Gyvena netgi arčiau nei anksčiau ir netgi ten, kur jiems neleidžiama gyventi, bet Italija tokia šalis, kad visi nelegaliai pastatyti namai turi ir dujas, ir miesto vandentiekį, ir miesto nuotekas, ir elektrą. Gyvena italai ir pačioje Vezuvijaus papdėdėje, kur kiek netikėtai radome ir vieną savo tautietę, kuri nei kiek nesibaimindama po žeme tūnančios didelės ir nevaldomos jėgos priiminėja svečius iš viso pasaulio. Gyvena šia diena ir niekada apie galimą pavojų net nesusimąstė. O kas iš to, kad bijosi, gal geriau tiesiog gyventi ir džiaugtis gyvenimu, nes negali žinoti, kas tavęs laukia rytoj?

Tris vakarus ėjome gultis ir tris rytus kėlėmės nejausdami nei mažiausio nerimo, nors Vezuvijus laikomas vienu pavojingiausių ugnikalnių. Vien aplink jį gyvena apie 3 milijonus žmonių, kuriems ugnikalnio išsiveržimas galėtų baigtis tragiškai. Susidaro įspūdis, kad kuo arčiau ugnikalnio esi, tuo mažesnė grėsmė jaučiama. Naivu tikėtis, jog vietiniai nesilanko Pompėjos griuvėsiuose, kad nematytų galimų nelaimės pasekmių. Jie vaikščiojo po Pompėją net ne vieną kartą, tačiau tai jų neišgasdino ir neprivertė keltis gyventi kitur. Galvoje pradeda kirbėti mintis, jei prie Vezuvijaus gyvenančių vietinių neveikia Pompėjos griuvėsiai, tai ar neblaivius vairuotojus ir greičio mėgėjus veikia masiškai per radiją ir televiziją leidžiamos socialinės reklamos? Ar tai nėra veltui leidžiami dideli pinigai?

Italija nėra vienintelė šalis, kur turistams reikia būti atidiems, bet gyvenimas parodė, kad čia budrumą reikia išlaikyti iki paskutinės sekundės. Turistų pinigai vilioja visus, ar tai būtų sulčių pardavėjas, kuris Pompėjoje pardavinėja šviežas sultis, bet kai niekas nemato jas 1:3 skiedžia vandeniu, ar tai būtų ekskursijų siūlytojai, už kuriuos įkyresni gali būti tik uodai. Tokių, geltonais marškinėliais apsirengusių ir kaip vienintelį variantą užkilti į Vezuvijų su jų ekskursijomis siūlančių įkyruolių čia gausu.

Net tie patys turizmo informacijos centro darbuotojai ranka rankon dirba su jais, tad nieko prieš atvykstant nepasidomėjęs turistas tampa lengvu jų grobiu. Jautėmės protingi, žinodami, jog iš Pompėjos į Vezuvijų veža maršrutinis autobusas, kuris, aišku, beveik perpus pigesnis ir pasitikinčiais veidais laukėme jo atvažiuojant. Likus porai minučių iki išvykimo laiko pasirodo ir autobusas, į kurį be mūsų įlipa vos keli keleiviai. Ne mes vieni protingi, – pagalvojau įlipdamas į autobusą, o užkilus į viršų ir jau ten susimokėjus už bilietą išlipant galvojau kitaip: Ne mes vieni, kuriuos taip išradingai apgavo.

Apgavystės esmė labai paprasta – likus porai minučių iki atvykstant maršrutiniam autobusui tie patys ekskursijų organizatoriai atsiunčia kitą autobusą, į jį visi ir sulipa neatkreipdami dėmesio, jog tai privačios kompanijos transportas. Kaip kartu atvažiavę šveicarai pasakė: tikimės, kad pamatyti vaizdai nustelbs apgavystės kartėlį. Koks ten kartėlis, tiesiog jei esi Italijoje, ją reikia priimti ir pažinti tokią, kokia yra, arba būti atidžiam iki paskutinės sekundės.

Ugnikalnis yra saugomoje teritorijoje (Vezuvijaus nacionaliniame parke) ir už lankymą reikia susimokėti po 10 eurų, tuo tarpu autobusas visus priveža prie aukščiausios vietos, nuo kur prasideda pėsčiųjų takas Gran cono del Vesuvio.

Prasidėjęs 1000 metrų aukštyje takas ugnikalnio šlaitu veda link viršaus, kur beveik 1200 metrų aukštyje kraterio ketera apsukęs pusę rato aplink kraterį grįžta atgal. Tako ilgis pirmyn ir atgal – 2,5 kilometro, o neskubant ir gėrintis vaizdais pasivaikščiojimas trunka 1,5 valandos. Net ir karštą dieną patartina pasiimti šiltesnį rūbą, o virš Vezuvijaus kabant debesiui be megztinio galima ir sušalti. Taip jau gavosi, kad pačiame viršuje tvyrojo rūkas ir tik pradėjus lipti pro debesies apačią matėsi milijoninio Neapolio miesto vaizdai.

Neįprastai skamba tai, kad Vezuvijus laikomas veikiančiu ugnikalniu. Po paskutinio išsiveržimo 1944 metais jis yra ramus, bet niekas negali pasakyti kada bus tas kitas kartas. O kad jis bus – mokslininkai neabejoja, tik ar reikės laukti 10 ar 500 metų, niekas spėti nedrįsta. Kokias skaudžiausias pasekmes gali sukelti šio ugnikalnio išsiveržimas matysime Pompėjoje, kai 79 mūsų eros metais tekanti lava, purvas ir pelenai per pora dienų pražudė virš 15 tūkstančių aplinkinių gyventojų. Kita vertus aplink ugnikalnį gyvenantys gyventojai jam yra dėkingi už derlingą dirvožemį, kuriame auga tik šiam regionui būdingos vynuogės, iš kurių gaminamas išskirtinis vynas, sirpsta ypatingu skoniu ir kaina pasižymintys pomidorai, veši kitokia augmenija.

Bene vienintelis matomas ugnikalnio aktyvumo ženklas – iš kraterio šlaitų kylantys garai. Turbūt jie ir sukelia didžiausią nejaukumo jausmą.

Jei lankantis Vezuvijuje šypsosis sėkmė ir virš jo nekabos tas vienintelis danguje matomas debesis, atsivers gražios panoramos. Tik reikia sekti laiką, nes nulipus į aikštelę būtina išvažiuoti atgal su tuo pačiu autobusu, kuris ir atvežė, nes priešingu atveju ugnikalnio lankymas dar labiau pabrangs.

Grįžtame į Pompėją, kur popietę skirsim pasivaikščiojimui po atkastą miestą. Nuomonių yra įvairių ką lankyti pirma – Vezuvijų ar Pompėją, nes vienas šalia kito esantys ir vienas su kitu susiję turistų traukos centrai daugumos aplankomi per vieną dieną. Vienos dienos pilnai pakanka, nebent yra noras gilintis į istorijos ir archeologijos detales, nes Pompėja tokios srities mėgėjams yra tikras rojus.

Kartu su bilietais gauname knygelę ir miesto planą, kuriame skirtingomis spalvomis pažymėti skirtingi Pompėjos rajonai ir per juos vedantis maršrutas. Griuvėsių plotas didelis – virš 60 hektarų, todėl net ir prabėgomis susipažinti su atkastu miestu ir stabtelti prie vieno ar kito objekto trunka mažiausiai pora valandų. Praeinant girdisi, kaip vienoje vietoje turistams gidas pasakoja apie architektūrą bei kaip pastatus mūrydavo romėnai ir graikai, kitoje vietoje turistai klauso apie čia gyvenusių žmonių buitį ir papročius, bet labiau už viską veikia supratimas, jog tai daugiau kaip 2000 metų senumo nesufabrikuotas ir neatstatytas istorinis paminklas. Gatvės tokios, kokios buvo prieš 2000 metų, statinių sienos ir atkasi pastatų fragmentai, kurie stovėjo prieš 2000 metų, indai ar piešiniai ant sienų irgi tokie, kokie buvo prieš 2000 metų – viskas nesuvokiamai sena ir tikra.

Ne mažesnį įspūdį daro čia įvykusi tragedija ir jos mąstas. Dar prieš išsiveržiant ugnikalniui Pompėjos miestas nukentėjo nuo stipraus žemės drebėjimo, dėl ko čia prasidėjo badas, siautė įvairios ligos, bet miestas atsistatinėjo, žmonės gydėsi senas žaizdas. Dar nepamiršus buvusios nelaimės atsitiko nauja, kuri vietiniams gyventojams turėjo būti panaši į pasaulio pabaigą. Vezuvijus į dangų svaidė įkaitusios lavos gabalus, kurie atvėję tarsi patrankų sviediniai krito didžiuliame plote, o purvo nuošliaužos ir pelenai nepaliko nieko gyvo nuklodami žemę 8 metrų storio sluoksniu.

Po žeme paslėpti Pompėjos griuvėsiai pamiršti slėpėsi iki XVI a, o atkasinėti pradėti buvo tik XVIII a. Taip kaip Sagrada Familia bažnyčia Barselonoje yra nesibaigianti statyba, taip pat Pompėja yra nesibaigiantis tyrinėjimų ir atkasinėjimų objektas. Gausios archeologų pajėgos Pompėją atkasinėja kasdien, tačiau dar daugiau kaip trečdalis miesto neatkastas.

Kol vienoje vietoje atkasinėja, kitoje vietoje griuvinėja. Galvojate, kad tik mūsų Valstybė nesirūpina savo valstybingumo simboliais ir tik iškilus rimtai grėsmei Gedimino kalnui ir piliai pagaliau paskelbė ekstremalią situaciją? Nieko panašaus, Italija taip pat buvo ne karta perspėta UNESCO organizacijos, jog netinkamai rūpinasi Pompėjaus griuvėsiais, kurie po audrų ir liūčių periodiškai nugriūna. Net ir ekstremali situacija buvo paskelbta, bet problemas tuo kart išsprendė ir kol kas viskas ramu. Matyt, iki kito karto. Visai kaip Lietuvoje.

Blogiausias laikas vaikščioti po Pompėją – vidurdienis. Saulei būnant aukščiausiame taške pavėsį surasti sunku, retai kur galima pamatyti ant styrančių sienų likusį stogą, o prie šešėlį metančių sienų greitai prisirenka atsigaivinti norinčių turistų. Dar viena atgaiva tai geriamo vandens fontanėliai, trykštantys keletoje Pompėjos vietų.

Po atkastą miestą reikia tiesiog vaikščioti ir žvalgytis, o apžiūrinėjant įspūdingo senumo autentiškus vaizdus, paveiktus didelio masto katastrofos, juos ne tik matai, bet ir jauti.

Prie pat pirčių yra Marina gate, vieni įspūdingiausių iš 7 Pompėjos vartų, kurių pavadinimas kilo nuo to, jog pro šiuos vartus išėjęs kelias vedė link jūros.

Čia viskas, kas liko iš 1500 kv. metrų ploto bazilikos, kuri buvo statyta apie 130 – 120 metais pr. m. erą ir yra vienas seniausių tokio tipo statinių visoje Romos imperijoje.

Sunku net įvardinti tai prietaisas ar įrenginys, kurio paskirtis matuoti skystus ir birius maisto produktus. Turbūt vertingas eksponatas, nes čia stovi tik kopija (originalas muziejuje).

Forumas – centrinė Pompėjos aikštė, kurioje vyko pagrindinis miesto gyvenimas.

Kaip ir dabar, taip ir tada, socialinė atskirtis buvo didelė. Vieni neturėjo net stogo virš galvos, tuo tarpu aukštuomenė puikavosi prabangiais apartamentais su uždaru kiemu.

Rytinėje Pompėjos dalyje stovi amfiteatras, statytas 70 metais pr. m. e. ir yra pats seniausias iš visų žinomų Romos imperijoje. Jis talpino 20000 žiūrovų, daugiau nei gyveno tuo metu žmonių visoje Pompėjoje, todėl rinkdavosi į jį žiūrovai ir iš aplinkinių miestų. Matyt, posakis, kad liaudžiai reikia duonos ir žaidimų yra teisingas, nes pastariesiems buvo skiriamas neįtikėtinas dėmesys. Nėra pasaulyje miesto, kur stadionas talpintų bent jau tiek žmonių, kiek gyvena mieste, o štai Pompėjoje prieš 2000 metų buvo ir ėjo ten visi žiūrėti kaip liejasi gladiatorių kraujas.

Ir galiausiai keletas iš keliolikos tūkstančių Pompėjos gyventojų, kuriems šis miestas tapo amžino poilsio vieta.

Išėję pro vartus vėl patenkame į šių dienų Pompėją, kuri pamiršusi praeitį gyvena šia diena ir kur kaip senamiestis atrodantys seni pastatai yra visiškai nauji lyginant su tuo, ką ką tik matėme.