Pasaulį apkeliavusi rašytoja Ieva Rutė - apie išskirtines keliones

Vilniuje pristatyta spalvinga ir egzotiška Ievos Rutės knyga „Išskirtinės kelionės: Kinija, Tibetas, Mianmaras, Nepalas“. IEVA RUTĖ – keliautoja ir fotografė, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro Azijos studijų magistrė ir dėstytoja, kiniškų arbatų meistrė ir kelionių vadovė po egzotiškąsias šalis.

Išmaišiusi tolimiausius Azijos kampelius, kelis kartus apėjusi šventąjį Kailašo kalną, aplankiusi paslaptingąjį Baikalą ir Kamčiatkos ugnikalnius bei Pietų Amerikos Altiplano grožybes pagaliau ryžosi savo patirtis sudėti į knygą. Jau 10 metų vadovauja kelionėms po Kiniją, Tibetą, Peru, Boliviją, Etiopiją ir kitus tolimus kraštus. Moka kinų kalbą.

- Leidykla „Aukso pieva“ išleido jūsų knygą – „Išskirtinės kelionės. Kinija. Tibetas. Mianmaras. Nepalas“. Tai pirmoji Jūsų knyga...

- Taip, labiausiai norėjau pasidalinti savo kelionių patirtimi, sukaupta per tuos ilgus kelionių organizavimo ir vadovavimo joms metus. Džiaugiuosi galėdama atkreipti lietuvių dėmesį į atsakingo keliavimo idėjas, kurios jau keli dešimtmečiai skleidžiasi pasaulyje, o Lietuvą, deja, vis aplenkia. Norėtųsi, kad lietuviai keliautojai būtų sąmoningesni ir labiau gerbtų lankomo krašto žmonės bei jų kultūrą, kad saugotų gamtą ir po savęs paliktų kuo menkesnį ir kuo gražesnį pėdsaką.

- Ieva, esate kelionių vadovė, tačiau pasisakote ir už keliavimą savarankiškai? Ką patartumėte, keliaujantiems pavieniui?

- Pirmiausiai patarčiau apsispręsti, kur norite vykti. Nuspręsti, kokio kelionės metu norėsite komforto lygio ir kokių pakeleivių. Atsakę sau į šiuos klausimus, galite pradėti kelionės planavimą – pasirinkti tinkamiausią kelionei laiką, susidėlioti optimalų maršrutą, leidžiantį ne tik daug pamatyti, tačiau ir nereikalaujantį lėkti lyg akis išdegus.

Būtinai pasidomėkite, kiek trunka pervažiavimai tarp miestų, kad kelionė, palyginus nedideliu atstumu, netikėtai neužsitestų visą dieną. Pasidomėkite nakvynės vietomis planuojamuose apsistoti miestuose. Visuomet patariu rinktis nakvynę arčiau miesto centro ar planuojamų aplankyti objektų – taip sutaupysite pinigus transportui.

- Vis dažniau girdime terminus „lėtas keliavimas“, „atsakingas keliavimas“ – gal galėtumėte paaiškinti plačiau, tai kuo skiriasi šie keliavimo būdai nuo mums seniai žinomų, įprastų?

- Atsakingo keliavimo sinonimu galėtų būti – sąmoningas keliavimas, kai keliautojas aiškiai suvokia, kodėl ir kur keliauja, bei sąmoningai toms kelionėms ruošiasi. Domisi lankomomis šalimis, jų kultūra ir keliaudamas stengiasi po savęs palikti kuo mažesnį ir kuo švaresnį pėdsaką. Nešiukšlina ir saugo lankomos vietovės gamtą, renkasi nekenkiančias vietinimas gyventojams ir gamtai pramogas.

Lėtas keliavimo būdas kol kas yra labai nauja keliavimo tendencija, atsiradusi kartu su Europoje populiarėjančiomis „lėtos televizijos“ ir „lėto maisto“ tendencijomis. Ši „lėtumo“ iniciatyva gimė kaip priešprieša greito vartojimo kultūrai, kuri itin sparčiai plinta pasaulyje. „Lėtas keliavimas“ skatina sustoti ir nelėkti strimgalviais, kaip kinų turistams siūlomais maršrutais, raginančiais „aplankyti 15 Europos sostinių per 12 dienų“.

Keliaujant lėtai, apsistojama kokioje nors vietovėje ilgesniam laikui, stengiamasi įsilieti į vietinių gyventojų kasdienio gyvenimo ritmą – nuolat apsipirkti toje pačioje krautuvėlėje, susipažinti su jos pardavėjais, atrasti čia pat užaugintų gėrybių turgelį, kitaip tariant, pamėginti kuriam laikui pačiam tapti vietiniu. Tiesa, kol kas dauguma „lėto keliavimo“ maršrutų pasakoja apie Europą, tačiau neabejotinai ilgainiu tai pasieks ir kitus pasaulio kampelius.

- Turėdama tokią spalvingą keliavimo patirtį, gal atradote savo mėgiamą kraštą?

- Man visas pasaulis artimas, tačiau labiausi patinka kalnai ir atšiaurios vietos, kur ne tik žmogui, tačiau ir bet kokiai gyvybei, siekiančiai išlikti ir pratęsti savo giminę, reikia įdėti nepaprastai daug pastangų. Man patinka aukštikalnių dykumos tiek Tibete, tiek Pietų Amerikos Altiplano plynės. Žavi ten gebantys išgyventi žmonės, gyvūnai ir augalai. Svajoju aplankyti Islandiją, nes siera alsuojantys ugnikalniai taip pat nepaprastai žavingi.

- Ar galima teigti, kad „kelionėse žmogų pažinsi“ arba „kelionė – gyvenimo mokykla“? Ko išmokstate kelionėse?

- Kiekvienoje kelionėje išmokstu ko nors naujo. Dažniausiai mokausi bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, kuriuos sutinku kelyje. Mokausi pasakoti apie vietines kultūras taip, kad kartu keliaujantiems žmonėms būtų lengviau suvoktų lankomo krašto kultūrą ir istoriją.

- Jūsų organizuojamuose maršrutuose galime rasti tokių įspūdingų taškų kaip Kaišalo kalnas. Kiek kartų esate ėjusi Kailašo kora?

- Kailašo kalną esu apėjusi du kartus, abiem kryptim: 2009 m. pagal laikrodžio rodyklę, o 2013 metais prieš laikrodžio rodyklę. Savo knygoje aprašiau pirmąją kelionę.

- Ar tokioms kelionėms reikia būti pakankamai fiziškai pasiruošusiems?

- Nebūtinai, visokių kelionių būna, vienose reikia daugiau pasivaikščioti, kitose mažiau, tačiau nėra buvę taip, kad keliautojai ko nors neįveiktų ar jiems būtų per sunku.

- Veikiausiai vaikščioti modernių Europos miestų gatvėmis jums jau būtų nebeįdomu...

- Kodėl, Europoje, esu tikra, irgi yra ką pažiūrėti ir nuveikti. Tiesa, nesu didelė modernių miestų mylėtoja, tačiau paklaidžioti Europos miestų gatvėmis man visai patiktų, tik nelabai randu tam laiko. Labai daug laiko praleidžiu vadovaudama tolimoms kelionėms, todėl likusį laiką mieliau leidžiu namuose.

- Kokių dar pomėgių turite be keliavimo, fotografavimo?

- Labai mėgstu kinišką arbatą, todėl dažnai kviečiu draugus mėgautis retomis, iš kelionių parsivežtomis kiniškomis arbatomis.

- Mokate kinų kalbą ir jos mokote kitus – ar buvo sunku jos išmokti? Tikriausiai tai itin praverčia keliaujant po Aziją?

- Kinų kalbos išmokti nėra lengva, tai kalba, kurią mokantis, reikia pakeisti savo mąstymo ir kalbėjimo struktūrą. Lietuvių kalboje mes stengiamės pasakyti kuo gražiau, naudojame ilgus sakinius, ieškome sinonimų. Kinų kalboje šnekama labai paprastai, dažnai kartojami tie patys žodžiai. Sunkiausia yra pradėti šnekėti paprastai, nes norisi vis kaip nors „gražiau“ pasakyti. Azija tai ne vien Kinija, todėl ši kalba gali padėti tik Kinijoje ir ten, kur gyvena kinų išeiviai.

- Dažnam mūsų Azijos kraštų virtuvė atrodo spalvinga, egzotiška, dar neįprasta, o kaip jos skoniai jums?

- Azijos virtuvė per daug skirtinga, kad būtų galima ją suvesti į kažką vieną. Kinų ir japonų virtuves net galima būtų pavadinti visiškai priešingomis. Toje pačioje Kinijoje skonių įvairovė be galo didelė ir vienareikšmiškai pasakyti, mėgstu ar nemėgtu, negaliu. Man patinka, kad Kinijoje jie naudoja daug įvairiausių žalumynų, turi begales skirtingų lapinių daržovių, man, vegetarei, tai labai priimtina. Aš mėgstu aštrų maistą, ypač skanūs Kinijoje gaminami baklažanai. Kaip bepagamintų, taip skanu, svarbu, kad mėsos nebūtų.

- Kaip atsirado aistra arbatoms?

- Viskas buvo labai paprasta: paragavau, patiko, užsimaniau sužinoti daugiau. Keliaudama po Kiniją ėmiau daugiau domėtis arbatomis ir keliauti po vietoves, kur jos auginamos bei bendrauti su arbatą auginančiais ir gaminančiais žmonėmis. Kinai garsėja ypatingomis arbatomis, tai – Kinijos žaliasis auksas. Kiekvieną kartą nuvykusi vis sužinau ką nors naujo. Kiniškos arbatos kultūra labai sena ir gili, visą gyvenimą reikia jos mokytis.

- Ar Kinija jums tapo antraisiais namais?

- Mano namai ten, kur aš, jeigu aš Kinijoje – namai Kinijoje, jeigu Pietų Amerikoje – namai Pietų Amerikoje. Nesu prisirišusi prie vienos vietos, nors sugrįžti į šeimą visada smagu, tik nežinia kur ta mano šeima bus po kelerių metų. Vaikai užauga, išvažiuoja mokytis, jiems dar labiau negu man namai – visas pasaulis.