Teko atsisveikinti su Andželo mums paliktais šalmais, nes vietos turim ribotai ir atsivežėm naujus. Kol susiruošiam štai ir vakaras. Su Jonu susitinkam prie oro uosto, kur dar neseniai atvykę, išlipę iš lėktuvo, baugiai dairėmės į nenurimstantį eismą, o dabar štai stovim čia su motociklu ir patys sukinėjamės miesto gatvėmis.

Kalbamės su Jonu, iš karto jaučiamės, kaip seni bičiuliai, o mūsų pokalbį kas kelios minutės nutraukia ir dangų pritemdo kildami milžiniški lėktuvai. Ilgai nedelsiam ir sekam paskui Joną į apžvalgos aikštelę Holivude.

Nors Jonas ir neskuba, mes vos įstengiam neatsilikti. Eismas čia šiek tiek skiriasi. Motociklu galima važiuoti tarp juostų, kas labai padeda sausakimšose Los Andželo autostradose, o sustojus prie stop ženklo dar nereiškia, kad turėsi praleisti eismą. Čia pirmas per sankryžą su stop ženklu važiuoja tas, kuris pirmas prie jos sustojo.

Džiaugiamės už savęs palikę visą virtinę automobilių, kurie laukė eilėje link apžvalgos aikštelės.

Jonas sakė, kad su automobiliu čia gali ir valandą užtrukti, o mums užteko gal vos dešimties minučių. Aikštelėje ypatingi vaizdai. Čia atvykęs supratau, kad dar dieną mačiau ant kalno aukštai esantį pastatą, kuriame dabar ir esame.

Esu buvęs Eifelio bokšte Paryžiuj, kur lig šiol buvo įspūdingiausia mano matyta miesto panorama, bet čia nesibaigiančios miesto šviesos nustelbia viską kas buvo matyta iki tol. Čia gan ramu.

Pasikalbam su Jonu. Apie tai, kad visada žinojo, kad gyvens Amerikoj, apie automobilius, ekonomiką, kultūros skirtumus. Čia Jonas gyvena su žmona, vietine amerikiete ir yra labai laimingas. O mes laimingi, kad susipažinom.

Jonas pasiūlo rytoj aplankyti „Big Bear mountain“ ir Palm Springso oro muziejų, paspaudžiam rankom ir negaišindami kraštiečio laiko paleidžiame jį namo ir patys važiuojame į savo nakvynės vietą.

Kitą dieną pasivažinėjom po „Big Bear mountain“. Vaizdai tokie, kad nors filmuok viską nuo pradžios iki pabaigos. Pusę dienos kilom į kalną vis neiškęsdami ir sustodami pafotografuot. O kalno viršuj – ežeras. Ežere pilna kanojų ir katerių iš paskos traukiančių slidininkus. Apačion leidomės jau vakarėjant. Tipinės kalnų gatvelės, kur pasuki 90 laipsnių kampu į kairę, po kelių šimtų metrų 90 laipsnių į dešinę. Vaizdai neapsakomi.

Saulei leidžiantis pirmą kartą pajutom vakaro vėsą. Susirengėm visas kuklias rūbų atsargas, o po gero pusvalandžio, gerokai nusileidus nuo kalno viską nusirengėm, nes apačioje tvoskia tarp kalnų susikaupusi kaitra. Grįžtant visiškai sutemo.

Važiavome 50 km tiesiu, Teksaso dykumą primenančiu keliuku, vos retkarčiais prasilenkiant su kažkur klaidžiojančiais bendrakeleiviais. Horizontas nusidažė tamsiai raudonai ir nėjo suprasti kur baigiasi dangus ir prasideda žemė.

Kaimelyje tarp „Big Bear mountain“ ir Las Vegaso apsistojom pas malonią vietinę šeimyną. Gavome vietą motociklui garaže, beveik išmokėm ištarti mūsų lietuviškus vardus ir krentam į minkštą didžiulę dvigulę lovą.

Ryte Bobis su Linda mums paruošia pusryčius. Pasikalbam apie Lietuvą, šeimas, jų vaikus ir sėdamės ant motociklo. Nuvažiuodami dar matome, kaip mums iš tolo mojuoja linkėdami gero kelio.

Iš ten važiuojame į „Route 66“ muziejų Viktorvilyje. Nepakeliui, bet negi negrįši... Vienas svarbiausių objektų mums kelionėje. Apeinam visą muziejų, padarom tiesioginę transliaciją „Facebook“ puslapyje ir pasileidžiam 100 mylių per dykumą link Palm Springso.

Jausmas lyg kas karštu fenu pūstų tiesiai į veidą. Nutarėm, kad reiktų sustoti radus sekantį pavėsį, apsimuturiuoti nuogas kūno vietas, nes saulė kaitina, kad net skauda, palikdama įdegio raštus. Tačiau artimiausia oazė buvo degalinė dykynėj, kurią sutikom nuvažiavę jau geras 80 mylių.

Pakelėj, tarp akmenų krūvų, kartas nuo karto pasirodo lyg ir gyvenamos nemirtingų bepročių trobelės. Toliau pamatom didžiulių dažais išpaišytų akmenų kalnus ir prie kelio sudėtas pašto dėžutes su užrašu „Ghost mail“.

Šalia kelio, jau netoli Palm Springso, pastatyti ženklai „stiprus vėjas“, „stiprūs vėjo gūsiai“ ir mes palinkę į šoną, įsikibę į motociklą bandom išlikti ant kelio, nes kartas nuo karto pūstelį taip, kad vos nenorom nepakeičiam eismo juostos.

Palm Springse visi švenčia Liepos 4-ąją – Nepriklausomybės dieną. Miestelyje labai karšta ir drėgna. Ant žmonių sėdinčių kavinėse lauke purškiamas vanduo. Nesitikėjau, bet iš tikro labai gaivina.

Čia apsistojame viešbutyje, o ryte važiuojame apžiūrėti muziejų. Jonas nemelavo, muziejus tikrai išskirtinis. Eksponuojami antrojo pasaulinio karo metu naudoti amerikiečių lėktuvai, taip pat tie patys, kurie dalyvavo legendiniame Pearl Harboro mūšyje.

Gidas pakviečia apžiūrėti vieno bombonešio vidų. Ir tada supranti visą siaubą, kurį išgyveno pilotuojantys šį gigantą. Retas kuris išskridęs juo grįždavo atgal.

Po Palm Springso oro muziejaus pajudėjom link Vegaso. Vėl karštis, vėl dykuma. Stojom kas pusvalandį nusipirkti gėrimų ir įmerkti rūbus į vandenį. Tol kol buvo kur. Išsukus iš greitkelio 100 mylių nei gyvos dvasios. Kuro atsargos į pabaigą. Laimei, nutarėm grįžti 30 mylių atgal ir užsipilti pilną baką. Telefono baterijos krovimas sustojo – krauti neįmanoma, dėl per didelio karščio, ryšio taip pat čia nėra. Prie kelio ženklai rašo: „dykumos centras“, „išjunkite oro kondicionierius – venkite variklio perkaitinimo“, „atsitikus nelaimei kviesti 911“.

Čia nėra nei gyvūnų, nei augmenijos, tik dusinantis karštis ir likimo valiai palikti vagonai. Tačiau bent kelius tiesti čia paprasta. Visur žvyras, žiemą šaltis neiškilnos. Atsivežei esfalto ir pili ta kryptim, kuria patinka.

Jau naktį pasiekiame Las Vegasą. Iš tolo spindi begalybė šviesų, o galvoje vien mintys apie baseiną, gėrimus ir rytoj laukiantį poilsį.

Daugiau informacijos feisbuke.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)