O kaip norėčiau basomis nubėgti per laiko pievą atgal, atgal į vaikystės atostogas. Kiek tik horizontas užmato - aplink linguojanti rugių jūra, kvepiančių lauko gėlių žiedai, nedidelė kalva ir joje stūksantis neapsakomo dydžio akmuo. Čia ir prasidėdavo pačios nuostabiausios mano atostogos.
Užsiropštusi ant akmens stebėdavau linguojantį lauką, o pakėlusi akis į dangų dėliodavau debesėlių mozaiką. Čia aš gyvenau, čia svajodavau, piešdavau. Patikėkit, tie vaizdai turėjo savo kvapą, kuris tarsi užburdavo. To kvapo niekada nepajutau nei viename egzotiniame krašte.
Tik kiekvieną kartą sėdėdama prie iliuminatoriaus lango svajodavau, kad atmerkusi akis pamatysiu linguojančią rugių jūrą, mažą kalvelę ir šalia jos neapsakomo dydžio akmenį. Taigi šiandieną, vartydama laiko albumą, kiekviename lape randu neįkainojamus prisiminimus į mano negrįžtamas svajonių atostogas.
Nijolė
*****************
Šis rašinys yra konkurso „Mano svajonių atostogos“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus!