Delfi Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas tęsia pasakojimų seriją iš Tekančios saulės šalies. Praėjusią savaitę galėjote skaityti apie nakvynę pigiame, bet įspūdingame kapsulių viešbutyje už 24 eurus. Šį kartą – keturiasdešimt kartų brangesnė vieta.
Vienas svarbiausių kelionių žurnalų planetoje, kelioniniu „Vogue“ broliu (nes leidžia ta pati leidykla) vadinamas „Conde nast Traveller“ „Hoshinoya Tokyo“ įtraukė į mažą geriausių 2017 metų viešbučių sąrašėlį (Hot list – angl.). Ir perspėjo Holivudo žvaigždes bei milijonierių elitą – jokios jus žvaigždės, jeigu neatvyksite čia. „Tai ne viešbutis, tai japoniški namai“, - skelbia skambus žurnalo prierašas.
Sutikite, vilioja. Nors ir labai dideli pinigai, bet juk kartą gyvenime galima sau leisti. Matyt verta, jeigu taip siūlo?
Matematika paprasta: pas kokią nors Palangos močiutę lovą už 15 eurų nakčiai gali turėti ištisą vasaros sezoną nuo birželio iki rugpjūčio, tai kainuotų 900 eurų, tad dar 100 eurų makaronams liktų.„Viskas įskaičiuota“ atostogų paketą Turkijoje labai pasistengus galima nusipirkti už 350 eurų savaitei. Ir jūs juk puikiai žinote, ką tai reiškia: daug maisto, daug gėrimų, saulė. Lietuvio svajonė! Dar galima už 200 eurų praleisti prabangų savaitgalį Ukrainos sostinėje Kijeve, kur viskas nepalyginamai pigiau nei Lietuvoje. Bet atmeskime visus šiuos variantus, kaip nusibodusius ir išbandytus. Imam tą smarkiai išreklamuotą „Hoshinoya Tokyo“.
Viešbučių nuomos tinklapiuose „booking.com“ ir „hotels.com“ kambario vienai nakčiai kainos čia svyruoja nuo 700 iki 850 eurų. Dar reikės susimokėti papildomus 140 eurų už prabangią vakarienę vietos restorane. Ne, be to apsieiti negalima ir tuoj suprasite kodėl.
Jeigu esate praktiški žmones ir suradę gerą kainą galvojate: “bet gal kitą savaitę bus dar pigiau”, tai jūs klystate. Imkite tai, ką siūlo, nes po to iš viso gali nelikti. Nenuostabu, kad viename geriausių planetos viešbučių norinčių apsistoti netrūksta, ir kartais (sezono metu) laisvo kambario nebūna savaitėmis ar net mėnesį. Aš savo kambarį rezervavau likus mėnesiui iki atvykimo. O jau būdamas jame pabandžiau patikrinti, ar tuo metu yra laisvų kambarių – nebuvo nei tai nakčiai, nei savaitei į priekį.
Pirmiausia, ką reikia žinoti: kaip ir skelbia „Conde nast Traveller“, tai ne viešbutis – tai japoniški namai arba tiesiog ryokanas. Žodis, kurio anksčiau tikriausiai nesate girdėję reiškia – tradicinius japoniškus svečių namus. Tokius senovinius, kokius esame įpratę matyti filmuose apie japonų kultūrą.
Paprastai visuose ryokanuose būna įrengtos viešosios pirtys, valgomieji, bendros svečiams skirtos poilsio erdvės, o numerių grindys dengtos pintų šiaudų kilimais, vietoj lovų būna tik čiužiniai. Visiškas minimalizmas tiek interjero, tiek patogumų prasme.
Senovėje ilgų kelionių išvargintus keliautojus nemokamai priglausdavę ryokanai šiais laikas tapo populiarūs tarp taupančių turistų. Tiesa, 99 atvejais iš 100 ryokanų reikėtų ieškoti Japonijos provincijoje, o ne dideliuose miestuose.
Tinklas „Hoshino Resorts“, kuriam priklauso šis viešbutis supratimą apie ryokanus ėmė keisti. Pirmąjį palyginti modernų ir prabangų ryokaną jie atidarė dar 1914 metais Karuizawa mieste. O Tokijuje, kur per amžius nebuvo tokios vietos - 2016 metų rugpjūtį atidarytas „Hoshinoya Tokyo“ tapo pirmuoju bei vieninteliu ryokanu šiame mieste. Ir visai nebūdingai kukliems japoniškiems svečių namams – gavo penkių žvaigždučių įvertinimą, o pagal atsiliepimus iškart aplenkė tradicinius elitinius miesto viešbučius.
Prie aukštos „Hoshinoya Tokyo“ kainos prisideda dar ir tai, kad į eilinių viešbučių numerius svečiai paprastai sugrįžta tik permiegoti, tuo tarpu šis ryokanas siūlo daugiau nei nakvynės vietą. Apsistojus čia jums rekomenduos niekur neeiti, Tokijų spėsite apžiūrėti kitą kartą – sakys. Daugelis japonų mielai leidžiasi į ilgas keliones, kad tiesiog galėtų pasilepinti karštosiose versmėse ar papuotauti tradicinės vakarienės metu ir paragauti daugybę patiekalų, todėl į ryokanus žmonės keliauja tiesiog praleisti juose laiką.
„Hoshinoya Tokyo“ stovi prabangiame verslo centrų rajone Otemachi, kur įsikūrusios tarptautinės kompanijos bei bankai, tad visur aplink zuja kostiumuoti ponai ir ponios. Čia sunku suprasti, kad esi kažkur Azijoje, daug labiau panašu į Niujorką ar Londoną, tik kad aplinkui žmonės siauresnėm akim.
Jeigu į viešbutį keliausite metro (kaip aš) – žinokite, stotis vos už kampo. Tad toli eiti nereikės. Bet svarbus kitas faktas: Tokijo metro yra turbūt daugiausiai laiptų turintis metro. Ir lagaminą tais laiptais tampysite tai į apačią, tai į viršų. Bus karšta, jūsų kūnu žliaugs prakaitas, o pro šalį skubantys kostiumuočiai, nekreipdami dėmesio į pavargusį turistą, jus iš visų pusių apstumdys. Ieškosite liftų, bet be reikalo - vis tiek nerasite. Vargšai to miesto senukai ir neįgalieji.
Aišku intarpas apie metro prie prabangios temos visai nedera, nes tikriausiai buvau pirmasis viešbučio klientas, atvykęs be taksi ar asmeninio vairuotojo.
Tai, kas vyksta šalia viešbučio (švelniai tariant – didelio miesto sumaištis), ir tai, kas vyksta jo viduje, yra kaip dvi skirtingos planetos. Absoliutus atsipalaidavimas, relaksacinė muzika. Ne veltui „Hoshinoya Tokyo“ pramintas ramiausia vieta viduryje triukšmingo Tokijo.
Atidarius duris iškarto pasitinka keturios patarnautojos – jaunos merginos su tradiciniais japoniškais kimono. Atrodo, užtektų vienos ar dviejų panelių, bet ne – jos visos keturios tuoj pripuola visaip asistuoti. Viena griebia už sunkaus lagamino ir kitų nešulių. Matosi, kad vos pakelia, bet ima ir nepaleidžia. Neša tiesiai į man skirtus apartamentus. Kita sodina mane ir klaupiasi nuimti batų. Trečia siūlo stiklinę vandens arba sakės atsipalaidavimui. Ketvirta, matyt svarbiausia, laiko svečio registracijai reikalingus popierius.
Merginos be galo patenkintos mano atvykimu, jos vis dėkoja švelniu ir azijiečiams būdingu akcentu „senkju senkju“. Kai pirmą kartą padėkoja, aš nusišypsau, kai antrą kartą – nusilenkiu. Kai dėkoja trečią ir ketvirtą kartą jau nebekreipiu dėmesio.
Šiame viešbutyje nėra įprasto priimamojo „reception“, kur stovi stalas su administratore. Todėl einant pro šalį ir nežinant, kur užėjai – net nesuprastum, kad tai viešbutis. Nes čia galioja visai kitokios taisyklės.
Kaip ir visuose ryokanuose – vos įžengus privaloma nusiauti batus. Kaip ir minėjau, juos nuo kojų nuima ir į specialią, tik jums skirtą spintelę įdeda viena iš patarnautojų. Rekomenduojama po viešbutį vaikščioti basomis, bet jeigu nemėgstate arba jaudinatės dėl higienos – jums gali būti pasiūlyti specialūs, mediniai sandalai.
Pirmajame viešbučio aukšte galite pasigrožėti sodeliu. Kiekvieną mėnesį jis kardinaliai keičiamas atsižvelgiant į tai, kokios gėlės ar augalai tuo metu žydi. Kiekvieną kartą užėjus į viešbutį rekomenduojama pastovėti prie šio sodelio, kad nusiramintumėte, kad pamirštumėte visus rūpesčius.
Antrajame viešbučio aukšte nuolat vyksta atrakcijos turistams. Bonsai medelių priežiūros kursai, japoniškų vynų ir sakės degustacijos, kvėpavimo užsiėmimai, kurie padeda adaptuotis po ilgos kelionės. Taip pat ten dirba specialūs animatoriai, kurie japoniškais būdais juokina turistus. Pavyzdžiui, stovi vyresnio amžiaus animatorius su mediniu skėčiu. Duoda palaikyti skėtį žiūrovui (man), o tada jį staigiai suskleidžia. Animatorius ima kvatoti, suprask – pokštas jau įvyko. Nesijuokti tikriausiai būtų nemandagu, krizenau kartu. Iš dėkingumo tas pokštininkas ėmė lankstytis, dėkoti, net atnešė dovanų – japoniškų sausainių maišelį.
Apžiūrėjęs antrąjį aukštą – vadinamą poilsio zona, keliauju į liftą. Iki jo mane lydi tos pačios keturios merginos, kurios pasitiko atvykus. Stoviu lifte, o jos visos pasilenkia ir lieka susilenkusios, kol durys užsidaro. Suprask – toliau dėkoja, kad pasirinkau šį viešbutį. Jeigu nesate pratę, kad jums lankstytųsi – tai gana keistas jausmas ir nepavadintum jo pačiu maloniausiu.
Iš septyniolikos viešbučio aukštų gavau kambarį keturioliktame. Atsidarius liftui pasitinka du tik mano aukštui t. y. šešiems jame esantiems kambariams skirti patarnautojai. Vaikinas su mergina pradeda nuo to paties – pasilenkia ir daug kartų pakartoja „senkju senkju“. Jie pristato specialią šio aukšto svečiams skirtą poilsio erdvę (tokias, tik daug kuklesnes, turi visi ryokanai). Naujausi laikraščiai iš viso pasaulio, masažinės kėdės, nemokami užkandžiai, nemokami alkoholiniai ir gaivieji gėrimai – net du šaldytuvai jų. Atskiras šaldytuvas japoniškų ledų. „Ši erdvė jūsų paslaugoms visą parą, nuolat keičiame užkandžius pagal paros laiką. Bet jeigu jums niekas netiks, mūsų virtuvės šefas pagal pageidavimą paruoš, ko tik norėsite“, - sako man malonieji patarnautojai.
Svarbiausia, žinoma, kambarys, kuriame teks nakvoti. Itin erdvus, kokių 40-50 kv/m., su atskiru kambariu-spinta, kur kiekvieno svečio laukia jam skirtas kimono. Patariama persirengti ir visos viešnagės metu jį dėvėti. Taip ir padariau. Kambarys itin šviesus, aplink vien langai, kuriuos, esant norui, gali užsidaryti specialiomis važinėjančiomis pertvaromis.
Kas iškarto krenta į akis – nėra lovų, vietoje jų pagal ryokanų taisykles – ant specialios pakylos japoniški čiužiniai vadinami futonais. Tik įprastai ryokanuose tie futonai būna kuklūs, plonyčiai, ant kurių gana kieta miegoti. Tik ne čia. Futonai šiame viešbutyje primena debesis. Patikėkite, niekur minkščiau neteko miegoti.
Nors provincijoje esančiuose ryokanuose svečiai gauna tik vieną bendrą vonią visam viešbučiui, čia – prabanga. Individuali vonia ir dar kokia - kaip atskiras butas iš trijų kambarių. Juose įrengta: kvadratinės formos juoda vonia, kurioje gulint gali atsidaryti langus ir stebėti aplinkui esančius dangoraižius, japoniškas dušas su medine kėdute, jos man taip ir neteko išbandyti, bet įprastai japonai kol maudosi, ant jos sėdi.
Kaip ir visoje Japonijoje – išmanusis tualetas. Apie tai, kad jie groja melodijas ir šildo užpakalį – rašiau kapsulių viešbučio apžvalgoje. Tačiau čia tas tualetas dar ypatingesnis. Su masažo funkcija atsipalaidavimui, su dvigubai daugiau melodijų ir specialiu kvapų leidikliu. Kad net suviduriavus – sklistų patys geriausi aromatai. Galima rinktis – žaliosios arbatos arba riešutmedžio.
Norint sukurti kuo tikresnį tradicinio ryokano įspūdį, kambaryje paslėptos visos technologijos, kad jaustųsi ramybė. Visą laiką, kol ten buvau, maniau, kad nėra televizoriaus, bet, pasirodo, jis buvo. Paslėptas veidrodyje!
Kaip didžiausią savo privalumą „Hoshinoya Tokyo“ vadina karštųjų versmių vonias septynioliktame viešbučio aukšte, ant stogo. Įdomu tai, kad norėdami išgauti tikrą, natūralų versmių vandenį, jie jį pumpuoja iš 1500 metrų gilumos tiesiai po viešbučiu.
Voniose griežta taisyklė – maudytis galima tik nuogiems. Todėl sukurtos atskiros erdvės vyrams ir moterims. Bei vienas privatus kambarėlis uždaram draugų ratui arba porelei. Maudytis karštame vandenyje ant stogo tikrai įspūdinga. Bet dar įspūdingiau būtų čia atvykti žiemą, kai sninga, vaizdas turėtų būti nepakartojamas. Po vonių siūloma pasilepinti prabangia kosmetika, išsitepti aukščiausios kokybės kremais. Vienoje internetinėje parduotuvėje rašoma, kad 100ml kremo pakuotė, kuriuo ten tepiausi rankas, kainuoja 130 eurų. O to kremo viešbutyje daug, nors imk ir prisispausk į tašę.
Iš viešbutyje viešėjusių turistų atsiliepimų galima sakyti, kad daug kas čia apsistojo vien dėl restorano. „Hoshinoya Tokyo“ maisto kultūrai skiria itin daug dėmesio. Rūsyje, tarp milžiniškų akmens luitų įrengto restorano šefas Hamada Noriyuki pasauliniuose kulinarijos apdovanojimuose „Bocuse d'Or“, kurie dar vadinami „maisto Olimpiada“ atstovavo visą Japoniją ir iškovojo bronzos medalį.
Japoniškai-prancūziškoje virtuvėje iš patiekalų ponas Hamada gamina tikrus meno šedevrus. Sunku nupasakoti, ką ten valgai, tačiau grožis akims, lyg patys vertingiausi paveikslai. Tiesa, reikia mėgti žuvį ir jūros gėrybes, nes jos sudaro 80 procentų viso meniu. Degustacinė vakarienė susideda iš dešimties dalių. Prie kiekvieno patiekalo ir deserto atnešamas vis kitas gėrimas.
Saugant svečių privatumą – visi gauna po atskirą kambarėlį ir po atskirą padavėją. Kadangi veiksmas vyksta rūsyje – nėra jokių langų. Ten labai lengva prarasti laiko nuovoką. Paties nuostabai - valgiau net 3,5 valandos. Natūralu: po tokios vakarienės jautiesi persivalgęs ir lengvai apgirtęs. Be to, kad teko paragauti įvairių žuvų kepenų, akyčių, ikrų, jūros šukučių, niekad nematytų aštuonkojų ir krabų dalių, paragavau įvairiausių vynų, sakių ir neaišku ko, bet labai stipraus.
Šai kodėl straipsnio pradžioje pabrėžiau, kad jums prireiks tų papildomų 140 eurų, nes tokiam prabangiam restoranui - tai, palyginti, yra nedaug. Ir būtų nuodėmė nepavalgyti pas garsųjį šefą. Jeigu negyveni šiame viešbutyje – staliuką čia gauti labai sudėtinga, tenka net du mėnesius laukti eilėje. O jeigu gyveni – staliuką viešbutis tau garantuoja. Gėrimais restoranas pavaišino. Ar tai ypatinga dovana žurnalistui iš Lietuvos, ar taip nutinka visiems svečiams – nežinau.
Pusryčiai, kaip ir visuose ryokanuose – šiame viešbutyje pristatomi tiesiai į kambarį. Užeina dvi patarnautojos, dešimt kartų nusilenkia, paklausia kaip miegojote ir ima nešti valgius. Jokių blynelių, kiaušinienių ir dešrelių. Japonija - ne Europa. Dubenėlis ryžių, didelis indas įvairiausių žuvų, atskiras indas salotų, itin ryškaus jūros kvapo sriuba, stipri žalioji arbata ir prabangių, gal net paauksuotų pyragų rinkinys.
Pavalgius rekomenduojama pasėdėti ant išmaniojo tualeto, o tada svečiai kviečiami į rytines maudynes karštose versmėse ant stogo. Po jų – paruoštas užkandžių stalas bendrame poilsio kambaryje. Ir tada viskas iš naujo.
Įprastai „Hoshinoya Tokyo“ turistai apsistoja dviems ar trims paroms. Bet, kad pajaustum ypatingą šios vietos dvasią, užtenka ir vienos nakties.
- Ar jūsų viešbutyje kada nors yra apsistoję lietuviai? - paklausiau „Hoshinoya Tokyo“ administratorės.
- Ne, daugiausiai japonai, amerikiečiai ir australai. Jūs pirmasis lietuvis, mums labai malonu. Pakvieskite daugiau žmonių iš savo šalies.
- Bet turbūt čia daugiausiai milijonieriai ir žvaigždės apsistoja? Mūsų tauta paprasta, kuklūs mes.
- Baikit, tikrai ne. Kadangi papuolame į įdomiausių ir geriausių pasaulyje viešbučių sąrašą, pas mus pakliūti nori visi. Atvyksta daug jaunavedžių, kurie vos vieną naktį čia praleidžia. Buvo žmonių, kurie sakė, kad 3 mėnesius taupė dėl vienos nakvynės pas mus.
- Jūs į tokius svečius nežiūrite kreivai?
- Mums malonu, kad žmonės trokšta čia atvykti. Nes „Hoshinoya Tokyo“ nėra tik viešbutis, kartą čia apsistojus – prisiminimai liks visam likusiam gyvenimui. Ar jums pas mus patiko?
- Nepaprastai! Tik man dar niekada niekas tiek nesilankstė.
- Tai aukščiausia aptarnavimo klasė – japoniškas svetingumas.
