau, kad restorano salė dekoruota tikru auksu, gal galite parodyti? – kreipiuosi su paskutiniu prašymu.
– Va, visur čia auksas, daug aukso, – norėdama manimi atsikratyti į sienas rodo ji.
Kur iš tikrųjų ten yra tikro aukso elementai, nesuprasi. Auksinės spalvos daug, bet tarsi nieko išskirtinio. Aukso luitų nebuvo.
Ko dar yra viešbutyje? Pirmajame aukšte veikia labai paprasta kirpykla, kurioje vietoj Marilyn Monroe portretų ant sienų priklijuoti plakatai su šukuosenomis iš žurnalų. Meistrės čia atlieka kirpimo, sušukavimo, plaukų priauginimo, plaukų dažymo, nagų priklijavimo ir manikiūro paslaugas.
Palėpėje, ilgai paklaidžiojus koridoriais, galima rasti išskirtinę sporto salę. Pirmiausia ji įdomi tuo, kad patalpos temperatūra siekia kokius 40 laipsnių karščio – nuo stogo kaitina kaip turi būti. Galima net nepajudinus rankų taip suprakaituoti, kad visi patikės, jog ilgai ir sunkiai sportavote.
Ir dar, tai tikriausiai vienintelė pastato vieta, kurioje nėra auksinės spalvos. Vietoj jos interjero dizaineriai nusprendė panaudoti seną, gerą šaliuotę (liet. - dailylentėmis iškaltos sienos). Šiame rašinyje jau minėtais tarybiniais laikais tokiomis lentelėmis žmonės išsikaldavo savo butų koridorius ir virtuves, kai kur tai buvo gero skonio ženklas.
Pabaigai mažytis incidentas su „Boutique Hotel California“ administratore. Taip jau yra įprasta pasaulyje, kad geruose viešbučiuose gali užsisakyti „wake-up call“ (pažadinimo skambutis – liet.), kai administratorė paskambina į viešbučio kambarį pažadinti į rytinį skrydi. Tai tarsi kontrolinis žadintuvas, garantuojantis, kad tikrai nepramiegosite. Jeigu nepakelsite ragelio, jis skambins dar ir dar, galiausiai ateis belsti į duris.
Mano skrydis pro Kijevą į Kaną buvo kaip tik ryte 7 valandą, tad skambutį užsisakiau 5 valandai ryto. Žinoma įsijungiau ir žadintuvą.
Atėjo rytas, žadintuvas nuskambėjo, nusiprausiau, nusileidau į pirmąjį viešbučio aukštą išsiregistruoti.
– Oooo, čia jūs?, – klausia manęs administratorė.
– Aš. Bet jūs pamiršote mane pažadinti. Nelabai gerai, kad pamiršote, – sakau jai.
– Taip, tačiau jūs atsikėlėte, todėl nekaltinkite manęs, ankstyvas rytas, aš tiesiog pamiršau, – pasiteisino ji. Nebe jaunutė, tikrai ne pirmą dieną dirbanti (galima įtarti, kad profesionalė). Ji tiesiog pamiršo.
„Boutique Hotel California“ – dar vienas pavyzdys, kad kiekviename pasaulio krašte prabanga suprantama kitaip. Ir negalima smerkti Odesos verslininkų – iš savo pusės jie viską, ką žadėjo reklamoje suteikė, na išskyrus tą skambutį.
Tačiau ar tai atitinka europinius penkių žvaigždučių standartus? Tikrai ne. Vokietijoje toks viešbutis turėtų kokias dvi žvaigždutes (už tą gražų priimamąjį, nes kitaip vadintųsi tiesiog nakvynės namais arba moteliu), Lietuvoje gal kokias tris. Akivaizdu, ukrainiečiai vertina pagal kažkokią savo, tik jiems žinomą sistemą.
Kur kas labiau nei viešbutį Odesoje apsimoka nuomotis privatų butą ar apartamentus. Tai daug pigiau, o ir komforto daugiau gausite. To, kad į kainą nebus įskaičiuoti pusryčiai, nebijokite – restorane ar kavinėje sočiai pavalgysite už kelis eurus.
O ar visi penkių žvaigždučių viešbučiai Odesoje tokie? Ne, yra tikrai tvarkingesnių, stilingesnių. Tik jie savęs turtuolių viešbučiais nevadina.
