Ilgos kelionės autobusu jau buvo šiek tiek atsibodusios, taigi iš Kambodžos į Tailandą nusprendėme skristi. Greičiau, patogiau, na ir tik šiek tiek brangiau. Skrydis iš Siem Reap į Bankoką truko tik valandą, tačiau vietoje mūsų tikėtųsi trumpų „visa-on-arrival“ procedūrų, oro uoste užtrukome dar geras porą valandų. O kalti ir vėl tie patys kinų naujieji metai, kuomet šių turistų skaičius stipriai išauga.
Nors daugumos Europos sąjungos valstybių piliečiams jau nebereikia vizų, lietuviams jų vis dar tenka laukti ambasadoje namie arba jau oro uoste. Tiesą sakant, eilėje be mūsų daugiau europietiškų bruožų turistų nesimatė, didžioji dalis keliautojų buvo kinai ar indai, kuriems galioja tokia pati sistema kaip ir mums. Turint omeny, kad atstovėjus eilę vizos išdavimo patvirtinimas trunka tik kelias minutes, o įvairiausių pildytų formų ir dokumentų atspaudavimas trunka žymiai ilgiau, visas procesas atrodo tarsi sukomplikuotas dirbtinai. Na, tikėkimės, kad Lietuvos URM dės daugiau pastangų ir jau greitai galėsime džiaugtis beviziu režimu, kaip ir mūsų kaimynai estai.
Išsimiegoję ir pailsėję, kitą rytą patraukėme nagrinėti Bankoko. Miestas didžiulis ir keliautojai čia užtrunka labai skirtingai. Mes nusprendėme praleisti dvi dienas, kiek mažokai, bet turint omeny, kad visam Tailandui turėjome tik 15, tai ne taip ir blogai.
Senojoje miesto dalyje nėra metro, tik autobusai, taigi tenka arba naudotis jais, arba taksi, kuris čia, beje, labai pigūs, aišku, tik jei įtikinsite taksistą įjungti skaitliuką. Mums tas sekėsi puikiai, nors iš draugų girdėjome visai priešingų atsiliepimų. Didžiąją dalį turistinių objektų galima pasiekti tiesiog pėsčiomis, kaip kad pvz. Karaliaus rūmus, kuriuos mes nusprendėme apžiūrėti tik iš išorės. Taip nusprendėme dėl gausybės kinų turistų ir dėl kainos – 500 batų (12,5 euro žmogui).
Bankokas garsėja savo gatvės maistu, kurio čia galima rasti ant kiekvieno kampo – įvairiausi iešmeliai, jūros gėrybės, makaronai, sriubos, švieži vaisiai, kokosiniai ledai ir t.t. Viskas nepaprastai skanu ir nebrangu, už 2-3 eurus galima pavalgyti gerus pietus ir dar pasimėgauti desertu. Po pietų apsilankėme dar vienoje šventykloje vadinamoje „auksiniu kalnu“. Į ją, kaip į tikrą kalną, tenka kelioliką minučių kopti, pakeliui skambinant varpus (sako, kad tai neša laimę). Užlipus į patį viršų, visos pastangas greitai atperka nuo viršaus atsiveria puikus vaizdas į visas puses.
Kadangi kita diena buvo sekmadienis, Ieva jau seniausiai buvo suplanavusi apsilankymą žymiajame Weekend market (savaitgalio turguje). Anot kelionių gidų, blogų ir visų kitų informacijos šaltinių, tai bene pats didžiausias, geriausias ir autentiškiausias turgus Bankoke ar net Tailande. Na, kaip čia pasakius, tai, kad čia turistų daugiau, nei bet kuriame kitame objekte – taip, bet kad būtų kažkas labai autentiško – ne. Gal prieš keletą metų turgus dar turėjo kažkiek to norimo autentiško žavesio, bet dabar tai tiesiog didžiuliai turistų spąstai.
Dauguma prekių kartojasi visame turguje, kainos didesnės, nei pačiame mieste, taipogi ir maisto, kurio, tiesą sakant, pasirinkimas čia buvo tikrai nemažas. Vietiniai gyventojai čia labiau yra pardavėjai, o apsipirkimui jie, matyt, renkasi jau kitą turgų, kuris jau greitai bus giriamas tais pačiais žodžiais kaip ir šis.
Kitą dieną mūsų pagaliau laukė ilgai laukta pramoga – apsilankymas dramblių parke. Prieš važiuodami nemažai laiko praleidome domėdamiesi, kur su drambliais elgiasi geriausiai, kur jiems sudarytos geriausios gyvenimo sąlygos ir po ilgų svarstymų išsirinkome Elephant Retirement Park. Žodis retirement pavadinime yra todėl, kad čia gyvena drambliai, kurie buvo rasti sužeisti ar tiesiog išgelbėti iš nelaisvės. Nors mums buvo žadėta nedidelė grupė, su mumis dar buvo koks 20 žmonių, na ne tiek ir daug. Smagiausia dalis buvo tai, kad čia gyvena ir mažas drambliukas, kuriam dar tik keletas mėnesių. Jis labai judrus ir pasidaryti asmenukę su juo buvo ne taip ir lengva. Kiti drambliai didesni ir vyresni, taigi ir labiau pripratę prie žmonių. Turėjome progą tiek dramblius pamaitinti, išmokti keletą skirtingų komandų ir netgi nuprausti dramblį.
Mums tai buvo nauja ir smagi pramoga, o gyvūnams tiesiog kasdienybė, kurią nežinia ar jie labai mėgsta, tačiau bet kokiu atveju, tikrai smagiau ėsti bananus iš lankytojų rankų, nei pvz. tampyti sunkius rąstus miško kirtimuose.
Rytojaus dieną sėdome į autobusiuką ir patraukėme link Pai miestelio kalnuose. Beje, su mumis kartu keliavo keli jauni backpacker’iai iš Velso. Jie paklausė iš kur mes, atsakėme, kad iš Lietuvos, mums paklausus iš kur jie, išgirdome „We’re from Wales. You know it? It’s next to England“. Jie buvo visai nustebę, kad mes puikiai žinome Velsą ir kur jis yra, nors tikriausiai jie jau ne kartą kažkam turėjo aiškinti kur yra tas Velsas, kaip mums labai dažnai tenka tą patį aiškinti apie Lietuvą.
Kelionė į Pai trūko maždaug tris valandas ir didžiąją dalį jos važiuojama, nors ir gan plačiu keliu, bet labai vingiuotu, taigi patartina sėdėti autobusiuko priekyje, na arba tiesiog visą kelią bandyti miegoti, jei nenorite, kad užkluptų jūros liga. Prieš važiuojant čia girdėjome daug kalbų, kad bus labai šalta ir tam pasiruoštume. Išvažiuojant iš Chiang Mai temperatūra buvo arti 30 laipsnių šilumos, o atvykus į Pai jau buvo nusileidusi saulė, taigi tikėjomės išlipti į tikrą šaltį. Vis dėlto, nebuvo jau taip blogai, žemiausia temperatūra čia būna apie 10 laipsnių ir tai tik paryčiais, vakarais iki pat vidurnakčio laikosi pakankamai normali šiluma. O pagrindinis tokios temperatūros privalumas tai, kad pagaliau buvo galima išsimiegoti be kondicionieriaus, miegas iš tikrųjų tapo kur kas geresnis ir gilesnis.
Pai praleidome tris dienas ir visai nesinorėjo iš čia išvažiuoti. Miestelis visai nedidelis, nieks niekur neskuba, aplinkui nuostabūs kalnai, galima čia ramiai ilsėtis nors ir kelias savaites. Kaip ir anksčiau čia buvome išsinuomavę motorolerį ir važinėjomės po apylinkes. O pamatyti ir nuveikti tikrai yra ką – galima užvažiuoti ant kalno ir pasigrožėti vaizdu iš viršaus, aplankyti krioklius (tiesa, geriau tą daryti lietaus sezono metu), aplankyti nuo seno čia įsikūrusį kinų miestelį, pasimėgauti karštosiomis versmėmis (geriausia vakare, kai oras atšąla) ar nuvažiuoti į vieną iš čia esančių dramblių parkų. Jų čia taip pat nemažai, kaip ir aplink Chiang Mai, bet čia viskas vyksta daug ramiau ir su mažiau žmonių. Nereikia registruotis iš anksto, galima tiesiog atvykti ir nusipirkus bananų pamaitinti dramblį. Norintys gali dalyvauti savanorystės programose ir čia pasilikti kelioms savaitės prižiūrėti dramblių. Taigi, jei kada norėsite aplankyti dramblių parką, geriau rinkitės vieną iš esančių aplink Pai, o ne Chiang Mai.
Taip prabėgo pirmoji mūsų savaitė Tailande ir dabar jau buvo laikas keliauti į pietus. Pradėjome nuo Patajos, kodėl ten važiavome ir kaip ten „šventėme“ Valentino dieną, jau netrukus.
Šaltinis: www.smalladventure.com