1200 km Islandijoje: kūną skrodžiantis šaltis ir kinkuojantys arkliai

Prieš gerą pusmetį lietuviškoje internetinėje erdvėje pasirodė neblogi pasiūlymai – trys pilnos savaitgalio dienos Islandijoje už 180-200 eurų, įskaitant skrydžius ir kuklius svečių namus Reikjavike.

Tokia kaina – 2-3 kartus mažesnė nei vasarą. Ar tai – ne per pigus jaukas, nutarėme įsitikinti patys. Juolab, kad prieš penkerius metus Islandijoje prasukome 3,5 tūkst. kilometrų ratą vasarą per 10 dienų. Visuose aprašymuose radome perspėjimų: žiemą – ne taip įspūdinga, kūną skros šaltis.

Draudimų paisoma ne visur

Mitus ir stereotipus pavyko sugriauti per tris dienas sukorus apie 1,2 tūkst. kilometrų. Kuo gi pakerėjo Islandija kovo pradžioje? Visų pirma, akinančiai baltu sniegu, blizgančiu kaip deimantai. Važiuodamas jautiesi kaip neregėtoje, kiek saldžioje, sniego ir pūkų karalystėje, kur po bekraščius tolius šmirinėji automobiliu. Peizažas dar pasodrintas žmogiškos šilumos išsiilgusiais arkliukais, avimis.

Neregėtame siurrealizmo nokdaune pasijunti ir plaukiodamas natūralių geizerių plaukykloje „Blue Lagoon“, kur giliai sutemus nuo dangaus gali „raškyti“ žvaigždes, mėnulio nugaląstą pjautuvą ir įžvelgti šiaurės pašvaistės kampą.

Kontrastai tarp žiemos bei vasaros lydėjo ir kiek proziškesnėse vietose. Jei vasarą po neaukštus kalnus galima bėgioti sportbačiais, tai vidury žiemos kalnų batai – būtini. Negana to, islandai rekomenduoja ant batų uždėti kabes. Suprantamas ir kitas vietinių perspėjimas: norint išvengti civilinės draudimo atsakomybės padarinių, dalis kelių ar takelių – kaip, pavyzdžiui, po Seljalandsfos kriokliu – apskritai užtverti.

Bet draudimai šimtų amerikiečių turistų nestabdo: šie būriais veržiasi kopti apledėjusiais mediniais laiptais, ropoja ledu, lenda po kriokliais ir džiaugiasi, kad dar neperšlapo iki siūlo galo.

Islandiją ne veltui yra pamėgę fantastinių filmų kūrėjai. Regėdamas kalnus ir ledynus, apsuptus vandens telkinių žiemą pasijunti lyg kitoje planetoje. Visiems žinomo filmo „Interstellar“ („Tarp žvaigždžių“, 2014 m.) filmavimai vyko ir Islandijoje – vienas ledynų kino kadruose virto negyvenama planeta.

Įvertinti salos specifiką – būtina

Žiemą kiek kitoks ir automobilio pasirinkimas. „Būkite budrūs, eismo sąlygos Islandijoje – visai ne tokios, kuriomis esate įpratę vairuoti!“ – štai tokius didžiulius perspėjamuosius lankstukus, kurie labiau panašūs į plakatus, ant vairo randa kiekvienas besinuomojantis automobilį. Šalia padėti ir keletas ledo gremžtukų, signalinės liemenės.

Be abejo, visi automobiliai „apauti“ žieminėmis padangomis, bet ir tai nėra išgelbėjimas. Jei vasarą bene visos kaimo turizmo sodybos yra atlapotos ir norimus objektus gali pasiekti įprastais rajoniniais keliukais, tai žiemą – visai kitaip. Nakvynės vietų proporcingai mažėja ir tik magistraliniais keliais gali nukakti iki didesnių, patogesnių viešbučių. Pasukus į kiek nuošalesnius kelius geriausiu atveju bus nuvalyta pusė kelio dangos. Suplaktas apledėjęs sniegas tiesiog neša automobilį į šalikelę, todėl greičių ribojimų – apstu. Tai būtina įvertinti planuojant maršrutus, lankytinas vietas ar nakvynes.

Apie kainas ir orą

Jei dar prieš ketverius metus Islandijoje šokiravo restoranų kavinių kainos, tai dabar mes, vilniečiai ar klaipėdiečiai, galime jaustis tikrais skandinavais. Lietuvos sostinės ar uostamiesčio maitinimo užeigų kainos, regis, pasivijo islandiškas. Alaus bokalas – 1000–1200 kronų (9–12 eurų), sriubos lėkštė – 1500 kronų (13,4 euro), tačiau ją gali papildyti keletą kartų. Tai parašyta nedidelėmis raidėmis islandiškai ir, pavyzdžiui, amerikiečiai ar japonai to nepastebi. Kavos gerai paieškojus degalinėse ar kaimo užeigose gali rasti ir už 150 kronų (1,3 euro), tačiau ji bus silpna, amerikietiška.

Nors iš Lietuvos išskridome sprogstant pavasariui, Islandijoje mus taip pat pasitiko saulė ir apie nulį siekianti temperatūra. Tačiau juntama temperatūra buvo kiek kita. Menkiausias vėjo dvelktelėjimas saloje kiaurai skrodė kūną, todėl šilti termo rūbai – privalomi. Tiesa, daugybė sutiktų keliautojų tokios taisyklės nepaisė. Prie geizerių ir krioklių – tuntai jaunimo, apsitempusių vasariniais džinsais bei sportbačiais, kalenančių dantimis.

Vienas esminis pojūtis, išskiriantis Islandiją iš kitų valstybių, būdingas tiek žiemą, tiek vasarą – sieros vandeniliu atsiduodantis vanduo. Jo neužuosti neįmanoma. O per Reikjaviko prieigas dumiant automobiliu tas kvapas karts nuo karto persmelkia sėdinčius transporto priemonės viduje.

...Kodėl dar kartą keliaučiau į Islandiją? Mums, antrai-trečiai kartai nuo žagrės, matyt, patinka švari kaimiška aplinka, stulbinantys vaizdai, europietiška kultūra ir, be abejo, pakeliui besiganantys arkliai bei avys. Didmiesčio šurmulys, biurokratinės pinklės ištrinamos iš galvos. Sveiki atvykę į kaimietišką rojų.