Jūs išvysite XIII amžiuje lietuvių pastatytos sienos likučius. Pamatysite nuostabius pilkapius, kuriuose senovės lietuviai laidodavo savo mirusiuosius. Sužinosite, kaip Mindaugo seserėnas Lengvenis žiauriai atkeršijo Livonijos ordino riteriams. Pamatysite, kur gyveno Mindaugo žudikas.
Šiek tiek informacijos apie Mindaugą. Jis gimė apie 1200 metus ir, suvienijęs lietuvių žemes, tapo pirmuoju Lietuvos valdovu. Tiesa, to padaryti be kovų jis negalėjo. 1251 metais jis pasikrikštijo, 1253 metais liepos 6 dieną jis buvo karūnuotas. Deja, 1263 metais rugsėjo 12 dieną jis buvo nužudytas. Tad jei norite daugiau sužinoti apie Mindaugą, jo laikų Lietuvą, pabuvoti ten, kur žemę mindė Mindaugo koja, tuomet šis maršrutas yra kaip tik jums. Tad į kelionę!
Mažoji kinų siena Lietuvoje
Norint surasti šį XIII amžiaus lietuvių inžinierių stebuklą, reikės pavažiuoti miško keliuku. Gali būti klaidoka, tačiau kai buvo paskutinį kartą jau buvo nuorodos, tad tikrai galite pasiekti. Miško keliukas neblogas, tikrai galite važiuoti su bet kokiu automobiliu.
Atvykę pamatysite jau laiko apgraužtą pylimą. Tačiau kažkada jis turėjo atrodyti įspūdingai. Prieš pylimą buvo iškastas griovys, pats pylimas buvo sutvirtintas, o ant jo pastatyta medinė gynybinė siena. Ir tai tęsėsi kelis kilometrus. Tokiam statiniui reikėjo išmanyno, be to, reikėjo ir resursų. O juk paskui reikėjo šį pylimą prižiūrėti. Jis buvo pastatytas XIII amžiuje. Nuo ko? Matyt gynybai nuo rusėnų ir tuo metu vis didesnę grėsmę keliančio Livonijos ordino.
Dar viena įdomi detalė. Pasirodo, kad žmonių pasakojimuose yra išlikę detalių, kurios mena tolimus XIII amžiaus laikus. Buvo surastas senyvo amžiaus vyriškis, kuris štai ką papasakojo archeologui A. Girininkui: „Mes jo paklausėme gal jis žino kokių legendų, padavimų. Jis sako, kad yra „Geležiniai vartai". Ir jis parodė tą vietą. Ateinam. Toje vietoje yra pylimas ir jis sako, kad ta vieta yra vadinama Geležiniais vartais. Pakraipėm galvą. Kodėl jie yra geležiniais vartais vadinami. Mes iš pradžių galvojom, kad dėl geležinkelio. Pradėjom įdėmiai žiūrėti. Iš tikrųjų ten gal ir galėjo kažkas būti. Kažkoks bokštas. Toje vietoje yra kažkas stovėję, akmenų yra ir radom nedaug keramikos. Keramika yra XIII amžiaus".
Matyt ten buvo vartai, kaustyti geležimi. Ir tikrai pro juos turėjo joti karalius Mindaugas, juk jo visas gyvenimas buvo kelionės. Tuo laiku valdovai dar neturėjo vienos vietos, kur jie reziduodavo. Jie keliaudavo, apsistodavo geriausiai įtvirtintose pilyse, surinkdavo duoklę, spręsdavo ginčus, o nepaklusniuosius bausdavo.
Iliustracijoje matote archeologų (Dail. Aušra Zabielienė. Kompiuterinė grafika A. Makauskaitės) rekonstruotą Rėkučių gynybinį pylimą. O šalia galite pamatyti pilkapius, kuriuose senovės lietuviai laidodavo savo mirusiuosius. Įdomu tai, kad šie pilkapiai dažniausiai yra giminės kapai, – juose dažnai būna palaidotas senelis, tėvas ir anūkas.
Jei nusikeltumėte į XIII amžių, tuomet čia pamatytumėte prie pilkapių iškastus griovius (juk reikėjo iš kažkur paimti žemių, norint juos supilti). Archeologai yra atradę tuose grioviuose pelenų. Matyt, kad paminėdami mirusiuosius (o tai būdavo rudenį) sukraudavo tuose grioviuose laužus ir juos uždegdavo, taip paminėdami savo velionius. Tokios senovėje buvo lietuvių kapinės. Galime neabejoti, kad ne vienoje laidotuvių ceremonijoje dalyvavo ir Mindaugas.
Iš kur buvo Cėsių komtūro galva atnešta?
O dabar važiuojame į vieną įspūdingiausių piliakalnių visoje Lietuvoje - Ginučių. Ant šito piliakalnio stovėjo Mindaugo seserėno Lengvenio pilis. Lengvenis ištikimai tarnavo Mindaugui ir jam padėjo pajungti nepaklusnius Nalšios – o šios apylinkės priklausė Nalšiai – kunigaikščius. Vieni iš tokių buvo broliai Dučius, Milgerinas ir Gineika. Kovodami su Lengveniu, jie suprato, kad nenugalės. Todėl pabėgo į Rygą, apsikrikštijo ir toliau tęsė kovą prieš Lengvenį. Ir jiems nusišypsojo laimė: pavyko sučiupti Lengvenį ir nugabenti į Rygą. Lengvenio brolis dar bandė gelbėti, tačiau žuvo.
Tiesa, Lengvenis nebuvo paliktas likimo valiai, jis buvo išpirktas už 500 pusmarkių. O tai buvo milžiniška suma – virš 50 kilogramų sidabro. Tačiau čia istorija dar nesibaigia. Kai išpirko Lengvenį, jis sumanė atkeršyti. Nujojo su savo kariais iki Cėsių, susikovė su Livonijos ordinu. Ir laimėjo. 9 riteriai žuvo, o dešimtasis buvo paliktas gyvas. Tačiau jam į rankas buvo įduota Cėsių komtūro galva, kurią jis turėjo nešti iki Lietuvos. Tikriausiai iki šios pilies.
Pas Lengvenį, jo pilyje, tikrai turėjo lankytis Mindaugas. Ir tikrai turėjo ne kartą puotauti su savo kariais. Šiaip ar taip, šis piliakalnis yra įspūdingas, nuo jo atsiveria nuostabūs vaizdai. Be to, šalia yra Ladakalnis, kuris, manoma, buvo siejamas su atnašavimu senovės dievams. Užlipę ant jo, suskaičiuokite, kiek galite pamatyti ežerų!
Medus ir bites XIII a.
Dabar sužinokite apie ekonominį lietuvių gyvenimą. Lietuviai ne tik kariaudavo, bet ir prekiaudavo. Ką jie galėjo pasiūlyti aplinkiniams kraštams? Ogi daugiausiai miško gėrybes – kailius ir, be abejo, medų su vašku. Pastarojo poreikis augo, plečiantis krikščionybei. Juk žvakės, deginamos bažnyčiose, buvo gaminamos iš vaško.
Tačiau bitės slepia dar vieną paslaptį. Kaip lietuviai tapo tokie karingi, o jų būriai kėlė siaubą aplinkiniams kraštams XIII amžiuje? Algirdas Julius Greimas pateikia paaiškinimą: karių būriai buvo siejami ypatinga draugyste, susibičiuliavimu per bites. Bičiuliai gali pasitikėti vienas kitu, jie visada pridengs nugarą, puolant priešui. Tad toks pasitikėjimas ypatingai svarbus kovose. Nuvažiavę į Stripeikius, atrasite Bitininkystės muziejų. Ten maloniai papasakos, kuo drevinė bitininkystė (o būtent tokia ir buvo Mindaugo laikais) skiriasi nuo dabartinės. Tada suprasite, kad bitininkai XIII amžiuje turėjo būti ypatingai stiprūs vyrai. Tad ką jiems veikti, kai medaus nekopinėja? Kur išlieti savo energiją ir parodyti savo jėgą? Mūšiai tam puikiausiai tiko.
O dabar dar vienas labai įdomus faktas. Pasirodo Mindaugas prekiavo vašku. Tai liudija Rygos miesto skolų knygos. Tiesa, tas Mindaugas buvo ne mūsų karalius Mindaugas, bet pirklys iš Kernavės. Jis taip pat gyveno XIII amžiuje, o apie jį tiek ir težinome – iš skolų knygų. Tačiau jo vardas buvo toks pats kaip ir mūsų karaliaus.
Kur gyveno Mindaugo žudikas, pirmasis lietuvių šventasis?
Karalžudys ir šventasis. Ar taip gali būti? Pasirodo, kad taip. Todėl ir siūlome aplankyti Narkūnų piliakalnį. Archeologai ir istorikai spėja, kad būtent čia buvo Daumanto pilis. O kas buvo Daumantas? Daumantas buvo pakankamai galingas Nalšios kunigaikštis, kuris buvo vedęs Mindaugo žmonos Mortos seserį. Ši aplinkybė vėliau taps tragedijos priežastimi. Akivaizdu, kad Daumantas palaikė Mindaugą jo kovose. Palaikė iki to momento, kai Mindaugas pasilaikė jo žmoną sau. Kai mirė Morta, gedėti atvyko jos sesuo Daumantienė. Galima tik spėlioti apie priežastis, tačiau faktas yra tas, kad Mindaugas ją pasilaikė sau.
Metraščiuose rašoma, kad tai esą buvęs paskutinis Mortos noras prieš mirtį – ji nenorėjo, kad jos dar mažamečius vaikus auklėtų pamotė. Aišku, Daumantas supyko. Kaip gi kitaip! Ir surado galingą sąjungininką – Mindaugo seserėną Treniotą, kuris buvo įgavęs daug valdžios, garbės ir turtų. Tikriausiai senokai jis puoselėjo mintį užimti savo dėdės vietą. Supykus Daumantui, jis jau turėjo pagalbininką savo užmačioms. Daumantas pasinaudojo Mindaugo neatsargumu ir kai karaliaus kariuomenė žygiavo į Brianską, jis sugrįžo atgal, pasakęs esą jam taip burtai parodė, ir 1263 rugsėjo 12 dieną nužudė Mindaugą. Kartu nužudė ir jo mažamečius sūnus - Ruklį ir Rupeikį. Kas nutiko su jo žmona, istoriniai šaltiniai nutyli. Tačiau tai tik dalis istorijos.
Už Mindaugą keršyti į Lietuvą grįžo jo sūnus Vaišvilkas. Treniota buvo nužudytas, tada Daumantas suprato, kad jis negalės pasipriešinti. Tad jis su 300 kariūnų būriu patraukė į Pskovą. Daumantas pasikrikštijo Pskovo Švč. Trejybės sobore ir gavo Timotiejaus vardą. Ten jis greitai įsitvirtino ir sėkmingai gynė šį miestą. 1299 m. kovo 5 d. jis pasiekė puikią pergalę prie Velikajos upės – su nedidele kariauna atrėmė galingą Vokiečių ordino puolimą. Tačiau po kelių mėnesių, tų pačių metų vasarą, Daumantas mirė.
Jo nuopelnai Pskovui buvo tokie dideli, kad buvo paskelbtas šventuoju. Kaip teigia metraščiai, po mirties Daumantas pradėjo daryti stebuklus. Pskoviečiai jausdavę šventojo Daumanto-Timotiejaus pagalbą kovose su Livonija. Jis netgi pasirodęs vienam miestiečiui ir pamokęs, kaip apsiginti. Esą reikia paimti gūnią nuo jo kapo, apnešti ją tris kartus aplink tvirtovę kartu su kryžiais, melstis ir nebijoti priešo. Timotiejus pasirodydavęs ir tada, kai prie Pskovo vartų ateidavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė.
Taip nutiko 1581 metais, kai Lenkijos karaliaus ir LDK didžojo kunigaikščio Stepono Batoro kariuomenė apsupo miestą, bet jo taip ir nepaėmė. 1538 metais prie Daumanto kapo Švč. Trejybės sobore stebuklingai praregėjo akla moteris, paskui – vyras, kitam atgijo nudžiūvusi ranka. Šventasis Timotiejus Pskoviškis Rusijos stačiatikių bažnyčios iki šiol kasmet pagerbiamas gegužės 20 d. Beje, šis žmogus yra ne tik pirmasis lietuvių šventasis, bet išlikęs ir autentiškas jo portretas. Pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo atvaizdo neturime, o jo žudiko atvaizdas saugomas Pskove. Štai kokius pokštus kartais iškrečia istorija.
Kur stovėjo legendinė Vorutos pilis?
Jūs jau žinote, kad XIII amžiuje Mindaugas buvo pats tikriausias keliauninkas, – daugiausia laiko jis praleisdavo kelionėse. Tačiau šaltiniuose minima viena jo gerai įtvirtinta pilis – Voruta. Tik metraštininkas pamiršo paminėti, kur ji stovėjo. Todėl jau ilgą laiką istorikai laužo galvą, kur galėjo būti ta Voruta. Vieni mano, kad tai Vilnius, tačiau archeologiniai duomenys tai paneigia. Kiti istorikai ir archeologai mano, kad tai Šeimyniškėlių piliakalnis, esantis Anykščiuose.
Nežinia, ar taip buvo iš tiesų, tačiau Mindaugo laikais ant šio piliakalnio stovėjo įspūdinga medinė pilis. O jei ji buvo įspūdinga, tai tikrai Mindaugas turėjo ir čia apsilankyti. Nuo piliakalnio atsiveria įspūdingi vaizdai, o greitai piliakalnyje bus atstatyta senoji medinė pilis. Dabar galite stebėti jos statybas. O šalia yra mažas medinės pilies bokštas su kiemu, kuriame galite pašaudyti iš lanko, pajusti XIII amžiaus dvasią, mažame muziejuje apžiūrėti ekspoziciją.
Kur galėjo būti karūnuotas Mindaugas?
1253 metų liepos 6 diena Lietuvoje tikrai turėjo būti įsimintina. Pirmą kartą Lietuvos valdovas užsidės karūną ant savo galvos. Jis ir jo žmona Morta. Tas dvi karūnas nukalė Rygos auksakaliai, o atvežė pats Livonijos magistras Andrius Štirlandietis. Datą žinome, bet nežinome, kur tai įvyko. Tad istorikai spėlioja ir iškelia mintį, jog tai galėjo įvykti ant Palatavio piliakalnio. Kodėl? Šaltiniuose, kuriuose kalbama apie karūnacija yra mįslinga frazė – tai įvyko „mūsų dvare Lietuvoje". Klausimas toks: ar tai tiesiog reiškia, kad kažkur Lietuvoje buvo karūnuojamas. O gal tai reiškia konkrečią vietą – Latavą. Būtent šį piliakalnį. Jei tai tiesa, būtent čia ir vyko Mindaugo karūnacija. Tokią hipotezę iškėlė Tomas Baranauskas. Čia ir baigiasi kelionė Mindaugo keliais. Sėkmės!
