Aš visuomet laikiau save užjaučiančiu žmogumi, visuomet pasiruošusiu ištraukti vorus iš vonių ir išlaisvinti per miegamųjų langus įstrigusias bites. Vis dėlto, nuo tada, kai prieš 3 metus persikėliau į pietų Prancūziją, daug kas pasikeitė. Kasdieninis gyvenimas pavirto nesibaigiančia kova su didžiuliais vabzdžiais ir plėšriomis reptilijomis.
Tapau sadistišku ir bjauriu žmogumi, nukamuotu nuolatinio širšių zvimbimo virš galvos ir naktinių krebždėjimų. Tai yra gražus Provansas, šviečia saulė, šaldytuve stovi butelis rožinio vyno, bet aš dalyvauju kare, kurio neturiu jokių šansų laimėti.
Mes gyvename netoli buvusios Markizo de Sado pilies Luberone ir, žiūrint iš šalies, ši vieta yra tikrai žavi; storos akmenų sienos, inksto formos baseinas ir kininės visterijos, svyrančios po kiekvienu stogo kraigu.
Bet per mūsų pirmąją dieną čia mes pamatėme tokį didelį skorpioną, kad aš iš pradžių pamaniau, kad tai yra kažkoks sienos kronšteinas: žvilgantis, juodas plaktukas karamelei skaldyti, kuris galėjo išlikti statiškas visą savaitgalį ir net nesureagavo, kai buvo badomas pasibaigusiu tualetinio popieriaus rulonu. Jis su savo šeima buvo įsikūrę po grindų lentomis pirmo aukšto tualete, naudodamiesi juo kaip butu per du aukštus.
Du kartus buvome pažadinti per mūsų kojas po antklode ropojančių skorpionu. Bėda yra tame, kad kaip ir daugumoje kaimo namų, esančių šalia Viduržemio jūros, turite saugotis ne tik skorpionų, bet ir daugybės milžiniško dydžio voragyvių ir nemalonios formos vabalų, kurie gali gelti, kąsti, žnybti, įkyrėti ir gąsdinti jus tol, kol jūs sutiksite, kad tai yra ir jų namai.
Vilos saulėje atrodo kaip zoologijos sodo vabzdžių namai ir Provansas yra kraštas, kur virpūnėliai nėra vieninteliai, kurie ten karaliauja. Pačios nemaloniausios yra skolopendros. Jos yra priešistorinės išvaizdos, pusia perregimi šimtakojai, kurie slampinėja pavėsyje sode.
Jei jiems gresia pavojus, jų užpakalinės kojos gali pakilti ir rangytis link jūsų kaip mirtina deserto šakutė, bet gelia jie naudodamiesi savo priekinėmis kojomis (forcipules), kuriose yra siaubą keliantys nuodai, galintys nužudyti varles ir peles ir tikrai reiškia apsilankymą artimiausios ligonines priimamajame.
Beveik tokie pat blogi kaip erkės, kurios gali sukelti Viduržemio jūros karštinę ir gerklę užgniaužiantys „alerginiai“ vikšrai, kurie krenta žemyn nuo pušų ir gali sukelti bėrimą.
Praėjusią vasarą vienu metu mes turėjome skolopendrą ant stogo esančioje terasoje, vapsvas, geliančias žmones prie baseino, širšes, kovojančias figos medyje, milžinišką vapsvavorį, drebinantį savo tinklą levandoje, pėdos ilgio žalią driežą, besislepiantį už galinių durų, ir iš lauramedžio šnypščiančią gyvatę bei eskadronus skorpionų ir juodų, nenupasakojamų gyvių garaže. Ar vis dar norite persikelti į Provansą?
Net skruzdės atrodo visiškai nesusirūpinusios dėl mūsų buvimo ir atrodo besimėgaujančios baltais milteliais, kuriuos aš kas vakarą išbarstau. Mažos, rausvai gelsvos išlenda ir siurbia išlietą uogienę ar sultis, o didelės, su raudonom galvom nugvelbia maistą iš po stalo greičiau nei taksas.
Galbūt vienintelis geras dalykas dėl namų dalinimosi yra tas, kad kartkartėm užsuka kas nors tikrai ypatingas. Praėjusią savaitę tai buvo milžiniškas vabalas raganosis, kuris vaikštinėjo po vidinį kiemą, veldamasis į muštynes su kitais, mažiau žaviais vabzdžiais. Jam trūko kojos ir jo ragas buvo kruvinas. Neturėdamas pakankamai didelės stiklinės, kurią būtų galima ant jo užvožti, mano trimetis sūnus pastatė su juo susigrumti savo drąsiausią plastikinį piratą.
Didžiausiai nuostabai, raganosis puolė piratą, nuvertė jį ir ėmė kramsnoti jo apnuogintą kardą.
Kitas mano šiek tiek abejotinas džiaugsmas yra, kai vabzdžiai pamato raudoną spalvą ir puola vieni kitus. Ar matėte kada nors kaip maldininkas suvalgo svirplio galvą? Arba voras apraizgo voratinkliu varginančią sparvą? Būdamas mažas berniukas, mūsų kaimynas mėgdavo sudėti skorpioną, plaukuotakojį vorą ir maldininką į kartoninę dėžutę ir švelniai pakratyti ją, kad jie atsitrenktų vienas į kitą. Pasirodo, kad rezultatas visuomet būdavo tas pats: voras pabėgdavo, o maldininkas suvalgydavo skorpioną.
Praėjusią vasarą man įgėlė skorpionas ir, nepaisant vietinių gyventojų patikinimo, kad tai nėra blogiau nei vapsvos įgėlimas, mano koja atrodė kaip skaistalais papuoštas ruonis, o niežėjimas truko savaitę. Skorpionai gyvena iki 17 metų, skruzdėlės motinėlės gyvena iki 15 metų – tai yra ilgiau nei dauguma šunų.
Tai nėra mano namas, tai – jų ir yra lengviau, jei mes visi tiesiog stengsimės sutarti, nes aš esu įsitikinęs, kad jie turi ir savų problemų... pavyzdžiui, potvynis, agresyvūs kaimynai ir atostogaujantys vaikai, mojuojantys pagaliais.
Kaip įveikti tokias pabaisas:
- Aplink visas duris ir langus priklijuokite nuo vabzdžių apsaugančią lipnią juostą
- Jei imsite rastus iš malkų šūsnies, mūvėkite pirštines
- Pasodinkite snapučių, nes vabzdžiams jie nepatinka
- Laikykite kelis didelis vorus netoliese, kad jie sugaudytų smulkesnius vabzdžius
- Vieną kartą per savaitę išplaukite grindis su dezinfekuojančia priemone
- Deginkite kvapiųjų citrinžolių žvakę
- Užtaisykite grindjuosčių skyles
- Ant medžių pakabinkite peršviečiamus, vandens pilnus maišus atbaidyti vapsvas
- Turėkite po ranka specialią priešnuodžių mini siurbimo pompą ir priešalerginės injekcijos šratinuką
- Iškvieskite gaisrininkų komandą, kad nuimtų širšių lizdus.