Mokslo stebuklai Dubajuje: dirbtinai sukeltas lietus čia jau nieko nestebina

Spėju, kad taip atrodys ateities pasaulis. Plačiomis ir nesibaigiančiomis gelžbetonio greitkelių venomis lekiantys visų įmanomų pasaulio gamintojų automobiliai, virš kurių dieną ir naktį nepailsdami vienas po kito leidžiasi šimtai, atvykstančiais ir pravažiuojančiais turistais sausakimšų, lėktuvų.

Veiksmui vykstant neaprėpiamoje, gigantiško dydžio aukštos įtampos stulpų išraižytoje dykumoje, jos pakraščiuose grėsmingai ir kartu labai pažeidžiamai tarps gelžbetoninių daugiaaukščių pilni megapoliai.

Į juos vedančių transporto magistralių pakelės bus nusėtos plokščiais smėlio spalvos stogais ir nuo saulės pridengtomis griozdiškų pramogų ir prekybos centrų alėjomis. Šios kaip ir pati dykuma bus supjaustytos tų pačių, keturių juostų, dvigubų aukštos įtampos elektros linijų. Tuo tarpu kažkur viso to fone kils trijų šimtų metrų dirbtinis, maltų statybinių atliekų, kalnas. Ateityje kalnas bus paverstas slidinėjimo meka sekinančiame ir iš dalies dirbtiniame smėlio dykumos klimate.

Tačiau apie viską nuo pradžios. O pradžioje buvo... pradžioje buvo eilė! Standartinė, nutrinta, banali eilė Vilniaus tarptautiniame oro uoste prie pasų kontrolės skrydžiui į Jungtiniuose Arabų Emyratuose esantį Dubajaus megapolį. Kelionė driekėsi per beveik kaimyninės Ukrainos sostinę Kijevą.

Už daugiau nei valandos nusileidus jo moderniame keleivių terminale, ir, sakykim, netyčia pasiklydus vienoje iš „Duty Free“ parduotuvių, nugirdau kelionės moto pretenduojančiu tapti pokalbį tarp minėtos parduotuvės klientų. Jų ten būta trijų. Du pirmieji, piloto uniformas su keturiomis, orlaivio vado, juostomis papuoštais antpečiais dėvintys vyrukai, mažai galvodami, čiupo po litrinio dydžio „Martini“ butelius.

Į tai šalia jų tokiu pat tikslu parduotuvėje buvęs keleivis sureagavo pastaba į pastaruosius prabilęs sklandžia rusų kalba. „Vy rebiata po polnoj ne peite – nam s vami esčio letet (liet. „Jūs, vyručiai, po pilną negerkite, mums dar reikės su jumis skristi!“)“, - kiek pabalęs perspėjo jis skubančius aviatorius. „Nečevo“, - atsakė vyresnis iš jų - „pered poliotom my uspeem zakusit! (liet. „Nieko, prieš skrydį dar spėsime užkąsti!“)“. Man tai buvo tarsi likimo siųstas ženklas, jog komandiruotė į Dubajų nebus nuobodi.

Oro uoste mane pasitikęs kolega, taip pat oro baliono pilotas, mikliai palydėjo iki automobilio ir jau po kelių minučių tamsoje baltu automobiliu rūkome Dubajaus tarptautinio oro uosto prieigų gatvėmis. Išgėrę kavos ir lengvai užkandę, dar už valandėlės jau judėjome ir jo darbo vietos link – oro balionų pakilimo aikštelės, esančios apie 50 km. už Dubajaus.

Internetu gyvai gaunami naktiniai kritulių radaro duomenys pranašavo neišvengiamai artėjančią audros fronto liniją. Tačiau, pasitarę tarpusavyje, oro balionų pilotai vis tik nusprendė surinkti komandą bei keleivius starto vietoje ir tuomet įvertinti, ar audros debesys kartais neišsikvėps. Pakeliui pravažiavome visame pasaulyje žinomą „Skydive Dubai“ karališkąjį parašiutininkų klubą bei didžiausią (kaip ir viskas čia) pasaulyje laisvą kritimą imituojantį vėjo tunelį. Į vietą atvykome jau brėkštant, lydimi horizonte danguje žaidžiančių žaibų. Pilotų veiduose, nepaisant beveik vienuoliškos ramybės, buvo matyti ir nebylus noras nusikeikti.

Jau daugiau nei savaitę vis tas pats. Auštant Persijos įlankoje formuojasi tik silpni audros debesys, tačiau, pasiekę Emyratų sausumą, staiga išauga keleriopai ir, lydimi žaibų, prapliumpa staigiu ir stipriu, nelabai būdingu šiam metų laikui, saulėtekio lietumi.

Lietumi, beviltiškai gaivinančiu amžiams negyvą dykumą. Lietumi, Dubajun vedančiuose greitkeliuose sukeliančiu nepratusių prie tokių eismo sąlygų vairuotojų klaidas, avarijas bei milžiniškas transporto spūstis. Nugirdus kolegų pokalbį, netrukus paaiškėja, jog tai visai ne gamtos išdaigos. Juk ateityje mūsų pasaulyje gamtai liks vis mažiau erdvės. Ateities planetoje, pavirsiančioje nesibaigiančia ir greitkeliais išraižyta dykuma, orus žmogus gamins taip pat, kaip dabar gamina šaldytuvus ar dulkių siurblius. Toks bus ateities pasaulis.

Toks yra Dubajus šiandien. Kolega, nusivylęs rytine nesėkme ir atšauktu dėl lietaus bei audros skrydžiu, man, nenorinčiam patikėti tuo ką girdžiu, paaiškina. Vakar didžiausiame Dubajaus dienraštyje buvo paskelbta naujiena, jog po virtinės ilgų bandymų, pagaliau, oficialiai patvirtinama, jog buvo rastas stabilus būdas dirbtinai sukelti pasikartojančius kritulius ir sustiprinti esamus.

Spaudos pranešime teigiama, kad pastarosios savaitės rytinės audros nėra joks atsitiktinumas. Klausau ir netikiu. Ne mažiau sunku patikėti, jog netoliese, šalia kelio, augantis milžiniškas, kelių šimtų liepkalnių dydžio, smulkintų statybinių atliekų kalnas tikrai taps didžiausia pasaulyje (ir vėl!) dirbtine uždara slidinėjimo trasa. Dubajus yra pasaulio ateitis. Gera ar bloga, žavi ar išsigimusi – tenusprendžia kiekvienas sau. Deja, stebėtojas negali nuspręsti pačios ateities išsipildymo. O būtent čia ji jau pildosi.

Ateities pasaulyje, dramatiškai atšilus klimatui, greičiausiai, nebebus skirtumo, Sočyje, Grenlandijoje ar Dubajuje organizuoti kitas žiemos Olimpines žaidynes. Dėl nuolat kylančios planetos temperatūros, greičiausiai, jas teks pradėti organizuoti uždarose patalpose. Ir Dubajus tam jau ruošiasi. Mintyse pagalvoju, kad, jei nedelsiant nesibaigs užsitęsęs žmonijos romanas su nafta, neabejoju, jog anksčiau ar vėliau šios žaidynės bus surengtos čia.

Nenoriu apie tai prabilti garsiai automobilyje. Nenoriu nieko sakyti. Stebiu aplinką. Stebiu, 130 km/val greičiu lėkdamas Jungtiniuose Arabų Emyratuose Indijos ir Bangladešo juodadarbių nutiestu greitkeliu Lietuvos piliečio vairuojamame, Prancūzijoje pagamintame automobilyje, grojant Vokietijoje surinktam radijo imtuvui, iš kurio transliuojama Dubajuje įsikūrusios rusiškos muzikos radijo stoties signalais siunčiama kakofonija.

Dubajuje ateitis yra dabar!