Rugpjūčio 15 dieną paviešintas jautrus lietuvio vaizdo reportažas ir vėl sulaukė populiarumo bangos – per parą jį peržiūrėjo per 150 tūkst. „Youtube“ vartotojų, po juo paliekama gausybė teigiamų atsiliepimų ir komentarų. Pats J. Laukaitis DELFI yra teigęs, kad ruošdamas šį vaizdo reportažą jis sulaukė labai didelio palaikymo ir susidomėjimo iš aplinkinių, ir nors puikiai supranta, kad publikuoti tokio pobūdžio vaizdo medžiagą yra rizikinga (Šiaurės Korėjoje už tai grėstų kalėjimas, be to, yra pavojus, kad net esant Š. Korėjai draugiškose šalyse gali būti suimtas), jo nuomone, svarbu apie tai kalbėti visam pasauliui, kad jame liktų kuo mažiau agresijos ir žmonių laisvės ribojimų.
Dvi keliautojo J. Laukaičio Korėjos
Praėjusiais metais vykau į griežtai reguliuojamą septynių dienų trukmės kelionę po Šiaurės Korėją. Iš manęs buvo paimtas pasas ir man nebuvo leista nieko daryti savo nuožiūra. Be jokios abejonės, Šiaurės Korėja – keisčiausia mano kada nors aplankyta šalis.
Šios kelionės metu nuolat galvojau, kaip gi atrodo gyvenimas kaimyninėje Pietų Korėjoje, juk šios dvi šalys vos prieš daugiau nei 60 metų buvo viena valstybė. Kelionės pabaigoje pažadėjau sau šiais metais apsilankyti Pietų Korėjoje, kad galėčiau palyginti patirtis šiose šalyse. Sau duotą pažadą ištesėjau – pasielgiau būtent taip, kaip planavau.
Taigi nusprendžiau vykti į Pietų Korėją ir sukurti vaizdą įrašą, kuriame bus palygintos patirtys šiose dviejose šalyse. Prieš peržiūrėdami šį vaizdo įrašą būtinai turite žinoti, kad Pietų Korėjoje, skirtingai nuo Šiaurės Korėjos, galėjau keliauti visur, kur tik norėjau, nederindamas savo veiksmų su niekuo. Galėjau išvykti iš viešbučio bet kuriuo paros metu, laisvai bendrauti su vietos gyventojais, naudotis internetu ir filmuoti viską, ką tik pageidavau. Būtent tai ir dariau.
Pirmą kartą žvilgtelėti į Pietų Korėjos gyvenimą galimybę turėjau Incheon tarptautiniame oro uoste. Tai vienas didžiausių mano kada nors matytų oro uostų, kuriame zujo tūkstančiai keleivių iš viso pasaulio. Po valandą trukusios kelionės metro galiausiai pasiekiau viešbutį, kuriame ketinau apsistoti, – tradicinį korėjietišką pastatą Seulo centre.
Kitą rytą susitikau su draugu, sėdau ant jo vairuojamo motociklo – prasidėjo kelionė po Seulą. Neilgai trukus suvokiau, kodėl Seulas užima 16 vietą didžiausių pasaulio miestų sąraše: gausybė labai aukštų pastatų, istoriniai paminklai, statybvietės ir milijonai automobilių. Galiausiai atvykome į nedidelį atrakcionų parką, įsikūrusį vos kelių kilometrų atstumu nuo Šiaurės Korėjos. Vos kelių metrų atstumu nuo šio parko yra taip vadinamasis laisvės tiltas, iš esmės jungiantis Pietų ir Šiaurės Korėjas, kuriuo beveik niekada nevažiuoja traukiniai.
Kitos dienos rytą man nusišypsojo laimė – gavau progą susitikti su Jeongu, kuris gimė ir augo Šiaurės Korėjoje, tačiau iš tėvynės pabėgo prieš dešimt metų ir dabar gyvena Pietų Korėjoje. Kai paklausiau jo, ar jis yra iš Pchenjano, jis ėmė juoktis ir atsakė, kad tik privilegijuotieji turi galimybę gyventi sostinėje, o paprastiems Šiaurės Korėjos gyventojams, tokiems, kaip jis pats, ten įsikurti būtų labai sudėtinga.
Jis papasakojo, kad yra kilęs iš mažo miestelio, esančio šiaurinėje šalies dalyje. Išgirdau istorijų apie tai, kaip žmonės, gyvenantys šiame regione, žiūri nelegaliai iš Kinijos gautus užsienio filmus, kuriuos žiūrėdami mano, kad visi dalykai, kuriuos mato ekrane, yra netikri: aukšti dangoraižiai, modernūs miestai, prabangūs automobiliai ir visi kiti dalykai.
Atvykome į neįtikėtinai gražią salą Namiseom, kurioje kiekvienais metais apsilanko per 1,5 milijono turistų. Apsivilkę gelbėjimosi liemenes sėdame į greitaeigį katerį.
Tada išsinuomojame dviem skirtą dviratį ir leidžiamės pasimėgauti vaizdais šioje įstabaus grožio mažytėje saloje.
Vėliau sėdame į automobilį ir kalbamės, kaip gi vis dėlto Jeongui pavyko pasprukti iš Šiaurės Korėjos. Išgirstu pasakojimą apie kontrabanda žmones gabenančių asmenų jam suteiktas paslaugas, už kurias teko pakloti 30 tūkst. JAV dolerių sumą. Pinigus Jeongas turėjo sumokėti jau atsidūręs Pietų Korėjoje. Jo teigimu, pabėgimas iš tėvynės nebuvo lengvas, nes jam teko trejus metus dirbti ūkyje Kinijoje, kol buvo surinkti visi dokumentai, būtini atvykti į Pietų Korėją.
Per kelias artimiausias dienas aplankiau daugybę labai įdomių ir gražių Seulo vietų. Pirmoji – tai didžiausi miesto rūmai, pastatyti 1395 m. ir vis dar atrodantys nuostabiai. Turėjau galimybę apsilankyti Myeong Dong – vietoje, vadinamoje vienu brangiausių parduotuvių kvartalu, kuriame kiekvienais metais apsilanko milijonai žmonių. Dar lankiausi garsiajame Hanok kaime, kuriam daugiau nei 600 metų. Anksčiau čia gyveno aukštuomenė, o mūsų dienomis ši vieta tapusi itin populiariu turistų traukos centru Seule. Tą pačią dieną nuvykau prie upės Han, kurios pakrantėse tūkstančiai žmonių iškylavo, važinėjo dviračiais ir stebėjo gatvės artistų pasirodymus. Žinoma, nepraleidau progos užsukti į iš tiesų keistą kačių kavinę, aplankiau taip vadinamąjį išminties taką ir pabuvojau milžiniškame turguje, kur galima nusipirkti visko, ko tik širdis geidžia.
Nors visi šie objektai ir visos šios vietos man padarė įspūdį, labiausiai man patiko Lotte Tower – penktą vietą aukščiausių pasaulio pastatų sąraše užimantis statinys.
Iš pradžių pasivaikščiojau po prekybos centrą, įsikūrusį pirmame pastato aukšte, o vėliau radęs liftą pakilau į pastato viršų. Apžvalgos aikštelė, kurioje atsidūriau, yra trečioji aukščiausiai esančių apžvalgos aikštelių sąraše. Ją sudaro šeši erdvių salių aukštai, iš kurių atsiveria neįtikėtino nuostabumo Seulo ir aplinkinių teritorijų vaizdai.
Paskutinę dieną Seule susitikau su bičiuliu korėjiečiu Kimu, studijuojančiu politikos mokslus Niujorke. Iš pradžių jis man aprodė seniausio Pietų Korėjos universiteto miestelį, čia įkurdintą 1885 m. Būdamas universiteto miestelyje mintimis grįžau į Šiaurės Korėją, kur beveik kiekvieną dieną buvome vežami į skirtingas mokyklas ir kitus mokymosi centrus, kuriuose beveik kiekvieną kartą mokiniai ir studentai turėdavo prieš mus pasirodyti. Žinoma, nuotaika šiuo atveju buvo visiškai kitokia. Studentams turistų vizitas nė kiek nerūpėjo, nes jie buvo pasinėrę į mokslus ir mėgavosi buvimu su draugais.
Kitą dieną pasinaudodamas galimybe laisvai keliauti po šalį įsėdau į traukinį ir nuvykau į pietinę šalies dalį. Pirmąja mano stotele tapo Gwangju su nuostabiu greta esančiu bambukų parku. Tęsdamas kelionę atvykau į nedidelį kalnų miestelį, esantį šalia didžiausio Pietų Korėjos nacionalinio parko. Kadangi miestelyje veiklos nebuvo daug, nusprendžiau užlipti ant viešbučio, kuriame apsistojau, stogo.
Būdamas ant stogo negalėjau nustoti mąstęs apie Otto Warmbier – universiteto studentą iš Jungtinių Valstijų, kuris Šiaurės Korėjoje lankėsi keliais mėnesiais anksčiau nei aš. Teigiama, kad jis atsidūrė tik darbuotojams skirtoje viešbučio patalpoje ir mėgino pavogti ant sienos pakabintą propagandinį plakatą. Už tokius kėslus jis buvo nuteistas 15 metų sunkaus darbo Šiaurės Korėjoje. Vėliau pranešta, kad jį ištiko koma, o dar po metų jis grąžintas į JAV. Deja, praėjus vos savaitei jis mirė. O. Warmbier buvo lygiai tokio pat amžiaus kaip aš, jis į Šiaurės Korėją atvyko beveik tokiu pat metu kaip aš. Po metų aš ėjau į tik darbuotojams skirtą patalpą viešbutyje Pietų Korėjoje, lipau ant stogo ir jaučiausi visiškai saugus, o tas žmogus mirė vien todėl, kad mėgino pavogti ant sienos viešbutyje pakabintą plakatą.
Ankstyvą kitos dienos rytą nusprendžiau įkopti į antrą pagal aukštį Pietų Korėjos kalną. Šio kalno aukštis siekia 1915 metrų virš jūros lygio. Man nepasisekė su oru tą dieną, tačiau tai nė kiek nerūpėjo, nes aplink buvo nuostabaus grožio gamta ir aš galėjau be jokių ribojimų daryti tai, ką norėjau.
Kiekvieną Pietų Korėjoje praleistą dieną galvojau apie tai, kaip keista, kad dar palyginti neseniai vienoje valstybėje tomis pačiomis sąlygomis gyvenusių korėjiečių gyvenimo būdas mūsų dienomis skiriasi kaip diena ir naktis.