Nors manoma, kad šiame regione lobių tikra gausybė, vis tik šis, vadinamas Šventuoju Graliu, garsėja didžiausiais paslėptais turtais. Istorija, primenanti Holivudo filmo scenarijų, iš kartos į kartą perduodama Seišelių ir Reunjono salose. Nors lobį rasti nesėkmingai mėgino daugybė žmonių, du iš jų šiam tikslui siekti paskyrė visą savo gyvenimą. BBC žurnalistas nuvykęs į egzotišką salą susitiko su tikruoju šių laikų lobių ieškotoju ir pasidalino įspūdžiais.
Kai pirmą kartą sutikau Johną, iš karto buvau išbartas dėl vėlavimo. Tiesa, malonaus ir šilto sutikimo nesitikėjau, nes Johną nuolat persekioja rašytojai ir vietiniai gyventojai, mėginantys išsiaiškinti, ar jis vis dar ieško užkasto lobio. Vis tik jam aprodant vietą, kurioje, kaip jis mano, paslėpti turtai, ir pradėjus pasakoti apie detales, iš pirmo žvilgsnio piktas žmogus pasikeitė neatpažįstamai. Jo akys ėmė žibėti, veidą papuošė nuostabi šypsena. Net ir po daugybę metų trukusių paieškų jis vis dar priminė jauną herojų iš knygų, apsiginklavusį kuprine ir lobio žemėlapiu, mėginantį surinkti dėlionės nuotrupas į bendrą paveikslą. Tai istorija apie viltį ir, nepaisant visų sunkumų ir abejonių, niekada nepasiduodantį žmogų.
Johnas paaiškino, kad kvapą gniaužianti pasaka apie lobį prasidėjo 1716 m., kai prancūzas Olivier Levasseuras gavo patentą tapti katerio kapitonu. Vis tik po kelių mėnesių O. Levasseuras nusprendė pasirinkti kur kas pelningesnę pirato karjerą. 1721 m. jis kartu su 750 kitais piratais priplaukė prie portugalų laivo „Nossa Senhora do Cabo“ Reunjono uoste. Į portugalų laivą buvo perkelta 250 piratų, laivo įgula buvo išžudyta. O. Levasseuras, nė nenutuokęs, ką ras užgrobtame laive, neteko amo. Kaip pasakoja Johnas, istorikas apibūdino šį laivą kaip plūduriuojantį turtų namą, kuriame buvo aukso ir sidabro luitų, brangakmenių, nešlifuotų deimantų, pinigų, bažnytinės atributikos ir taurių.
Neilgai trukus britų laivyno persekiojami piratai atplaukė į Madagaskarą, o užgrobti turtai buvo pasidalinti tarpusavyje. „Kiekvienas piratas gavo po 42 deimantus ir 5 tūkst. auksinių monetų,“ – pasakojo Johnas. Likusi užgrobtų turtų dalis atiteko pačiam O. Levasseurui, kuris, kaip teigiama, dingo. Manoma, kad jis savo lobį paslėpė Seišeliuose esančioje Mahės saloje.
„Mano tėvas manė, kad jis savo įgulą suskirstė į grupeles po 20 vyrų. Įgula nežinojo, kur turėtų būti lobis. Jis laikinai saugotas urve, o vėliau, atėjus laikui ji iš tikrųjų užkasti, tik tai atlikusi įgulos dalis žinojo, kur jis buvo užkastas. Po to jie visi buvo nužudyti,“ – pasakojo Johnas. Taigi tikrąją lobio palaidojimo vietą žinojo tik pats O. Levasseuras.
Kai 1730 m. liepos 7 d. jis galiausiai buvo pagautas ir jam įvykdyta mirties bausmė Reunjone, jis turbūt žinojo, kad minioje yra jo piratų brolijos narių, todėl į orą paleido popierių ir sušuko: „Mano lobis tam, kuris galės suprasti“. Šifruotame rašte, kurį Britų muziejus patvirtino kaip tikrą XVIII a. rankraštį, – buvo 17 iš pirmo žvilgsnio simbolių kratinį primenančių ženklų eilučių.
O. Levasseuras buvo itin intelektualus žmogus, graikų ir lotynų kalbų, masoniškų simbolių žinovas. Cruise-Wilkinsas ne vienus metus praleido mėgindamas iššifruoti kriptogramą. Tai jis darė pasitelkdamas graikų, hebrajų, astrologijos, astronomijos, mitologijos ir okultinių mokslų žinias ir tokiu būdu mėgindamas įminti užšifruotų užuominų sistemos paslaptį. Remdamasis tuo, ką jam pavyko išsiaiškinti, jis manė, kad lobis užkastas pagal sudėtingą mįslę, įkvėptą 12 Heraklio žygdarbų, o po daugybės metų nustatė, kad lobis užkastas neįtikėtinai nuostabioje Bel Ombre vietovėje, šiaurinėje Mahės salos pakrantėje, kurią supa neįtikėtino grožio jūra, vešli augmenija ir milžiniški bangų suformuoti granito luitai.
Mahė – nedidelė sala, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Visi jie, pradedant taksi vairuotoju, nuvežusiu mane iki Bel Ombre, ir baigiant dama, kuriai priklauso svečių namai, kur buvau apsistojęs, turi savo nuomonę dėl šios istorijos. Kai tik pasakydavau jiems, ką čia veikiu, jie imdavo juoktis ir dalintis prisiminimais apie legendą, kuri jiems buvo pasakojama dar vaikystėje. „Man nerūpi, ką jie galvoja, bet dauguma mano, kad išprotėjau. Jie manė, kad mano tėvas buvo išprotėjęs.
Manęs visada klausdavo, kodėl ieškau lobio. Noriu pasakyti, kad žmonės to nebedaro,“ – pasakojimą tęsė Johnas. Vis dėlto tiek Johnui, tiek ir jo tėvui šios paieškos tapo viso gyvenimo prasme, tiek intelektiniu, tiek ir fiziniu sumanymu, pasiglemžusiu visa energiją ir santaupas. Kai Cruise-Wilkinsas mirė 1977 m., Johnui tebuvo 18 m. Jis augo stebėdamas, kaip jo tėvas gilinasi į šią temą, – tai buvo viskas, ką jis žinojo. Johnas tikina norintis įrodyti, kad jo tėvas buvo teisus, todėl jis pats, kaip ir jo tėvas, nori įminti šią mįslę.
„Radau proto lobį, teliko rasti fizinį“, – patikino jis. Bel Ombre teritorijoje Johnas apieškojo daugiau nei 162 tūkst. kvadratinių metrų, tyrinėdamas pačius įvairiausius plyšius ir urvus, analizuodamas ženklus ant akmenų, kuriuos, jo manymu, ten galėjo palikti piratai. Dar jis rado kaulų, šautuvų ir statulėlių.
„Naudojau įvairią įrangą: vandens siurblius, akmens grąžtus, rankinius prietaisus net ekskavatorius, kelis kartus teko sprogdinti, be to, dar naudojau naujausią lobių paieškos įrangą iš Vokietijos“, – sako jis.
Nors Johnas nesileidžia į smulkmenas (tai suprantama, mat jis nenori, kad kas nors sutrikdytų jo paieškas), jis mano, kad atrado tą vietą, kurioje yra lobis – tai urvas prie pat paplūdimio, vos už kelių žingsnių nuo jo namų. Tą vietą dengia rieduliai, ją galima pasiekti tik povandeniniu tuneliu.
Johnas taip pat įspėjo, kad jo tyrimo duomenimis, virš lobio turėtų būti įrengti spąstai.
Didžiausia problema ta, kad draudžiama kasinėti valstybinę žemę be leidimo, tad nepaisant to, kad Johnas nuo 1988 m. vykdo intensyvias lobio paieškas, 2009 m. jam buvo oficialiai uždrausta tai daryti, kol nesumokės 250 tūkst. rupijų už licenciją. Jis mano, kad toks sprendimas priimtas siekiant užtikrinti, kad valstybė gaus savo grobio dalį.
„Žemė priklauso valstybei, tad pagal įstatymą jai priklauso 50 proc. lobio“, – sako jis.
50 proc. nuo 100 mln. svarų vis vien yra dideli pinigai, todėl Johnas neketina nutraukti paieškų. Nuo 2009 m. jis atlieka paruošiamuosius darbus kasinėjimų vietoje: ruošia sienas, grindžia takelius, kuriais galės gabenti įrangą, atlieka matavimo darbus, renka duomenis.
„Po to, kai įveikėme tiek kliūčių, oficialus draudimas tęsti paieškas buvo paskutinis lašas. Aš beveik pasidaviau. Bet nenorėjau jiems suteikti progos džiūgauti, – sako Johnas. – Mano planas yra rasti lobį. Gauti licenciją. Panaikinti tą draudimą, arba gauti finansavimą, reikalingą norint užbaigti darbus.“
Kol tai neįvyks, Johno ir piratų istorija neturės laimingos pabaigos. Tikėkimės, kad Johnas juoksis paskutinis.
Parengta pagal užsienio spaudą
