Kaip teigė vienas didžiausių etninės kultūros autoritetų, šviesios atminties profesorius dr. Norbertas Vėlius: „Etninės kultūros negalima atskirti nuo visos kultūros. Tai yra viena iš ryškiausių mūsų kultūros spalvų. Etninė kultūra kaip oras supa mus ir yra mumyse pačiuose. Mes jos nesuvokiam, kaip ir oro, kuriuo kvėpuojame“.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, neseniai pasirodžiusios knygos „Lietuvos etnografiniai regionai“ (leidykla „Terra Publica“) sudarytojas Virginijus Jocys tikisi, kad šiais metais kiekvienas mūsų turės galimybę patirti Lietuvos etnografinių regionų savitumą. Naujosios knygos leidėjai kviečia visus pažinti savo šaknis per tautosaką, muzikinį folklorą, tarmę, tautinį drabužį, etnoarchitektūrą, papročius, tautodailę, tradicinius dirbinius ir kulinarinį paveldą.
Knygos pristatymas įvyks gegužės 28 d. (ketvirtadienį), 16 val, 30 min Vilniaus rotušės Didžiojoje salėje tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ metu.
Etnografiniai regionai
Etnografinis regionas – tai istoriškai susiformavusi teritorijos dalis su savo kultūrinėmis tradicijomis, gamta, kraštovaizdžiu, integruotu joje gyvenusių genčių palikimu. Šis palikimas iki mūsų laikų išliko kaip materialusis ir nematerialusis paveldas, pasireiškiantis ir labiausiai atpažįstamas pagal tokius savitumo raiškos požymius (dėmenis): tarmę, tautosaką, muzikinį folklorą, tautinį drabužį, etnoarchitektūrą, papročius, tautodailę ir tradicinius dirbinius, kulinarinį paveldą.
Keli etnografinio regiono požymiai nurodyti ir Lietuvos Respublikos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktame apibrėžime: „Etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas.“
Lietuvoje šiuo metu paprastai išskiriami penki etnografiniai (etnokultūriniai) regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Mažoji Lietuva, Suvalkija (Sūduva) ir Žemaitija. Šie regionai formavosi ne vienu metu ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo kiek skirtingas.
Kultūrines kiekvieno regiono ypatybes atskleidžiantys duomenys daugiausia atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį, dėl to būtent šis laikotarpis laikomas pagrindiniu atspirties tašku, pristatant Lietuvos etnografinių regionų savitumus.
Reikia atkreipti dėmesį, kad gamta, visas gamtinis karkasas su miškais, lygumomis, kalvomis, upėmis, ežerais, jūra, tiesiogiai ar netiesiogiai lemia istorinę, ekonominę, kultūrinę vieno ar kito etnokultūrinio regiono, jo bendruomenės vystymosi raidą. Dėl regioninių požymių persipynimo griežtas ribas tarp Lietuvos etnografinių regionų galima nustatyti tik sąlygiškai.
Aukštaitija (Aukštaičiai)
Pirmą kartą Aukštaitijos vardas paminėtas Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje, kalbant apie 1294 m. įvykius. Paskui jis ne kartą iškyla kryžiuočių ir Lietuvos XIV a. šaltiniuose, o paskutinį kartą paminėtas 1420 m. Vytauto laiške, kur paaiškinta jo reikšmė (žemė, kuri yra aukščiau nei žemaičių).
Jau XIV a. šaltiniuose kaip skiriamoji Aukštaitijos ir Žemaitijos riba išryškėjo Nevėžis. XVI–XIX a. Aukštaitija buvo suvokiama kaip viena iš dviejų tikrosios Lietuvos sudedamųjų dalių, bet vadinta jau ne Aukštaitija, o Lietuva siauresne prasme. Pastaruoju metu išpopuliarėjo archeologo Adolfo Tautavičiaus hipotezė, kad pirmine prasme aukštaičiais vadinosi tik Vidurio Lietuvos gyventojai (abipus Nevėžio), tačiau rašytiniais šaltiniais tokia Aukštaitijos samprata nepagrindžiama.
Vienas iš senesnių Aukštaitijos centrų buvo Kernavė, vėliau valstybės sostinės titulą perėmė Trakai, Vilnius. XIII–XIX a. Aukštaitija smarkiai išsiplėtė. Baltų (aisčių) gentinių darinių palikimas ir ankstyvi kultūriniai ryšiai su rytų slavais lėmė šiandieninės Aukštaitijos savitumą, gyvensenos ir etninės kultūros įvairovę.
Dzūkija (Dainava)
Dainavos žemė greičiausiai apėmė visą dainavių genties gyventą kraštą, daug didesnį negu šiandieninė Dzūkija. Teigiama, kad tai buvo viena iš kelių jotvingių žemių. Pirmą kartą ji kaip „terra Deynowe“ (Dainavos žemė) paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams. Dažnai lenkų, rytų slavų, Voluinės gyventojų ir kryžiuočių puldinėjami jotvingiai nusilpo ir ėmė nykti, todėl XII–XIII a. Dainava buvo įjungta į LDK sudėtį, tai nulėmė dainavių genties sulietuvėjimą.
Daugelis tyrinėtojų pripažįsta, kad dzūkų etninėje kultūroje galima rasti ne taip jau mažai dainavių (jotvingių) kultūrinio paveldo bruožų, kurie aiškiai pastebimi ir dabartinėje dzūkiškoje savimonėje. Dzūkai pagal gyvensenos ypatumus, tradicinės kultūros bruožus, charakterio savybes skirstomi į šilų, laukų ir Užnemunės dzūkus. Išskirtiniais bruožais pasižymi ir Dieveniškių, Švenčionių bei kitų arealų dzūkai, kurie gyvena ne dainavių teritorijoje, o istorinio Lietuvos valstybės branduolio žemėse.
Mažoji Lietuva
Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir Ordino, ši teritorija prarado didelę dalį savo gyventojų. Regionas vėl pradėtas apgyvendinti po Melno taikos (1422 m.). Tada gyventojų pagrindą sudarė per karus likusieji vietiniai baltai, prūsai ir naujai atsikėlę lietuviai. Nuo XIII a. veikiama vokiškos kultūros, Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių kultūros. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais, taip pat šišioniškiais.
Iki 1525 m. Mažoji Lietuva buvo Vokiečių ordino valstybės, 1525–1701 m. – Prūsijos kunigaikštystės, 1701–1871 m. – Prūsijos karalystės sudėtyje, 1871–1919 m. priklausė Vokietijos imperijai. Mažąją Lietuvą sudarė Tilžės, Klaipėdos, Gumbinės, Šilutės, Įsruties, Stalupėnų, Ragainės, Geldapės, Labguvos ir kitos apskritys. 1918 m. lapkričio 30 d. žymūs Mažosios Lietuvos veikėjai Tilžės aktu kreipėsi į Europos tautų tarybą, prašydami „leisti Mažajai (Prūsų) Lietuvai šlietis prie Lietuvos.“ Tik dalis Mažosios Lietuvos (Klaipėdos kraštas) po 1923 m. Klaipėdos sukilimo buvo prijungta prie Lietuvos.
1939 m. nacistinė Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą ir panaikino šį administracinį darinį. 1944 m. Lietuvai vėl buvo sugrąžinta Mažosios Lietuvos dalis, atitinkanti buvusį Klaipėdos kraštą. Likusioji dalis buvo atiduota Rusijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) sričiai ir Lenkijai (Geldapė). Prasidėjus sovietinei okupacijai, dauguma buvusio Klaipėdos krašto gyventojų pabėgo į kitas šalis, nemaža dalis buvo išžudyta ar ištremta.
Į ištuštėjusias Mažosios Lietuvos žemes, kurios buvo prijungtos prie Lietuvos, atsikraustė žmonių iš kitų Lietuvos regionų (daugiausia Žemaitijos). O Kaliningrado sritis buvo apgyvendinta atvykėlių iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų, įskaitant ir šiek tiek lietuvių iš Didžiosios Lietuvos.
Suvalkija (Sūduva)
Sūduvių vardas šaltiniuose paminimas anksčiau nei bet kurios kitos istorinių laikų baltų genties, gyvenusios dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jau apie 150 m. parašytoje Klaudijaus Ptolemėjaus „Geografijoje“ minimi galindai ir sudinai kaimynystėje išgyveno iki pat XIII a., kai apie juos daugiau informacijos pateikė Petras Dusburgietis.
Sūduvių žemių konfederacijos formavimosi procesą sužlugdė kryžiuočiai, 1278–1283 m. jie sunaikino svarbiausius Sūduvos centrus. Kraštą galutinai nuniokojo XIII a. pabaigos – XIV a. karai, kol nemaža jo dalis pavirto dykra, apaugo giriomis. Po Žalgirio mūšio ir 1422 m. Melno taikos sutarties dalis etninių Sūduvos žemių buvo priskirta Lietuvai. Į savo tėvų žemes grįžo nemaža dalis gyventojų, agresijos metais pasitraukusių į dešinįjį Nemuno krantą.
Dalį naujųjų gyventojų sudarė atsikėlę pabėgėliai iš kryžiuočių užkariautų Nadruvos, Skalvos, Bartos ir kitų gretimų sričių, čia taip pat įsikūrė atvykėlių iš Kauno apylinkių, žemaičių, aukštaičių, Lenkijos mozūrų ir kt. Gyventojams susimaišius, susiformavo savita etnografinė sritis. Sūduva, Suvalkija, kitaip vadinama Užnemune, – tai Lietuvos dalis, esanti kairiajame Nemuno krante. Jos gyventojai vadinami suvalkiečiais, sūduviais, užnemuniečiais.
Suvalkijoje iki šių dienų išlikusi stipri dviejų atskirų jos sričių gyventojų – zanavykų (gyvenančių netoli Novos upės, iki XVIII a. pabaigos jie priklausė istorinei Žemaitijai) bei kapsų (gyvenančių apie Marijampolę, Vilkaviškį, Kazlų Rūdą, Garliavą) tapatybė. XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje Užnemunės ūkinė ir visuomeninė raida vyko kitaip nei likusioje Lietuvoje, nes šis kraštas nuo 1795 m. priklausė Prūsijai, nuo 1807 m. – Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 m. – Lenkijos karalystei (Rusijos imperijos autonominiam vienetui, realią autonomiją išlaikiusiam iki 1863 m. sukilimo).
Čia 1807 m., net keliasdešimčia metų anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje, buvo panaikinta baudžiava, valstiečiams suteikta asmens laisvė, tai paskatino spartesnę ekonominę, socialinę, kultūrinę raidą.
Žemaitija (Žemaičiai)
Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m.: tuo metu minimi žemaičių kunigaikščiai, drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais sudarę taiką su Voluine. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Žemaitija iki Nevėžio buvo administracinis-politinis darinys, turėjęs savivaldą. Dabar galima išskirti tris žemaičių kultūros sritis: šiaurinę – čia jaučiamas ryšys su žiemgalių kultūra, šiaurės vakarinę – čia akivaizdi kuršių įtaka, pietrytinę – čia buvo istorinės Žemaitijos branduolys su XVI–XVIII a. administraciniu Raseinių centru, juntama aukštaičių įtaka.
Dabartinėje Žemaitijos teritorijoje gyvenusi kuršių gentis susiformavo šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje (dab. Lietuvos teritorijoje – tik pietinė visų kuršių dalis). 1267 m. šiaurinė Kuršo dalis buvo galutinai pajungta Vokiečių ordino ir tapo jo valdomos Livonijos, 1561–1795 m. – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės (Lenkijos ir Lietuvos valstybės vasalo), 1795–1917 m. – Rusijos imperijos, nuo 1918 m. – Latvijos Respublikos dalimi.
XIII a. antrojoje pusėje – XIV a. žemaičiai asimiliavo pietų kuršius, patys perimdami nemažai kuršiškosios kultūros bruožų (kuršių kalbos substrato ypatybių išliko žemaičių dounininkų tarmėje). XII a. pabaigoje ar XIII a. pradžioje žemaičiai įsijungė į besikuriančią Lietuvos valstybę. Žemaičiai kovojo ir laimėjo prieš Kalavijuočių ordiną Saulės (1236 m.), Skuodo (1259 m.), Durbės (1260 m.) mūšiuose. Žemaitijoje savo valdžią bandė įtvirtinti Vokiečių ordinas, taktiniais sumetimais remdamasis Mindaugo, Vytauto ir Jogailos duotais dokumentais.
1422 m. Melno sutartimi Vokiečių ordinas Žemaičius galutinai ir visiems laikams pripažino LDK dalimi. Tačiau ir toliau visą LDK egzistavimo laiką Žemaičiai išlaikė tam tikrą autonomiškumą. Lietuvai priėmus krikštą 1387 m., Žemaitija buvo oficialiai apkrikštyta tik 1413 metais.
Atskiros Žemaičių vyskupijos įkūrimas 1417 m., jos egzistavimas išryškino savitą Žemaitijos kultūrinį veidą, stiprino žemaičių kultūrinę tapatybę. Žemaičių regioninė savimonė, besiremianti ilgalaikiu istoriniu, kultūriniu ir religiniu savarankiškumu, padėjo išsaugoti įdomią ir savitą Žemaitijos kultūrą, kuri yra neatskiriama bendrosios Lietuvos kultūros dalis.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
