Šie kvietėsi geriausius to meto pasaulio architektus bei kitokius meistrus ir upės slėnyje statydinosi rūmus, pilis, kūrė sodus ir parkus, kurių paslaptys ir šiandien vilioja turistus. Iš viso Luaros slėnyje priskaičiuojama per 300 pilių ir pilaičių, iš kurių net 40 priklausė karaliams.

Šamboro medžioklės „namelis“

Viena didžiausių ir įspūdingiausių karališkųjų pilių yra Šamboro, pastatyta buvusiose karaliaus ir jo palydos medžioklės valdose. Ši pilis, pastatyta karaliaus Pranciškaus I (1494–1547), tapo didžiosios absoliutizmo laikotarpio architektūros pavyzdžiu. Pilyje yra 440 kambarių, ant stogo įrengta terasa, iškilusi virš pilies su 365 kaminais, šimtais špilių, kapitelių, žibintų, varpinių ir t. t. 1539 m. Šamboro pilį išvydęs šv. Romos imperatorius Čarlzas V pasakė: „Šamboro – tai meno kūrinių, kuriuos žmonija gali sukurti, įsikūnijimas.“
Šamboro pilis
Šis įspūdis dar labiau sustiprėja, kai sužinai, jog vieta pilies statybai buvo parinkta pelkėje. Užtai teritorijoje buvo gausu lokių, elnių ir kitokių žvėrių. Karalius Pranciškus I, nepataisomas mergininkas ir fantazuotojas, taip nusprendė, ir taškas. Tiesa, Pranciškus I nesulaukė statybos pabaigos. Jo įpėdiniai jau ne taip noriai tęsė statybos darbus, bet vėliau šią pilį „atrado“ Liudvikas IV, labiau žinomas kaip karalius Saulė. Jis ir užbaigė statybas.
Šamboro pilis
Deja, taip jau dažniausiai istorijoje nutinka, kad civilizacijas sugriauna barbarai. Taip atsitiko ir Šamboro piliai: 1789 m. prancūzų revoliucionieriai, demonstruodami savo priešiškumą prabangai, grobė iš pilies baldus, plėšė nuo sienų gobelenus ir paveikslus. Tik daug vėliau visiškai nykstanti Šamboro pilies didybė buvo atgaivinta valstybės pastangomis. Šiandien ši pilis yra vienintelė valstybinė pilis visoje Prancūzijoje, o ją aplankyti tiesiog būtina.
Šamboro pilis

Leonardo da Vinčio pėdos

Su karaliumi Pranciškum I susijusi ir Ambuazo pilis – tvirtovė, stovinti ant uolos. Šio karaliaus pakviestas Ambuaze atsirado ir pasaulinio garso dailininkas, mokslininkas bei visokiausių pramanų pradininkas Leonardas da Vinčis. Jį, nesuprastą italų keistuolį, Pranciškus I pasikvietė į Ambuazą, apgyvendino Klos Lusė dvarelyje ir išlaikymui per metus skyrė 600 ekiu. Tai buvo dideli pinigai. Klos Lusė L. da Vinčis gyveno iki pat mirties ir buvo palaidotas aukštai ant uolos esančioje Šv. Huberto koplyčioje Ambuaze.

Apie L. da Vinčį , rodos, visi žinome nemažai, visi esame matę bent jau jo šedevrų „Mona Liza“ ar „Paskutinė vakarienė“ kopijas. Bet tik Klos Lusė pilaitėje suvoki, kokio masto kūrėjas buvo šis žmogus, savo nelaimei, aplenkęs laiką bent 400 metų ir dėl to mažai kieno suprastas.
Šioje lovoje Clos Luce ilsėjosi Leonadras da Vinči

Šioje lovoje Clos Luce ilsėjosi Leonadras da Vinči

Ar ne paradoksas: šis genijus, nesantuokinis pasiturinčio notaro ir valstietės sūnus, kaimo pradžios mokykloje labai sunkiai išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti. Bet tai nesutrukdė jam tapti vienu didžiausių renesanso epochos mąstytojų, labiausiai atitinkančiu universalaus žmogaus idealą.

Jis buvo vienas išradingiausių ir gabiausių žmonių per visą žmonijos istoriją. Jis buvo puikus karo inžinierius, garsus botanikas ir anatomas, mechanikas ir fizikas, literatūros žinovas, mokslo ir technikos aiškiaregys. Deja, daugelis jo idėjų negalėjo būti įgyvendinamos vien todėl, jog tam būtų prireikę modernių medžiagų ir technologijų, kurių dar daug šimtmečių nebuvo. Daugelis jo išradimų net šiandien tebėra naudojami.

Damų pilies intrigos

Šenonso pilis dar vadinama Damų pilimi. Taip jau susiklostė, kad šios pilies valdovės per amžių bėgsmą buvo moterys ir kiekviena savaip paliko savo pėdsakus jos istorijoje. Bene labiausiai pilis susijusi su karaliaus favorite Diana de Puatjė, kuriai ši buvo karaliaus padovanota kaip intymių pasimatymų vietelė.

Tačiau žuvus karaliui, jo teisėtoji žmona Kotryna Mediči, tapusi regente, bemat iš pilies išgrūdo buvusią varžovę. Norėdama pabrėžti savo viršenybę, Kotryna virš Dianos tilto pastatė dengtą galeriją, o prieš varžovės sodą kitoje kelio pusėje įrengė kitą, itališko stiliaus. Dianos miegamojo kambaryje virš židinio Kotryna, tarsi atkeršydama, pasikabino savo portretą. Sako, Kotryna netgi skylę grindyse buvo pragremžusi, kad galėtų pamatyti, ką jos vyras išdarinėja su Diana, mat karalienės miegamasis buvo virš karaliaus meilužės.
Šenonso pilis

Vienas pilies miegamųjų – juodas it mirtis. Jį taip išpuošė Henriko III žmona Luiza Lotaringietė po vyro žūties, kai pašventė visą savo likusį gyvenimą gedului ir maldoms. Luiza gedėjo vyro, kuris jos niekada nemylėjo ir netgi buvo gėjus.

Viena pilies menių yra pavadinta Penkių karalienių kambariu, nes jame yra gyvenusios net penkios karalienės: Marija Stiuart, Margarita Prancūzė (karalienė Margo), Luiza Lotaringietė, Elžbieta Austrė ir Elžbieta Prancūzė. Kiekviena jų čia paliko savas paslaptis, kurių šiandien pilyje ieško turistai.

Šenonso pilis

Geriau pagalvojus atrodo, kad visai nesaldus buvo tas didikų gyvenimas. Jie skendėjo prabangoje, bet kartu prisigalvodavo visokio velnio sau kankinti, dėl palaido gyvenimo sirgo ir mirė venerinėmis ligomis. Jie susigalvojo pergniaužtos moters grožio etaloną ir jų damos, suspaustos korsetais, net alpdavo. Jie prasimanė perukus, kuriuose ne tik utėlės, bet ir pelės veisdavosi.

Kadangi jų kandimo negalėdavo pakelti, tai auksakaliai gamino prašmatnius virbus galvai po peruku pasikasyti. Damos sugalvojo, jog utėles galima net skandinti: po kaklu ant virvelės pasirišdavo indelį su skysčiu utėlėms vilioti. Jų lovos trumputės, nes diduomenė miegodavo pusiau sėdom, kad nesusitaršytų šukuosenos. Buvo net karaliaus įsakas, draudžiąs maudytis...

Keturių aukštų sodai

Vilandri pilis pirmiausia lankytojus pasitinka fantastiškais keturaukščiais sodais. Tai itališko stiliaus pilis, baigta statyti 1536 metais. Ji yra ir paskutinioji atgimimo epochos pilis. Nors pats statinys išties labai įspūdingas, vis dėlto pirmiausia pakeri šalia esantys sodai, ne kartą naikinti ir vėl atkurti. Grožio mylėtojai čia gali rasti gausybę idėjų savoms sodyboms, kiemams.

Nepakartojamą įspūdį palieka ir San Mišelio kalnas bei ant jos stūksąs vienuolynas su šlaituose įsikūrusiu mažyčiu kaimeliu, į mūsų dienas ateinantis iš X a., dar vadinamas Vakarų stebuklu. Statybos ant šio kalno truko daugiau nei 100 metų, nes statūs uolos šlaitai ir vandenyno potvyniai labai sunkino darbą. Vienuolyno bažnyčios architektūroje sumišę keli stiliai liudija ilgą šios statybos istoriją.

Būtina aplankyti ir trogloditinį Rošmenjė kaimą. Tai sodybos, išraustos urvuose, kuriuose tilpo ir žmonės, ir gyvuliai, ir viskas, kas buvo būtina gyvenimui. Anksčiau tokie būstai būdavo įrengiami iš bėdos, dabar – iš prabangos.

San Melo piratai

Keliaujant Luaros slėniu būtina aplankyti ir šiaurės rytų Bretanėje įsikūrusį San Melo uostą. Čia turistus pasitinka įspūdinga viduramžių miesto siena, XIV a. Solidaro bokštas, sutvirtinta Peti Bė salelė, gotikinė XII a. šv. Vincento katedra, XVII a. fortas, rašytojo Chateaubriand`o kapas ir kt. Ypač įspūdingai atrodo vandenyno potvyniai bei atoslūgiai. Vandenynas, per atoslūgį atsitraukdamas iki 10–12 km, ant smėlio palieka pūpsoti pakrypusius laivelius, kateriukus. Vakare vanduo vėl sugrįžta prie kranto. Ir taip kasdien. Vaizdas – kaip impresionistų paveiksluose.

San Melo vadinamas piratų sostine, o gražiausioje miesto aikštėje ir šiandien stovi paminklas piratų vadeivai. Pasirodo, šie piratai veikė su paties karaliaus palaiminimu, nes būtent jam atiduodavo trečdalį savo grobio, nešykštėdavo savo miesto labdarai ir kitiems geriems darbams. Todėl klausant San Melo istorijos ir norisi pasiūlyti mūsų Vyriausybei, Seimo nariams: jei šitaip mes imtume spręsti savo šalies kontrabandos problemą? Jei imtume ir pažadėtume savo kontrabandos karaliams, tarkime, Pagėgiuose ar kur kitur pastatyti jiems paminklą, mainais už 30 proc. pelno į biudžetą? Juk šiaip ar taip, kontrabanda ir pas mus neklesti be „stogų“, tad ar ne naudingiau būtų ją įteisinti San Melo miesto pavyzdžiu?