Praėjusius tris savo gyvenimo metus aš praleidau beveik visą laiką keliaudamas, tad per šį laikotarpį aplankiau daugiau nei 50 šalių ir didžiąją laiko dalį praleidau Azijoje.
Nuo pat pirmos savo kelionės be galo pamėgau naujas vietas tyrinėti motociklu. Daugelyje Pietryčių Azijos šalių išsinuomoti motociklą yra taip paprasta, kaip Lietuvoje nusipirkti kavos puodelį – apsilankai nuomos punkte, susimoki 4-5 eurus už dieną ir važiuoji kur ir kaip nori. Dažnai net vairuotojo pažymėjimo parodyti nereikia!
Esu įveikęs ir keletą rimtesnių maršrutų motociklu: prieš porą metų nusipirkęs 20 metų senumo „Honda Dominator“ nuvažiavau 8 tūkstančius kilometrų (per 15 šalių – nuo Lietuvos iki Graikijos ir atgal); su draugu apvažiavome visą įspūdingąją Taivano salą (grįžome nepakartojamu kalnynų maršrutu); ištyrinėjau nesuskaičiuojamą galybę unikalių Indonezijos salelių ir taip toliau.
Tačiau visą tą laiką mąsčiau apie tai, kaip būtų įdomu motociklu apvažiuoti Vietnamą – vieną gražiausių Pietryčių Azijos šalių. Kai pirmąkart ten lankiausi, ši šalis man paliko labai didelį įspūdį: be galo draugiški žmonės, protu neaprėpiamo grožio kraštovaizdžiai, puikus maistas, ir visa tai kainuoja kur kas mažiau, nei Lietuvoje. Prisiekiau sau, jog būtinai čia sugrįšiu.
Taigi, būtent taip ir padariau. Tik atvykęs, nusipirkau seną vietnamietišką motociklą (už kurį šiek tiek permokėjęs suplojau 350 JAV dolerių) ir leidausi į nuotykių kupiną kelionę. Maršrutas gavosi maždaug toks: pradėjau didžiausiame Vietnamo mieste Ho Chi Minh; kirtau populiarų kurortą Mui Ne; pravažiavau be galo gražų kalnų miestą Da Lat, kurio apylinkėse pilna krioklių; aplankiau į UNESCO paveldo sarašą įtrauktą istorinį uostą Hoi An; važiavau per į UNESCO paveldą įtrauktą Phong Ngha nacionalinį parką; toliau sekė be galo vaizdinga Ninh Binh provincija, kupina ryžių terasų, upių, kalnų; nusigavau į Cat Ba salą, kuri yra prie pat Ha Long Bay, žymiausios Vietnamo įlankos; kelią pirmyn baigiau prie pat Kinijos sienos esančiame miestelyje Lang Son; grįžau į Hanojų kalnų maršrutu (parodyta žemėlapyje). Tiesa, realybėje daug kur išsukdavau iš pagrindinio kelio, tad žemėlapyje parodytas maršrutas nėra 100 proc. tikslus. Iš viso per kelionę nuvažiavau 3,5 tūkst. kilometrų per 23 dienas.
Kelionės metu mane lydėjo nepakartojami kraštovaizdžiai. Nuo išretintų sausų miškų, kuriuose medžiai auga tvarkinga rikiuote ir sunkiai pravažiuojamų vandens telkinių iki stulbinančių serpantinų, apsuptų tropiniais Vietnamo miškais ir nepravažinėtų siaurų, nelygių takelių, vingiuojančių tarp kalvų palei upės krantą. Taip pat kelyje pasitaikydavo ir puikių progų palypėti ant pakelėje esančios uolos ar kalvelės, nuo kurios atsiveria dar įspūdingesnis vaizdas.
Kadangi dažnai tekdavo važiuoti žvyrkeliais, smėliu ir per purvą (nieks nevertė – taip tiesiog kur kas smagiau), beveik kasdien tekdavo plauti tiek rūbus, tiek patį motociklą. Palaikyti motociklą švarų smarkiai padėjo vietinių paslaugumas – nesunkiai pavykdavo rasti draugišką pilietį, kuris leisdavo pasinaudoti jo laistymo žarna tiesiog gatvėje. Kas liečia drabužius, tai juos galima išsiskalbti hostelyje už 1-2 JAV dolerius (kartais apskritai nemokamai).
Tiesa, kelionė būtų toli gražu ne tokia smagi, jei keliaučiau vienas. Kelionės viduryje, antros savaitės pabaigoje, visiškai atsitiktiniu būdu susiradau dar keturis bendraminčius: du olandai, lenkas ir amerikietis. Su jais kartu keliavome motociklais, leidomės į teigiamų emocijų kupinus pasiplaukiojimus dvivietėmis kanojomis, apturėjome keletą itin šiltų vakarų su vietiniais (gerdavome arbatą, jaukiai susėdę ratu, juokdavomės, pasakodavome istorijas, žaisdavome tinklinį), bei leidomės į vieną didžiausių pasaulyje olų.
Kalbant apie pastarają, tai yra į UNESCO saugomų vietų įtrauktas Phong Nha-Ke Bang nacionaliniame parke esantis 44,5 km ilgio olų masyvas. Šiame gamtos stebukle mes brovėmės valtimi apie pusantro kilometro, maudėmės purve bei stebėjome nesuvokiamo grožio mineralines uolienas. Pačiame 123 tūkst. hektarų dydžio nacionaliniame parke taip pat yra daugybė įdomybių – nuo retos gyvūnijos iki pasakiškų vaizdų.
Tačiau didžiausias kelionės nuotykis įvyko paskutinę dieną. Likus šimtui aštuoniasdešimt kilometrų iki Hanojaus, aš nukritau nuo motociklo ir išsinarinau kairės rankos nykštį. Kadangi kelionė buvo jau beveik baigta, aš nusprendžiau sukąsti dantis ir įveikti paskutinius kilometrus savo paties jėgomis. Taigi, aš pasikėliau motociklą ir, kęsdamas kiaurai veriantį skausmą, pabaigiau kelionę. Kai man pagaliau pavyko nusigauti iki ligoninės, vietinis daktaras negalėjo patikėti, jog 8 valandas važiavau motociklu su išnarintu pirštu!
Nors kelionė ir baigėsi netikėtu iššūkiu, galiu drąsiai teigti, jog dėl nieko nesigailiu ir tikrai kartočiau šią kelionę. Visos vietos, kurias pamačiau, visi žmonės, su kuriais leidau laiką, visos nepakartojamos veiklos, į kurias įsitraukiau – visa tai buvo daugiau nei verta išnarinto piršto ir 3 savaičių vaikščiojimo su sugipsuota ranka.
Kelionęs metu aš viską filmavau. Štai čia trumpas filmukas apie mano nuotykius Vietname:
