Vienas savanoje: neįtikėtinas būdas apsiginti nuo dramblių ir plėšrūnų

Rytų Afrikos plokščiakalnis. 5000 pėdų virš jūros lygio. Lygiai 8 val. ryto vietiniu laiku. Mes jau po rytinio skrydžio. Gaivus Masai Maros ryto oras svaigina, tačiau saulė jau nestabdoma kyla savo ekvatorinio zenito link. Jei kas Tėvynėje Lietuvoje staiga pasigestų tikros egzotikos, jau tiksliai žinau, kur jos ieškoti.

1 laipsnis, 33 minutės ir 4 sekundės pietų platumos/
35 laipsniai, 2 minutės ir 45 sekundės rytų ilgumos

Besiklausydamas savo šio ryto kolegos pono Gabrieliaus Mutemberijos viso gyvenimo curriculum vitae santraukos, pateikiamos pakankamai sklandžia ir suprantama anglų kalba, klausiu savęs: kaip aš čia atsiradau..?

Tiksliai žinau, kaip atsiranda vaikai, ir žinau, ko atvykau į Afriką. Klausiu savęs ko kito: kaip taip nutiko, kad po skrydžio vairuotojai mane tarsi netyčia pamiršo ir paliko viduryje laukų? Ramiai į džipus susodinę keleivius, jie tiesiog nurūko savana tolyn. O aš ir Gabrielius likome stovėti prie jau išsikvėpusio oro baliono.

Žinoma, ponui Mutemberijai visa tai menka egzotika. Tuščias oro baliono krepšys begalinėse savanos platybėse ir zebrų, antilopių, begemotų, dramblių, liūtų, hienų, visokių rūšių gyvačių ir dar vienas Kūrėjas (tebūnie, jis pagarbintas!) težino kieno, fronto linijų apsuptis šiam vyrui jokia naujiena.

„Negerai, kapitone... Jie jus paliko,“ - kreipiasi į mane kompanionas. „Tačiau jūs labai neišgyvenkit. Svarbiausia, dabar yra neišardyti degiklių ir neatjungti dujų. Kai šitaip laukiu vienas, visada esu pasirengęs įžiebti oro baliono degiklių ugnį, jei koks dramblys ar liūtas sugalvotų prisiartinti. Žinot, afrikinis dramblys yra labai pavojingas gyvis. Nemėgsta jis žmogaus ir viskas...“

Taigi, Serengečio nacionalinio parko viduryje, degikliai yra mano vienintelis ginklas prieš dramblius ir plėšrūnus. Klausausi šio arkangelo vardu pakrikštyto savanos partizano ir negaliu nesižavėti akimirka.

Aplink mus kelių kilometrų atstumu terasi tik mykiančius, riaumojančius, prukščiančius, mekenančius, šnypščiančius, čiulbančius ir zyziančius. Žodžiu, visokius, kokius tik vaizduotė geba sukurti... išskyrus kalbančius.

Ar aš išgyvenu ir jau mintyse piešiu tragišką istorijos baigtį? Tikrai ne! Tyliai sau juokiuosi iš susiklosčiusios situacijos: keleivius išvežę automobiliai jau senokai dingo iš mūsų matymo lauko ribų, delnuose kūno šilumą tebegeria išmanusis samsung telefonas su ekrane mirgančiu užrašu „out of service“. Šiuo atveju tai reiškia tik viena – esame už ryšio zonos ribų. Bandžiau skambinti. Vėliau, iškėlęs rankoje telefoną, dar ilgai ratais laksčiau nusileidimo pievoje, tikėdamasis pagauti bent jau silpną GSM signalą. Bergždžiai. Tanzanijos pasienis. Čia mobilus ryšys veikia nedažnai. Labai nedažnai.

Tyla. Saulė. Toliai. Neturiu kito pasirinkimo, tik pasinerti į šventą ir hipnotizuojantį rytinės savanos žavesį. Liko vos pusvalandis netrikdomos gamtos harmonijos, o tuomet turistai pakils įspūdžių mūšiui. Nuo keliautojų plyštantys safario automobiliai tuoj pradės savo kasdieninę foto ataką. Tad liūtai skuba pasimėgauti ramiu nakties grobio virškinimu, antilopės dar ilsisi, kol neprireikė būriais lakstyti nuo iš vienos į kitą pusę zujančių automobilių. Tada, sudie, savanos ramybe: kuo retesnės rūšies atstovas esi, tuo tikimybė išgyventi dar vieną turistinio sezono dieną ramiai, yra mažesnė.

Stipriausiai čia kliūva plėšrūnams. Jei nelaimėliai pilnais medžioklės trofėjų skrandžiais, užtinkami akylo safario automobilio vairuotojo – viso gero, katuko tinginyste! Džipų vairuotojai racijomis ar sustoję ant pagrindinio kelio pakiliais balsais apsikeičia naujienomis apie savos medžioklės laimikius. Turiu pastebėti, kad laimikių kiekis Serengečio nacionaliniame parke yra tiesiogiai proporcingas vairuotojo iš turistų gaunamų arbatpinigių sumai.

Prie jau beveik miegančių po vakarykštės pamainos liūtų džipų bei mikroautobusų eilės išsirikiuoja tiesiog akimirksniu. Katinai per daug apsiėdę, kad galėtų pabėgti nuo fotoaparatų ir kamerų objektyvų armijos. Vos per keletą valandų plėšrūnai, skaitmeninių technologijų pagalba, lengvai reinkarnuojasi į šimtus tūkstančių gigabaitų informacijos. „Galbūt tai vienintelis galimas liūto kelias į nemirtingumą..?“ - kvailai save raminu tokiomis akimirkomis.

Ką jau ten liūtai… Leopardai, gepardai, liūtai, raganosiai, drambliai ir net zebrai su antilopėmis – šie yra nuolat atakuojami visokių rūšių paveiksluojančia ir filmuojančia technika: nuo ipad’ų ir iphone’ų iki stambaus kalibro pusiau ir visiškai profesionalios fototechnikos.

Beje, jos savininkai verti atskiros analizės. Turtingus ir pajėgius turistų iš viso pasaulio patinus Masai Maroje lengva atpažinti iš fotoaparatų objektyvo dydžio ir spalvos. Serengečio svečiai paklūsta tiems patiems dėsniams, kurie veikia ir laukinėje gamtoje, kurią čia pastarieji atvyko stebėti. Ironiška, tačiau kuo rimtesnis ir perspektyvesnis patinas pasitaiko, tuo ilgesnis pas jį... objektyvas! Prieš tokius neatsilaiko ne tik visos homo sapiens rūšies patelės, bet net ir kai kurie patinai. Išrinktasis tokio objektyvo savininkas yra nuolat lydimas pavydžių žvilgsnių. Tokio grožio slėpti nevalia.

Kiekvienas išdidžiai jį išsitraukia ir demonstruoja ne tik iškėlęs pro lekiančio džipo stogą, bet ir pasiimdamas jį į visas svarbias viešąsias erdves: restorane pietų metu jis tiesiog būtinas. Neduok die, jis pražiopsos kokį prie švediško stalo atklydusį liūtą. Fotoaparatai keliauja kartu ir į tualetą bei aiškintis neapmokėto alaus kainos viešbučio registratūroje - nori nenori, jis prideda svorio. Pastebėjau, kad šis foto-optikos statusas tampa neatsiejama turisto-patino kūno dalimi. Nesvarbu, kad tas pasididžiavimas kartais sveria tiek, kad ne tik iškreipia nepatyrusio savininko laikyseną, bet tiesiog trukdo jam laisvai judėti trimatėje erdvėje.

Iki tol aš medituoju. Meditacija - ypač populiarus kur reikia ir kur ne vartojamas žodis. Tačiau tinkamesnio šią akimirką nerandu: dabar aš esu ta akacija, auganti ant kalnelio šalia, aš esu tas krūmuose besiganantis zebras, liūtas, kantriai besislepiantis ir tykantis kažkur netoliese. Jei visa tai jums skamba pernelyg saldžiai, tai galiu būti ir begemotų priteršta kūdra, esančia čia pat - nusileidimo lauko pradžioje.

Anądien klausiau savęs, ar nepadariau kvailystės, sutikęs Masai Maroje gyventi iki pat metų pabaigos. Nepraėjus nei dviems paroms po hamletiško konflikto, gaunu aiškų atsakymą iš aukščiau: žinoma, kad ne! Ši minutė tampa dar nuostabesnė, nes jaučiu, kad po akimirkos ar kelių horizonte išvysiu besiartinančios mūsų Toyotos keliamą dulkių stulpą ir mano intymusis pasimatymas su savana baigsis taip netikėtai, kaip ir prasidėjęs. Visa tai įvyksta kur kas greičiau nei norėčiau. Galbūt net ir laikas šioje vietoje turi kitokį ritmą nei likęs pasaulis. Užsirašau koordinates. Dėl viso pikto. Jei kada sumanyčiau sugrįžti.

Beskubėdami viduryje niekur pamiršto manęs, gelbėtojai ieško trumpiausio kelio ir užstringa kitoje nedidelio upelio pusėje. Įveikti jį visureigiu nėra jokios galimybės. Kelis šimtus metrų iki automobilio man tenka pėdinti, pakeliui įveikiant ir pusiau išdžiūvusį upeliūkštį. Žingsniais matuodamas savaną, užuodžiu begemoto kvapą. Masai Maroje esu jau pakankamai ilgai, kad šią smarvę iškart atpažinčiau. Pagreitinu žingsnį, nes čia visiems žinoma, kad begemotas yra agresyvus ir nenuspėjamas padaras.

Civilizacijos link automobiliu važiuoju atsistojęs. Išsitiesęs visu ūgiu ir tvirtai įsikibęs abiem rankom, pro pakeltą kauburiais lekiančio safario Land Cruiser stogą atsisveikinu su vietos gyventojais: zebrais, antilopėmis ir grifais. Prie pusryčių stalo atvykstu kaip sovietinis generolas iš socialistinės Spalio revoliucijos metinėms skirto karinio parado: visu ūgiu džipe be stogo, vilkintis baltais marškiniais su antpečiais. Tiesa, kol kas be jokių medalių „už narsą mūšyje“. Mano kolega Donatas, visas net raudonas, gal nuo juoko, o gal nuo ką tik nuslūgusio rėkimo ant mane užmiršusių vairuotojų, pasitinka sėdėdamas prie pusryčių stalo. Su šypsena ir šampano taure rankoje.

„Discomunication, captain!“ (liet. „Nesusikalbėjimas, kapitone!“) – perdėtai kaltu tonu skuba pasiaiškinti komandos vyresnysis vardu Saimonas. „I am sorry,“ (liet. „Atsiprašau“) priduria nuleidęs akis.

Besišypsodamas visiems susirinkusiems, mintyse ilgai kartoju ką tik išgirstus žodžius. „Discomunication...“ (liet. „Nesusikalbėjimas...“) - visų nuostabai paantrinu aš, prisiminęs tą nepaprastą laukinės didybės pojūtį.