Išbandėme ir dalinamės įdomiausiais įspūdžiais iš Kipro. Šalies, kurioje susipina graikų, turkų, anglų, armėnų, libaniečių, italų ir prancūzų skoniai bei aromatai.
Kas per velnias ta mezė?
„Nuvažiuoti į Kiprą ir neparagauti „mezė“? Tai, galima sakyti, nebuvote Kipre.“ Tokią informaciją išgirdome dar prieš kelionę – postringavo ten jau buvę, o ir interneto platybėse tiek pagyrų šiam patiekalui (tiksliau, mažų delikatesų rinkiniui), kad vien tik pagalvojus apie jį jau seilė tįso. Ir žinote, ką? Dabar jau iš savo patirties galime drąsiai perfrazuoti šiuos postringavimus: „Nuvažiuoti į Kiprą ir neparagauti „mezė“? Taip, geriau jau neparagauti, jei norite pataupyti“. Gi girdėjote... Skūpas moka du kartus? Taip, taip, moka ir dar kaip moka... taip nutiko ir mums.
Visų pirma, pamatėme kainą ir tokią svarbią detalytę – mokama ne už porciją, o už žmogų! Sakome, jūs mums atneškit vienam žmogui skirtą mezė ir mes tiesiog pasidalinsime per pusę... Ne, ne, išgirdome, taip nedarome... Žinoma, visi tik siūlo, sako jų mezė skaniausias, šviežiausias ir visoks koks -iausias. Bet ne, mes gi ne kvailos… Turime rasti vietą, kur mums leis pasidalinti vienu mezė (mums gi svarbiausia tik paragauti!!!).
Vualia! Vietą radome. „Prichadite devčionki, ja vam odnu mezė delaju“ („Ateikite mergaitės, aš jums vieną mezę pagaminsiu“, aut.past.) – išgirdome labai jau malonios moteriškės kvietimą. Restoranėlis, tiesa, neišvaizdus, kainos mažesnės nei kitur. Bet mums gi svarbiausia paragauti (kad ne gėda grįžti būtų).
Na, ir ką gi, paragavom. Užsakėme ir iškilmingai laukėme, kol pradės nešti tuos mažuosius delikatesus. Visai taip, kaip ir girdėjome: pirmiausiai atnešamos kelių rūšių Kipre augančios šviežios alyvuogės, krepšelis šviežios šiltutės vietinės duonos, šviežių salotų dubuo, padažai, kurie ragaujami su ką tik ant stalo padėta duona, netrukus atsiranda raudoname vyne marinuotų aštuonkojų... Įsivaizdavot? Mes irgi.
O dabar realybė: atkeliauja kelios alyvuogės, padžiūvusi duonytė, pašalusi žuvelė, keli žiedeliai kalmarų, dar kažkas sunkiai apibūdinamo... Aišku, ne viskas taip blogai, kaip gali nuskambėti, bet visgi visai ne tai, ko tikėjomės (ir pamatėme meniu nuotraukoje).
Musaka (moussaka) – graikiškas patiekalas, neatsiejamas nuo Kipro. Tiems, kas mėgsta baklažanus, daug sūrio ir faršo – skonis tikrai turėtų patikti.
Ir, žinoma, bulvytės šalia – be jų, panašu, kipriečiai neįsivaizduoja jokio patiekalo.
Kai greitasis maistas tampa dar dieviškesnis
Souvlaki – kiaulienos (ar kitos mėsos) kebabas – vienas populiariausių „greitojo maisto“ variantų Kipre. Paprasta, sotu ir tikrai patiks mėsos mėgėjams!
Žinoma, tai tik keletas pavyzdžių. Tradicinių patiekalų atrasite kur kas daugiau! Loukanika, kleftiko ir visa kita. Žuvis ir mėsa su šviežiomis daržovėmis bei traškia balta duonyte čia išties populiarūs.
Na, ir keletas produktų, kuriuos būtinai paragaukite arba parsivežkite:
Labai dažnai meniu galima rasti halloumi sūrį. Tai ožkos pieno sūris, kuris ypač skanus keptas grilyje.
Iš saldumynų: „Lukum“ migdolų sirupe, „Baklava“ – sluoksniuota tešla mirkyta sirupe, su riešutais, chalva, „sudzukos“ – migdolų riešutai vynuogių sirupe, nuostabi namų uogienė pagaminta iš žalių graikinių riešutų ir medus.
Iš Kipro yra kilęs ir seniausias pasaulio vynas „Commandaria“. Bet labai jau saldus!
