Devyni dalykai, erzinantys Lietuvoje gyvenantį italą
1. Makaronai?? Kaip sako italas virtuvės šefas Antonino Canavacciuolo, su pasta turite elgtis gerai, kitaip – įsižeisime. Pradėkime nuo to, kodėl Lietuvoje pasta vadinasi makaronai? Suprantate, makaronai yra tik vienas iš kelių šimtų pastos tipų, ir tas ne iš populiariausių. Dar būtų galima suprasti, jei vadintumėte viską spagečiais, bet makaronais… Įsivaizduokite, jei mes visas sriubas vadintumėm šaltibarščiais!
2. Aptarnavimas lietuviškai. Italijoje aptarnavimo kokybė labai dažnai yra net svarbesnė už parduodamo produkto kokybę ir kainą. Jei parduotuvėje ar restorane aptarnavimas man nepatinka, ten nebegrįžtu. Lietuvoje aptarnavimas “veikia” kitaip. Štai užėjus į barą kavos, padavėjos greitai nusisuka nepasisveikinusios ir kažką lėtai veikia, nekreipdamos dėmesio į klientą. Jau nekalbu apie tai, kad niekas nesiteikia nusišypsoti ir padėkoti. “O ne… dar vienas. Šiandien jau ketvirtas klientas atėjo” – parašyta ant padavėjų veidų. Ir ne, tai ne atlyginimo klausimas, o bendro išsilavinimo klausimas.
3. Išgalvoti stereotipai. Gerasis dieve, atleisk jiems, jie nežino ką sako. Dažnai skaitau straipsnius, kuriuose italai pristatomi kaip simpatiški kvaileliai: seni, žemi, pliki ir stori, Lietuvoje ieškantys moterų, nes kažkur girdėjo, kad jos čia lengvai prieinamos. Kartais lėktuvuose matau ir tokių, bet jie – absoliuti mažuma. Kita vertus, jei koks varšgas nususęs penkiasdešimtmetis, moters negavęs net ir už pinigus, laimę nori išbandyti prie Baltijos jūros, užjauskime jį, padėkime jam… Juk gaila vargšelio, ar ne?
4. Tikri stereotipai. Sakoma, kad labiau už nepagrįstą kaltinimą, skaudina pagrįsti kaltinimai. Taip, esame mamyčiukai ir tikime, kad kiekvieno mama gamina geriausiai pasaulyje. Taip, esame triukšmingi, polemikai ir netvarkos kūrėjai. Dėl šito esate teisūs. Dažniausiai esame nesąžiningi, o gal tik mūsų sąžiningumo samprata šiek tiek skiriasi nuo jūsiškės. Juk pas mus net sakoma, kad “vogti iš valstybės nėra nusikaltimas”… Taip, mes visada vėluojame ir visda turime pasiruošę patį geriausią pasiteisinimą. Visa tai tiesa, bet kai apie tai kalbate garsiai – skauda širdį. P.s. ir visgi, mano mano gamina skaniausiai pasaulyje!
5. Eilė prie įlaipinimo vartų. Din don! Pranešimas lietuviams: lėktuvuose vietos yra sužymėtos. Net jei skrendate pigiais oro vežėjais. Neprivalote atsistoti į eilę prie įlaipinimo vartų valandą prieš jiems atsidarant. Prisiekiu, net jei esu italas, vietos iš jūsų nepavogsiu. Beje, gal nežinojote, bet dažniausiai lėktuvas pakyla ir nusileidžia naudodamas autopilotą, tad ploti neverta. Kaip sakote? Plojate autopilotui? Atsiprašau, nežinojau.
6. Pypsėjimai. Prisiekiu, kad stengiuosi iš visų jėgų vairuoti taip, kaip jūs. Bet… Man labai gaila, niekaip nesugebu įjungti posūkio signalo kaskart pasukęs vairą, neužvažiuoti ant skiriamosios linijos ar statyti automobilį kapotu į priekį. Būkite kantrūs, nepypsėkite, juk automobilio numeriai itališki. Arba nesiskųskite chaotišku eismu ir pypsėjimais Italijoje.
7. Barnis lietuviškai. Tipiškas itališkos poros barnis yra sudarytas iš trijų dalių. Pirmoji scena – vienas iš dviejų tyli, kitas klausia, kas nutiko. Tada prasideda antroji scena, kulminacija – riksmai, kaltinimai, mostigavimai rankomis, senų nuodėmių priminimai. Po jos ateina trečioji dalis – susitaikymas. Taip per porą valandų išsprendžiamas bet koks ginčas.
Tačiau taip nenutinka, jei tavo antroji pusė yra lietuvė. Pajudėti toliau pirmosios scenos (t.y. tylos) beveik neįmanoma: ji nekalba, nežiūri, netgi tavęs vengia. Tu klausi, kas nutiko ir ruošiesi kulminacijai, o ji… nieko, tyli. Tave apima panika – “ką aš padariau ir kaip rasiu gerą pasiteisinimą? Ir kaip mes pereisime prie susitaikymo?” Šita jūsų savybė mane veda iš proto. Jus sunkiau prakalbinti už į nelaisvę paimtą slaptąjį agentą!
8. Lietuvių kalba. Mano lietuvių kalbos mokytoja yra gera ir labai kantri, o aš esu blogas studentas. Pasiteisinimų neturiu, bet po galais, jūsų kalba yra tokia sudėtinga! Žinote, ir mes vartojome linksnius. Prieš du tūkstančius metų. Ta kalba vadinosi lotynų. Vėliau evoliucionavome ir perėjome prie artikelių. Patikėkite manimi, artikeliai yra labai šaunūs, puikiai veikia ir palengvina gyvenimą. Turėtumėt išbandyti ir jūs!
Bet palikime linksnius ramybėje, pakalbėkime apie daiktavardžių gimines. Labai dažnai itališki vyriškos giminės daiktavardžiai lietuvių kalboje būna moteriškos giminės ir atvirkščiai. O kur dar pa- už- iš- at- nu- ir visi kiti veiksmažodžių priešdėliai… Kodėl, na kodėl? Tačiau aš vis tiek išmoksiu, esu italas, mėgstu skųstis, bet nepasiduodu.
9. Kai italai kalba apie Lietuvą. Neturiu omenyje tų italų, kurie gyvena Lietuvoje, bet kalbu apie tuos, kurie čia niekada nebuvo. Deja, didelė dalis italų iki šiol nežino, kas yra Lietuva. Kita vertus, ir negalėjo sužinoti, nes anksčiau mūsų geografijos pamokose tolimiausia šiaurės-rytų valstybė Europoje buvo VFR, o apie komunistinį bloką buvo kalbama taip miglotai, kad jis priminė mitologinę vietą. “Hic sunt leones” (liet. čia gyvena liūtai) – rašė romėnai žemėlapiuose, teritorijose už Romos Imperijos ribų, ir per daug nesukdavo galvos…
Laikai keičiasi ir Europos geografiją reikėtų išmanyti arba paprasčiausiai patylėti. Bet mes, italai, nemokame patylėti. Neseniai kalbėjau su savo dėde (kuris šiaip jau nėra neišpręs), jis pareiškė – “taip… dabar vadinasi Lietuva, bet ten vis tiek rusai… Gali vardą pasikeist, bet vis tiek liks, kokie buvo”. Kitas pažįstamas neseniai paklausė – “Taip kaip ten pas jus reikalai, kaip karas?” Išpūtęs akis paklausiau, koks dar karas. “Na tas, karas… Ukrainoje?” Bandžiau paaiškinti, kad Lietuva nėra Ukraina ir neturi bendrų sienų su šia šalimi, o nuo Vilniaus iki Krymo – pusantro tūkstančio kilometrų. Bet mano pažįstamo akyse buvo matyti tik tuštuma. Ką bekalbėti apie visus tuos italus, kurie, norėdami pasirodyti žiniukais, išpyškina kelias frazes rusiškai nuoširdžiai tikėdami, kad Lietuvoje kalbama rusiškai. Todėl visus draugus italus veduosi į Genocido aukų muziejų.
Devyni dalykai, dėl kurių man patinka Lietuva
1. Naujovės. Žinau, kad bandysite prieštarauti, bet jūs esate atviri naujovėms. Kai atsiranda kokia nauja idėja ar iniciatyva, jūs ją mielai pasigaunate. Tai taip puiku! Mes Italijoje turime neįtikėtiną praeitį, tačiau dabar yra kaip balastas, neleidžiantis judėti pirmyn. Kai atsiranda kokia naujovė, pirmas žodis, kurį ištaria italas – “Kam? Kaip darėme anksčiau jau nebetinka?” arba “Daro naujus dalykus, nes senų jau niekas nebemoka daryti”…
2. Sąžiningumas. Taip taip, prieštarausite ir čia, tačiau jūsų pats korumpuočiausias politikas pas mus būtų tikras šventasis ( kaip sakė De Andrè „politicamente, sarebbe nu santo”). Negaliu neigti, kur pasitaisyti turite ir jūs, tačiau palyginus su mano gimtąja Italija, žodžio laisve pirmaujate šviesmečiais, o biurokratijos pas jus žymiai mažiau. Ir dar. Norėčiau, kad Italija turėtų tokią valstybės vadovę, kaip Dalia Grybauskaitė.
3. Moterų klausimas. Pripažinkim, Lietuvoje yra daugybė gražių merginų ir moterų. Taškas. Neturiu omenyje tik išorinio grožio, bet ir išsilavinimą, emancipaciją, norą siekti užsibrėžtų tikslų. Kažkas man sakė, kad lietuvės dažnai nuvertina save, tačiau man atrodo, kad tai nėra tiesa. Bent jau Vilniuje. P.s. Už šį punktą greičiausiai namuose manęs lauks tylos valanda (žr. 7 punktą viršuje).
4. Ramybė. Ar kada nors esate buvo tokioje ramioje ir atpalaiduojančioje sostinėje, kaip Vilnius. Čia nėra beprotiško skubėjimo, net ir piko valandomis eismas pamažėle juda (na, o jei girdite pypsint, tai tikriausiai skirta man, nes rikiavausi į kitą juostą neįjungęs posūkio signalo).
Pasivaikščiojimas miesto centre yra fantastiškas – tyla, atviros erdvės, jokių šiukšlių ir gražios gatvės. Pabandykite tą patį patirti Florencijos centre: tūkstančiai turistų viename kvadratiniame metre, tarsi pasiklydusios avys laigo po siauras senamiesčio gatveles, nepraeisi, nei su dviračiu pravažiuosi. Arba Milane, kuriame visi isteriški, o smogas nepakenčiamas.
5. Meilė krepšiniui. Ne… Ji ne tokia, kaip mūsų meilė futbolui. Futbolas paprastai sukiršina italus (mus suvienija tik nacionalinė rinktinė ir tik labai trumpam). Tuo tarpu Lietuvoje krepšinis yra stiprus vienybės elementas, svarbi jūsų dabartinės istorijos dalis. Tai tikra aistra, kuria užkrečiate ir atvykusius į Lietuvą. Mano atveju buvo dar paprasčiau – aštuonerius metus gyvenau Sienoje, sirgau už legendinę Mensana. Jei netikite, paklauskite Rimanto Kaukėno!
6. Maistas. Lietuviški produktai tikrai puikūs, o ir fantazijos juos ruošiant jums netrūksta (kartais jos būna net per daug). Restoranuose galima gerai pavalgyti už normalią kainą (gerai, gerai, kainos pakilo, bet vis tiek kainuoja mažiau, negu Italijoje). Jums trūksta tik geros žuvies. Ką? Sakote, kad jos yra? Taip... Žinoma... Bet kaip mano mama, jos neparuošia niekas.
7. Patriotizmas. Gal todėl, kad nepriklausomybę atgavote palyginus neseniai, ore justi patriotizmas, prisirišimas prie tradicijų ir identiteto (valstybinių švenčių ar joninių nepaverčiate komercinėmis). Europą ištikus sunkumams (ekonominės krizės, imigracija, Brexit ir t.t.), čia vis dar jaučiamas noras būti Europos dalimi. Juk giliai giliai, mes, visi europiečiai, turime tas pačias šaknis ir tuos pačius idealus.
8. Viešasis transportas. Gyvenau toje Italijos dalyje, kurioje viešasis transportas yra daugiau negu tragiškas – Florencijoje autobusas gali neatvažiuoti net kelias valandas, o mano gimtajame mieste su trisdešimčia tūkstančių gyventojų yra du autobusų maršrutai… Vilniuje viešuoju transportu nuvažiuoti galiu beveik bet kur, o ir kainuoja nedaug. Žinoma, autobusų ir troleibusų parkas turėtų būti atnaujintas, nes matyti autobusą, kurio variklio dangtį atidarytą prilaiko du vandens buteliai – ne pats gražiausias vaizdas… To tikėčiausi Kigalyje, bet ne vienoje iš Europos sostinių. P.s. Kigalis yra Rwandos sostinė. Nemeluokite, žinau, kad ėmėte ieškoti, kas yra Kigalis.
9. Klimatas. Šito tai jau nesitikėjote? Prisiekiu, man lietuviškas klimatas labai patinka! Daug metų klausiausi „legendų“ apie nepakeliamai ilgą žiemą, nuolatinę tamsą, pusvalandį trunkančią vasarą, milijonus kubinių metrų lietaus. Buvau pasiruošęs sibirietiškam orui. Bet, kaip sakoma Italijoje, „velnias nėra toks baisus, kaip apie jį kalbama“.
Taip, praėjusią žiemą buvo kelios labai šaltos savaitės, o balandžio pabaigoje pusdienį snigo. Taip, čia lyja. Bet turiu prisipažinti, kad tikėjausi žymiai blogesnio. Sniegas man labai patinka, o karštas vasaros dienas dienas keičiančios gaivios taip pat yra malonios. Pabandykite visą vasarą išbūti Italijoje. Ne, ne prie jūros, o Florencijoje, kai naktį bute be oro kondicionieriaus prakaituojate taip, kad ryte lovoje randate paklodę su Turino drobulės efektu. Arba važiuodami motoroleriu jaučiate, kaip oras degina akis. Tada lietuviškas klimatas tikrai neatrodys toks blogas.
