Kai jau buvome pradėję galvoti, kad kalnai pradeda atsibosti ir būtų daug paprasčiau važiuoti tiesiu keliu, jie vėl mus nustebina. Kad važiuojame į kalną supratome tik iš pridususio motociklo variklio ir vis žemėjančios temperatūros.

Įsidienojus ne juokais atšalo. Kalnų viršūnėse pasirodė sniegas, šalia kelio šniokšdama teka Kolorado upė, o ja leidžiasi adrenalino ištroškę baidarininkai. Leidžiantis žemyn matome pro uolas besiveržiančius ir žemyn krentančius upelius. Kelio ženklai kviečia išbandyti slidinėjimo trasas. Įspūdingi vaizdai priverčia užmiršti kaustantį šaltį ir dairytis aplink.

Įvažiavus į Nebraską kalnai pasibaigia. Buvome apsistoję nebrangiame motelyje tik įvažiavę į Nebraską. Ryte mus pažadina griaustinis. Atsidarius viešbučio duris vaizdas nedžiugina – baisiausiai lyja. Tuo pačiu galime džiaugtis, kad lietus užklupo ne važiuojant. Vis dėlto, kol atsikėlėme, susirinkome daiktus ir lyti nustojo.

Kasdien keliamės vis vėliau, nes važiuodami į rytus, dėl laiko juostų, kas kelios dienos vis prarandame valandą. Pasileidžiame per Nebraskos lygumas Čikagos link, o apsiniaukęs dangus nežada nieko gero. Pakilęs vėjas stumia mus atgal, o motociklo bakas tuštėja dvigubai greičiau nei įprastai.

Išvažiuojant iš degalinės prisijungiam prie dar dviejų motociklininkų – jei užklups lietus bent būsim ne vieni šioje nepavydėtinoje situacijoje. Važiuojant priešaky matome juodus debesis ir pilką miglą – neabejotinai lietus. Laimei mūsų kelias vis pasisuka kita kryptimi ir taip sėkmingai pasiekiame Ajovą. Čia mus pasitinka Džeikas. Šiai nakčiai jis priėmė mus nakvynei. Atrodom tikrai prastai. Dėl šalto oro, nuolatinio vėjo ir nuovargio ne juokais peršalau, o kaip priedą gavau nuolat kraujuojančią nosį.

Džeikui mus pasitikus vargiai sugebėjau suregzti rišlų sakinį, o jis greičiausiai pradėjo gailėtis, kad pasikvietė tokius svečius, tačiau vis vien pakviečia mus vidun. Išsimaudau, išgeriu vaistų, kurių čia galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, ir jaučiuosi kur kas geriau. Einant uždėti signalizaciją nakčiai sutinku Džeiką ir užsimezga netikėtai įdomus pokalbis apie Lietuvą, apie kultūrų skirtumus valstijose, politiką ir begalę kitų dalykų.

Džeikui panašiai tiek pat metų kiek ir mums, jis vos kartais padeda uošviui, kuris dengia stogus, studijuoja, tačiau turi nuosavą namą, kelis motociklus, automobilį. Pragyvenimo lygis čia kitoks nei Lietuvoje. Džeikas juokiasi, kai pasakau, kad Lietuvoje 2,5 litro benzininis variklis jau būtų laikomas dideliu. Tuo tarpu jo žmona vairuoja 3,7 litro pikapą, kurio variklis čia laikomas mažu. Dėl pigaus benzino jie čia nesuka galvos dėl degalų sąnaudų. Paklausus Džeiko už ką ruošiasi balsuoti artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose jis atsako, kad už Donaldą Trumpą, tačiau juokdamasis priduria, kad čia, valstijose, jie turi posakį, kad šie rinkimai, tai tas pats, kas rinktis kokios lytiškai plintančios ligos norėtum. Renkiesi tą, kuri manai, kad bus mažesnė blogybė iš dviejų.

Ryte atsisveikiname su Džeiku lyg jau būtume seni draugai ir keliaujame tolyn. Oras visai pasitaisė. Važiuodami stebime ūkininkų fermas, senus prie kelio eksponuojamus traktorius, kukurūzų laukus, jų laistymo sistemas, kurias pirmą kartą matau. Vis svarstau, kaip jos veikia ir kodėl nėra naudojamos Lietuvoje. Tai per laukus nutiesti vamzdžiai metalinėmis konstrukcijomis ant ratukų pakelti apie du metrus nuo žemės. Viename gale vamzdis prijungtas prie vandentiekio, o likusi dalis, mano supratimu, turėtų suktis ratu ir taip laistyti visą lauką. Kartais esančios arčiau kelio aplaisto ir mus.

Sustojame kavinėje prie kelio papietauti. Ši kavinė čia veikia berods jau per 80 metų. Ant sienų prilipinta turistų atvežtų banknotų su parašais iš viso pasaulio. Ilgai nesidairęs pastebiu ir mūsų Darių ir Girėną, kurį čia 2012 metais atvežė šeimyna iš Plungės. Išėjęs laukan stebiu kelias dešimtis netoliese sustojusių besiilsinčių vilkikų. Draugė užtruko kavinėje ieškodama pokemonų, tai aš pasinaudoju proga ir einu užkalbinti vieną iš vairuotojų. Seniai svajojau apžiūrėti vieną iš jų vairuojamų monstrų. Vilkikai čia kitokie nei Europoje. Jų varikliai priekyje po kapotu, o ne po kabina, kaip Europoje. Už sėdynių jie turi visą kambarį, kai tuo tarpu Europoje yra vien siaura lova.

Kalbėdamas su vairuotoju bandau ieškoti vairavimo skirtumų. Čia jie gali važiuoti 125km/h greičiu ir dirbti ilgiau, nei pas mus, kas leidžia nuvažiuoti per dieną gerus 1000 kilometrų, tačiau šie iš pažiūros milžiniški sąstatai, kurie kartais būna sudaryti iš trijų priekabų ir vilkiko, veža mažesnius svorius, nei yra vežami pas mus – toks įstatymas.

Temstant jau ir pasiekiame Čikagą. Iš ramių lygumų, begalinių kukurūzų laukų esame staiga įmesti į miesto šurmulį. Jaučiamės, kaip filmo „kaimiečiai mieste“ dalyviai. Vos spėjame prisitaikyti prie pasikeitusio tempo. Visi lekia, skuba, šokinėja iš vienos juostos į kitą. Čia greičio ribojimo ženklai neturi jokios prasmės, tiuninguotose mašinose piktai skamba muzika. Šiek tiek pasimetę, bet sveiki ir gyvi pasiekiame mūsų nakvynės vietą pas Denį. Apie Denį papasakosiu vėliau. Šįkart, kol Denis išvykęs, mus pasitinka jo draugė Lisa. Dar ne vėlu, todėl pasidėję daiktus ruošiamės aplankyti naktinį miestą, kur, kaip tik vėliau supratome, radome tai ko šia kelione ir ieškojome.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)