Pasak „Boutique Travel“ vadovės A. Rutkauskienės, kelionė į Etiopiją reikalauja psichologinio pasiruošimo. „Tai, ką pamatai čia, smegenys atsisako suprasti. Tiesiog įsijungia užrašas „Error“, - pranešime spaudai cituojama organizatorė, kuri bando paaiškinti, kodėl.
Paslaptingąjį miestą europiečiai pamatė tik XVI a.
Visų pirma, Etiopija yra viena seniausių ir skurdžiausių pasaulio šalių, bet išliko labai autentiška, nes niekada nebuvo kolonizuota, išskyrus kelerius metus trukusią Mussolinio Italijos okupaciją. Šalis neturi uosto, nesiriboja su jūra, todėl nebuvo įdomi kolonizatoriams. Ilgą laiką joje buvo socialistinė santvarka, iš kurios jie išsivadavo kaip ir Lietuva, 1991-aisiais. Etiopija - šalis, viena anksčiausiai priėmusi krikščionybę, tai įvyko jau IV amžiuje, arba net 1 tūkstančiu metų anksčiau, nei Lietuvoje.
Neatsitiktinai vienas didžiausių turistų traukos objektų – paslaptingoji Lalibela, krikščionybės bastionas. Pirmieji europiečiai, išvydę Lalibelos miestą ir bažnyčias, buvo portugalai. Tai įvyko tik 16 amžiaus pradžioje! Legenda pasakoja, kad imperatorius Lalibela susapnavo sapną, kuriame jam Dievas liepė pastatyti bažnyčias ir tiksliai nurodė vietas, kur jos turi būti pastatytos, kaip atrodyti. Kadangi bažnyčios buvo iškaltos iš uolienos, jos priskiriamos monolitiniams statiniams.
Lalibelos komplekso bažnyčia Medhame Alem yra laikoma didžiausia pasaulyje monolitine bažnyčia. Visas 11 bažnyčių į visumą sujungia painus tunelių labirintas, siauri koridoriai, galerijos ir grotos. Dėl to Lalibelos kompleksas šiais laikais vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu ir saugomas UNESCO. Beje, legenda pasakoja, kad dienomis Lalibelą statė statybininkai, o naktimis – angelai.
„Atvyksime po 30 pilnačių“
Po krikščionybės objektų turistai susipažįsta su šios šalies gentimis. Ne neabejotinai didžiausias Etiopijos turtas – jos unikalios gentys. Tačiau, pasak Ajos, jeigu neturėsi vietinių vedlių, niekada nepateksi į uždaras gentis. Aišku, už atvykimą ima mokestį, bet prašo gerbti jų tradicijas, pavyzdžiui, nerodo moterų. „Komunikacija su jais sudėtinga, nes jie neturi kalendorių neturi, viską skaičiuoja pagal pilnatį, ateina pilnatis ir užriša mazgelį. Taip ir tariamės: atvyksime pas jus po 30 pilnačių“.
Pasak Ajos, nuo vienos genties viename slėnio pusėje iki kito kartais reikia parą važiuoti plynaukštėmis. O Afrikoje tai pakankamai ekstremalu. „Susisiekimas tik numanomais keliais, važiavome džipais, vieną vakarą ėmė ir sugedo mašina: saulė leidžiasi, vėsta, tuoj pradės lįsti žvėrys, esame vidury niekur, telefonai neveikia. Vyrai bando pataisyti automobilį, po 10 – 20 minučių iš niekur pradeda rinktis vietiniai, apžiūrinėja, slankioja aplik. Buvo neramu“, - prisimena Aja.
„Nepaisant visų nepatogumų, patariu paskubėti į šį sustojusio laiko pasaulį, į gyvąjį muziejų. Daugelis genčių gyvena taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, praktikuoja animizmą, tarpusavyje kaunasi dėl gyvulių, kurie yra didžiausias jų turtas. Kai kuriose gentyse išlikę po kelis tūkstančius, kitose - vos po kelis šimtus žmonių. Jų buitis panaši savo skurdumu. Žmonės skiriasi savo šukuosenomis, papuošalais, kūno puošybos elementais, papročiais ir tradicijomis“.
Vietinėms gentims negalioja pinigai, jų valiuta – ginklai, kuriuos perka už galvijus. Jie gyvena dūminėse pirkiose, bet vaikšto su Kalašnikovais. Nesupranta klausimo, kada gimei ir koks tavo vardas. Kai jauna moteris sulaukia pilnametystės, jai po oda pradeda kišti pagaliukus, žaizdos karštyje užsvyla ir lieka susiformavę randai. Kaip ir mirusio genties vado – jie jo nelaidoja. Pasodina soste ir laiko pūvantį, po to, jau sudžiūvus kūnui, iškasa gilią duobę ir sėdom jį palaidoja, taip, kad vadas būtų veidu atsisukęs į priešų gentį.
Moterų plakimas – gili tradicija
Lankydamasi hamerių gentyje, Aja pateko į „Šokinėjimu per jaučius“ šventę. Toje šventėje berniukai įšventinami į vyrus. Šventės kulminacija ir – jaunuolio ėjimas per sustatytų į eilę jaučių nugaras. Jei nuogas kandidatas į vyrus bėgdamas nenugriūva, gali susirasti žmoną ir kurti šeimą. Jei jaunuolis suklumpa ir neperbėga jaučių nugaromis, į vyrus neįšventinamas ir dar metus laukia kitos progos. Bet Ajai pasirodė, kad ne įšventinamasis, o moterys čia atlieka pagrindinį vaidmenį.
Šventinamojo jaunuolio giminaitės ir draugės yra... plakamos. Plakimo esmė – tam, kuris bus įšventintas į vyrus, jos nori įrodyti draugystę ir artumą, be to, nori parodyti savo drąsą ir sugebėjimą ištverti skausmą. Jei jį pakelia , vadinasi, pasirengusios gimdyti. Šokdamos ratu sviestu tepasi nugaras, geria naminukę, garsiai dūduoja ir žvangina papuošalus trepsėdamos kojomis. Vėliau eina prie vyrų ir transo būsenoje prašosi lupamos.
„Moterys yra plakamos rimbais su metaliniais antgaliais, išplakamos iki alpulio, jos klykia plakamos. Tai atima kvapą, norisi pabėgti ir nežiūrėti, bet tai – tradicijos, apeigos, kurias mums labai sunku suprasti.
Buvo labai sunku priimti kitokią realybę ir suvokti, kad tai, kas etiopams yra gerbtinos ir sektinos tradicijos, mums atrodo žiaurus elgesys. Po to naktimis dar sapnuodavau tas moteris.“
Lūpose – molinės lėkštės
Kita Etiopijos gentis – Bumi. ši gentis dėl maisto, vandens išteklių ir nuožmaus karingo būdo su kaimyninėmis Karo ir Hamer gentimis, nuolat migruoja. Skirtingai nuo kitų genčių, Bumi ietimis medžioja krokodilus ir tai viena iš nedaugelio genčių, kuri turi paprotį pjaustyti savo kūnus, puoštis itin spalvingais kaklo papuošalais.
Kolčo kaimelio moterys pasipuošusios vinimi, įverta į lūpą – tuo jos išsiskiria iš kitų aplinkinių genčių. Tai viena spalvingiausių ir mažiausių vietinių genčių, kurioje priskaičiuojama nuo 1000 iki 3000 žmonių. Kaimo modeliai mielai pozuoja su Kalašnikovo automatais.
Garsiausia Omo slėnio gentis – karingieji mursiais, įsikūrę vienoje labiausiai atsilikusių ir archaiškų gyvenviečių. Šią gentį sudaro apie 10 tūkstančių žmonių, kurie gyvena netoli Sudano sienos, dalis sunkiai pasiekiamose teritorijose. Aršieji mursiai degina miškus, šaudo dramblius ir raganosius, vėliau jų ragus bei iltis maino į ginklus.
Karingųjų mursių kūnus puošia tatuiruotės, žyminčios nukautus priešus ir žvėris, veidus ir kūnus jie dažo baltai, dažnai vaikščioja visiškai nuogi nuo pat ryto prisiragavę naminukės ... Bet labiausiai ši gentis išgarsėjo tuo, kad mursių moterys puošiasi į lūpas įvertais moliniais diskais (lėkštelėmis) – kad velnias pro burną neįlįstų. 15-16 metų mergaitei prapjaunama apatinė lūpa ir į skylę įstatomas molinis diskas. Laikui bėgant, lūpa vis labiau tempiama, o diskas didinamas. Kuo didesnis diskas, tuo moteris yra labiau vertinama būsimo jaunikio.
Dorze genties žmonės kultivuoja terasinę žemdirbystę. Jie augina aukštikalnių javus ir kitas grūdines kultūras, prieskonius, daržoves, vaisius, netgi tabaką. „Etiopijos žemė labai derlinga, joje dera viskas – nuo bulvių iki vynuogynų, bet jie nemoka šiuolaikiškai jos kultivuoti, todėl visa, kas šiek tiek modernaus, yra vakarietiškos investicijos, pavyzdžiui, prancūzai gamina labai neblogą etiopišką vyną“, - pasakoja Aja.
Kelionė, po kurios reikia poilsio
Be genčių, A. Rutkauskienė išskiria Etiopijos gamtos grožį. „Plauki laiveliu nuostabiu Čamo ežeru, ir matai, kaip į tave spokso dešimtys akių iš vandens. Tik vienas neatsargus judesys ir tapsi krokodilų pietumis. Ežeras garsus visoje Afrikoje – tiek daug krokodilų vienoje vietoje vargu ar kur rasite... Taip pat ežere gyvena impozantiškieji hipopotamai, pulkai pelikanų, egrečių, garnių, avocečių, marabu, erelių žuvininkų ir gausybė kitų paukščių. Tikras rojus fotografams ir gamtos mylėtojams“.
Baigdama savo įspūdžius iš Etiopijos, kelionių organizatorė pataria: į šią šalį reikia važiuoti atvira širdimi: turi išsitrinti tai, ko esi išmokęs ir ką supranti apie pasaulį. „Iš XXI amžiaus Etiopijoje patenki į 1-ąjį amžių. Tai kelionė laiku atgal. Žinau, kad turistus kartais apima gailestis, liūdesys, bet visada stengiuosi įteigti jiems, kad tai – jų gyvenimas, jų kultūra, kurią privalai gerbi. Beveik nėra mobilaus ryšio, dingsta elektra, labai reti atvejai, kai keletai minučių atsiranda internetas. Vietinis maistas ne itin skanus, be to, labai aštrus, nes čia mažai kas turi šaldytuvus, kurie apsaugotų nuo greito maisto gedimo. Bet kava – viena geriausių pasaulyje, kvapni ir stipri.
Tai nėra kelionė, kai, grįžęs po žygio, gali nueiti į gerą restoraną centrinėje gatvėje ir apsipirkti. Lodžijos, kuriose tenka apsigyventi, nė iš tolo neprimena Tanzanijos ar Namibijos viešbučių dykumose: ten svarbiausia, kad būtų tinklelis nuo moskitų ir vanduo, net nesvarbu, šiltas ar šaltas. Po kelionės Etiopijoje turistams tikrai reikia poilsio, todėl kelionių organizatoriai po Etiopijos įspūdžių siūlo poilsį Omane. Grįžtant į Lietuvą, lėktuvas nutupia Omano sultonate ir iš pirmojo amžiau patenkama į XXI amžiaus arabišką prabangą.
Įdomūs faktai apie Etiopiją:
Etiopijos plotas – kaip Prancūzijos ir Ispanijos kartu sudėjus
Anksčiau Etiopija vadinosi Abisinija ir yra viena seniausių pasaulio tautų
Šalies sostinės Addis Ababa pavadinimas reiškia „Nauja gėlė“
Etiopijos vėliava turi tokias pačias spalvas (žalia, raudona, geltona) kaip Lietuva
Šalis turi 82 kalbas ir kelis šimtus dialektų, kiekviena gentis turi savo, kartais jie taip skiriasi, kad gentys tarpusavyje nesusišneka
Etiopų gyvenimo trukmė – viena trumpiausių pasaulyje, vyrai vidutiniškai sulaukia vos 48, o moterys – 50 metų
Etiopijos kalendorius turi 13 mėnesių, jų metai nuo mūsiškių atsilieka septyniais su puse metais. Jie kitaip skaičiuoja ir valandas
Naujieji metai Etiopijoje prasideda rugsėjį
Kava buvo atrasta būtent Etiopijoje, ji yra viena didžiausių kavos eksportuotojų, bet patys etiopai geriausios savo kavos paragauti negali, nes vyriausybė leidžia vietos rinkai patiekti tik prastenės kokybės kavą
Už naudojimąsi „Skype“, etiopai gali būti nuteisti 15 metų kalėjimo
Čia nedraudžiama vairuoti išgėrus alkoholio
Populiarioji Abisinijos katė yra kilusi iš Etiopijos
Vietiniai tikina, kad vienas iš Trijų Karalių - juodaodis Baltazaras - yra etiopas
