Kelionė vyko tuo metu, kai JAV su sąjungininkais grasino kariniu oro smūgiu Sirijai, o atsakydamas į tai oficialusis Teheranas žvangino ginklais Izraeliui.

Tai yra subjektyvus pasakojimas apie tai, ką sutikome kelyje ir kokį įspūdį susidarėme apie šalį.

Kodėl Iranas?

Daug pasaulio jau buvome aplankę, kol priėjo Irano eilė. Norėjome aplankyti šalį, kurios šaligatviai nėra turistų nušlifuoti, o vietiniai žmonės nėra išpaikinti turtingų vakariečių. Norėjome aplankyti turizmo nesugadintą kraštą.

Skaitome ir domimės, kas iš tiesų vyksta pasaulyje (dabar tam yra puikios galimybės) ir žinome, kad žinios, paskleistos apie šalį „agresorę“ tėra mitas - keliauti Irane visiškai saugu. Žinoma, internete nesunkiai galima rasti viešų egzekucijų vaizdų, tačiau tai yra savi šalies niuansai, o atlikus namų darbus ir išsiaiškinus vietos elgesio taisykles bei jų laikantis, šioje šalyje niekas negresia. Visa tai žinojome jau prieš kelionę.

Dar vienas aspektas, kodėl leidomės būtent į Iraną, buvo tai, jog ten yra pakankamai gera medicininė priežiūra, skirtingai nuo daugelio kitų atokesnių nuo turizmo šalių. Tai buvo vienas svarbesnių dalykų, kadangi keliavome su mažais vaikais ir rizikuoti jų sveikata negalėjome.

Kodėl su vaikais?

Dažnai mūsų klausia: „Kodėl keliavome su vaikais į tokią keistą šalį?”. Manome, kad gyvenimas neturi sustoti atsiradus vaikams ir pomėgių, kuriuos turėjome iki jiems atsirandant, neturėtume pamiršti. Iš tiesų, mes net nesvarstėme klausimo važiuoti su vaikais ar be jų, mes svarstėme klausimą - kur važiuoti visiems kartu.

Atostogos - tai tas laikas, kai visa šeima galime pabūti kartu, kai kiekvienos dienos neslegia buities rūpesčiai, kai galima išvažiuoti ir pagyventi kitaip - pagyventi kelyje. O ir kaip patys jaustumėmės, jei vaikų nebūtų šalia - juk būtų neramu dėl jų.

Be abejonės, kelionė su vaikais skiriasi, nei be jų - viskas vyksta šiek tiek lėtesniu tempu, aplankoma mažiau, nueinama mažiau, dažniau tenka naudotis taksi paslaugomis ir yra nemažai kitų niuansų.

Tačiau nepaisant to, Irane viešuoju transportu kirtome šalį iš šiaurės į pietus ir atgal, per dieną nueidavome 10-15 kilometrų pėsčiomis (kartais vaikus tekdavo nešti), o džiaugsmo visa tai suteikė gerokai daugiau nei būtume keliavę vieni, nes reikėjo rūpintis ne tik savimi, bet ir savo atžalomis. Matydami besidžiaugiančius vaikus džiaugėmės dvigubai - už tai, kad esame kelyje ir už tai, kad laimingi mūsų vaikai.

Daiktai ir bilietai

Mums keliaujant buvo svarbu jaustis laisvai, neapsikrauti sunkiais krepšiais ir kuprinėmis. Juo labiau ir vaikus gali prireikti nešti. Keliaujant su vaikais, jų drabužių susidaro neišvengiamai daug, o ir sauskelnių reikia paimti. Kokį sprendimą galima priimti šiuo atveju? Ogi atsisakyti savo asmeninių daiktų.

Kaskart keliaudami eksperimentuodavome ir imdavome į keliones vis mažiau savo rūbų ir daiktų, tačiau šį kartą priėmėme drastišką sprendimą - asmeniniai rūbai kuprinėje sudarė: po komplektą apatinių, marškinėlių ir po ploną megztinį kalnams ir grįžimui namo.

Po tokio sprendimo mūsų keturių asmenų šeimos daiktai tilpo į vieną 80 litrų kuprinę, kurios ketvirtadalis liko neužimtas. Antra maža kuprinė taip pat buvo pustuštė, ten dėjome daiktus, kurie buvo labiausiai reikalingi - geriamas vanduo, lengvi užkandžiai, vaikų atsarginiai rūbeliai. Taigi su tokiu bagažu mes buvome pakankamai mobilūs, reikalui esant galėjome eiti ilgus kilometrus, taip pat nešti pavargusius vaikus.

Važiuojant į Iraną reikia pasiruošti atsisakyti kai kurių modernaus gyvenimo elementų, prie kurių esame įpratę: tai neiranietiškos telefono SIM ir banko kortelės. Jos ten tiesiog negalioja. Ir jeigu išankstinio mokėjimo telefono kortelę nebrangiai galima nusipirkti vietoje, tai visus kelionei numatytus pinigus teks vežtis grynais. Taip pat nėra galimybės atlikti tarptautinės pinigų perlaidos, tad pinigų teks paimti su atsarga.

Pasaulis darosi vis atviresnis, skrydžių bendrovių konkurencija mažina kainas. Tad gerai paieškoję ir išlaukę tinkamo momento, mūsų keturių asmenų šeimai bilietus iš Vilniaus į Teheraną ir atgal nusipirkome už 3500 litų. Tiesa, Stambule reikėjo pakeisti skirtingose miesto pusėse esančius oro uostus, bet iš anksto išsiaiškinę, kaip tai padaryti, iš vieno oro uosto į kitą nusigavome už 20 litų žmogui.

Saugumas

Tai saugi šalis. Dieną ir naktį ten galima vaikščioti miestuose ir kaimuose be baimės būti užpultiems ar apiplėštiems. Vakarais žmonės renkasi parkuose, skveruose, miestų aikštėse, kur rengia piknikus, šnekučiuojasi, kartais dainuoja dainas. Šioje islamiškoje šalyje yra uždrausti alkoholiniai gėrimai. Nėra alkoholio - nėra ir papildomos agresijos. Tad iš civilių žmonių pusės grėsmės nėra jokios.

Taip pat nėra ir terorizmo. Valdžios gniaužtai viską kontroliuoja. Labiau tikėtina pakliūti į nemalonę iš valdžios pusės, kadangi privaloma laikytis tam tikrų taisyklių, apie kurias išsiaiškinti derėtų dar neišvažiavus iš namų. Viena tokių - tai aprangos kodas.

Moterims privalu paslėpti plaukus ir turėti apsiaustą, dengiantį klubus, ilgomis rankovėmis. Šios taisyklės negalima laužyti nei vienoje viešoje erdvėje - nei gatvėje, nei traukinyje, nei paplūdimyje ar restorane. Nusirengti galima tik asmeninėje zonoje - namie ar viešbučio kambaryje.

Vyrams paprasčiau - draudžiamos tik trumpos kelnės, tačiau maudantis jūroje, skirtingai nei moterims, vyrams nusirengti galima. Kitas svarbus akcentas, dėl kurio gali grėsti suėmimas - valstybinių objektų fotografavimas. Nuogąstavimas dėl šnipinėjimo paprastą keliautoją gali paversti įtariamuoju. Į nuotraukas netgi atsitiktinai negali pakliūti valstybiniai pastatai, kariniai objektai, oro uostai ir kiti strateginiai objektai.

Vienintelis dalykas, kuris realiai mums kėlė grėsmę, tai eismas keliuose. Konkrečiau - pavojus tykodavo norint pereiti gatvę. Miestuose yra oficialių pėsčiųjų perėjų su šviesoforais, tačiau realiai jos neveikia. Pereiti gatvę perėjoje taip pat pavojinga kaip ir bet kur kitur. Ilgainiui tenka įprasti ir eiti į kitą kelio pusę kaip tai daro vietiniai, bet vis tiek neramu.

Išlaukęs momento, kai mašinų srautas truputį mažesnis, ramiai ir lėtai eini per gatvę. Atvažiuojantys vairuotojai apskaičiuoja atstumą iki tavęs, savo judėjimo greitį ir apvažiuoja. Bet ryžtis tokiam žingsniui būna nelengva, ypač pradžioje. Taip pat realią grėsmę mūsų saugumui kėlė motociklai, važinėjantys šaligatviais. Teko būti budriems. 

Vaikų užsiėmimai Irane

Iš tiesų, Iranas ne Disneilendas, ten nėra tiek pramogų, tačiau vaikams ne pramogos svarbiausia, o buvimas kartu su tėvais ir galimybė kiekvieną dieną praleisti žaismingai. Vaikams nė motais, ar tai istorinis miestas Persepolis ar keturių kilometrų aukščio kalno viršūnė, tačiau jie randa kuo džiaugtis ir kuo užsiimti.

Miestų skveruose nuožulnius nuvažiavimus mergaitės paversdavo čiuožyklomis ir kartu su vietiniais vaikais įsitraukdavo į žaidimus. Persijos karalių Nekropolyje jos džiaugdavosi žaisdamos su akmenukais, skirtais užlyginti nelygią teritoriją.

Nėra ką ir bekalbėti, kiek ašarų reikėjo nubraukti paliekant dykumos kopas, kurios buvo it milžiniška smėlio dėžė iki pat horizonto. Maudynės Persijos įlankoje atstojo turškimąsi bekraštėje vonioje, kur sekli ir švelniai banguota priekrantė su 37 laipsnių vandens temperatūra kėlė nesustabdomą vaikų krykštavimą. Išlipti iš tokios vonios vaikams labai nesinorėjo.

Žaidimų aikštelės Irane yra daug įdomesnės ir didesnės nei Lietuvoje, jų yra daugiau. Kai tokias aikšteles prieidavome, vaikai ten žaisdavo, susirasdavo draugų. Neretai tokiose vietose draugų susirasdavome ir mes. O kur dar transporto priemonės - lėktuvai, laivai, traukiniai, metro, tramvajai, autobusai, taksi…

Tai tikriausios pramogos vaikams! Žetono metimas į metro vartelius teikia didžiulį džiaugsmą! Ir nuolatos naujos vietos kelyje. Apsilankydavome, apžiūrėdavome, pažaisdavome ir palikdavome įdomias vietas, į kurias greičiausiai niekada nebesugrįšime, bet užtat vis atrasdavome naujų, dar įdomesnių.

Kaip namie, taip ir kelionėje - vaikų pagrindinis užsiėmimas - žaidimai, o jų „ožiai“ neišvengiamai keliavo kartu, bet jų būdavo mažiau nei namuose. Miegoti mergaitės eidavo laiku, o jei tam galimybės nebūdavo, nakties miegui užmigdavo tiesiog ant rankų, išsekintos dienos nuovargio ir patirtų įspūdžių.

Vaikams tik nepatiko, kad jie staiga pradėjo nebesuprasti, ką kalba žmonės aplink juos. Bandėme aiškinti, kad skirtingose šalyse žmonės kalba skirtingomis kalbomis, tačiau vaikai vis tiek jautė nedidelį diskomfortą.

Maitinimasis Irane

Nemokant persiškai, paprasti dalykai Irane tapo iššūkiu. Bet šie iššūkiai - tai dar vienas faktorius, kuris paskatino mus ten važiuoti, kur keliauti ne taip nuobodu kaip Europoje. Užeiti į restoraną pavalgyti ne visada pavykdavo. Dažnai net nežinodavome, kaip tą restoraną rasti. Buvome išmokę tik arabiškus skaičius pinigams skaičiuoti, o iki raidžių nepriėjome.

Jei rasdavome padoresnę maitinimosi vietą, ten susikalbėti ir išsiaiškinti ko norime būdavo sudėtinga. Keletą kartų restoranuose valgėme tarpininkaujant vietiniams. Gatvės maisto, kur į savo pageidaujamą patiekalą galima parodyti pirštu, vengdavome, šitaip pirkdavome tik bandeles ir ledus. Tačiau kelionės metu ne kartą valgėme svečiuose - namuose gamintų patiekalų.

Maistas Irane įvairus ir galima sakyti - labai įtinkantis lietuviškam skoniui: dauguma produktų žinomi (ryžiai, pupelės, įvairios daržovės, vištiena, aviena), neaštru, prieskoniai naudojami saikingai. Bet kokio patiekalo priedu būdavo iranietiška
duona ir labai dažnai - jogurtas. O apie saldumynų įvairovę būtų galima parašyti atskirą skyrių. 

Judėjimas Irane viešuoju transportu

Tiek traukinių, tiek autobusų tinklas Irane gerai išvystytas. Traukiniai kursuoja pakankamai dažnai, o autobusų stotyse įsikūrę dešimtys skirtingų bendrovių. Traukiniai ir autobusai yra tvarkingi, švarūs, važiavimo metu juose dažnai dalinamas vanduo ir lengvi užkandžiai.

Skirtingai nei Lietuvoje, kupe traukiniuose turi šešias miegamas vietas. Sudėtingiausia į traukinį patekti. Traukinių stotyse nematėm jokių tvarkaraščių, o personalas nešnekėdavo angliškai. Traukiniai važinėja pilni, tad išaiškinti, kad nori nusipirkti išankstinį bilietą į tolimą miestą, būdavo neįmanoma.

Nesuprasdavome ir atsakymų. Traukinių bilietus padėdavo įsigyti vietiniai žmonės, spėję tapti draugais arba su antkainiu juos pirkdavome viešbučiuose. Prieš kelionę surinkta informacija, kad traukinių infrastruktūra Irane prastai išvystyta, traukiniai važiuoja lėtai ir yra nepatogūs, visiškai sužlugo. Atvirkščiai, keliauti traukiniais su vaikais buvo daug patogiau nei autobusais ir nors jie važiuoja keliomis valandomis ilgiau - mums tai nekliuvo, nes važiuodavome naktimis - šitaip taupydami dienas.

Taip pat traukiniuose daug patogiau miegoti visiškai išsitiesus, nei visą naktį autobuse laikyti miegančius vaikus ant kelių. Tačiau traukiniai ne visur važiuoja, todėl tokiais atvejais keliavome autobusais. Nusipirkti autobusų bilietus sekdavosi lengviau, nors irgi pasitaikydavo nesusipratimų.

Transporto bilietai Irane nebrangūs, lyginant su mūsų kainomis, o traukinių bilietai šiek tiek pigesni nei autobusų. Tačiau traukiniuose kartais mūsų prašydavo nupirkti ir vaikišką bilietą už pusę kainos. Net nereikia sakyti, kad tiek traukinių, tiek autobusų bilietai surašyti arabiškais rašmenimis, o juose puikuojasi 1391 metai.

Ar neatsibosdavo vaikams ilgas važiavimas? Kaip ir kiekvienoje situacijoje, ar tai namai ar kelionė, monotonija visada pabosta. Viskam reikia pasiruošti. Kadangi dažniausiai važiuodavome naktimis, tad įlipę į transporto priemonę vaikai greitai užmigdavo po dienos įspūdžių. Jei važiuodavome ilgiau nei naktį ar važiuodavome dienos metu, su vaikais žaisdavome. Turėjome iš Lietuvos paėmę smulkių staigmenų - plonų knygučių ir smulkių žaisliukų, kuriuos buvome paslėpę kuprinėje ir iš anksto nerodėme. 

Vairavimo ypatumai Irane

Visoje šalyje kelių dangos geros. Ilgos greitkelių atkarpos aplink didžiuosius miestus yra apšviestos, jas sudaro keturios ar šešios eismo juostos. Tik pirmomis dienomis atrodo, kad keliuose vyrauja nuolatinis chaosas. Paskui tenka suprasti ir pripažinti, kad chaosas slypi galvoje, o eismas vyksta pagal tam tikrą sistemą, kuri skiriasi nuo mums įprastos.

Tikriausiai retas iranietis supranta, kam reikalingas eismo juostų skirstymas keliuose arba kodėl negalima važiuoti degant raudonam šviesoforo signalui, jei niekas netrukdo. Eismas vyksta pagal tokią taisyklę - važiuojama, jei niekas netrukdo, o jei trukdo, tai vis tiek važiuojama ir sustojama tik tuo atveju, jei gresia susidūrimas.

Ne kartą teko matyti, kaip vairuotojai paskutiniu momentu, norėdami išvengti avarijos, spausdavo stabdžio pedalą, tačiau ne pykdavo ar rodydavo negražius gestus nepraleidusiajam, o šypsodavosi ir maloniai pakeldavo ranką.

Kadangi miestuose žmonių skaičius didžiulis ir transporto yra be galo daug - ištisiniai transporto kamščiai - visų Irano didmiesčių kasdienybė. Dauguma mašinų lengvai apdaužytos, tačiau tokių menkniekių iraniečiai nesureikšmina. Kartą prie sankryžos taksi automobiliu švelniai bakstelėjome į priekyje stovėjusį motociklą.

Motociklas išsilaikė, nukrito tik keleivis, kuris po akimirkos atsistojo, pažiūrėjo į motociklą, įvertino, kad nuostoliai maži ir parodė mums, kad galime važiuoti toliau. Tuo tarpu motociklo vairuotojas per visą šį incidentą net neatsisuko atgal.

Draugiški žmonės

Žmonės - tai yra tai, dėl ko verta važiuoti į Iraną. Jų akys spindi šnekant su tavimi ir tai užburia. Užsienio keliautojų ten neįtikėtinai mažai, tad kas moka angliškai - kalbina. Bet neįkyriai, akių neplėšo, o kukliai prieina, dažnai prisistato patys, pristato savo šeimą. Pirmi klausimai dažniausiai būna panašūs: „Iš kur jūs?“, „Ar jums patinka Iranas?“.

Sužinoję apie Lietuvą (persiškai Litvania) dažniausiai nenustemba, o tikina žiną tokią šalį, tuo parodydami, kad Iranas - gerai išsilavinusių žmonių šalis. Tik retam žodis Litvania nesakydavo nieko.

Jei iranietis moka angliškai tik tris žodžius, tai pasako bent juos. Kuris moka tik pasisveikinti - sveikinasi. Ir jie nieko iš tavęs nesitiki, apart to, kad tu irgi mandagiai pasisveikinsi.

Jei turizmo išlepintose pasaulio vietose žinai, kad draugiškumas dažnai būna apsimestinis ir po kelių mandagumo frazių pradedamos vilionės kažką nupirkti ar bandoma kitaip išvilioti pinigus, tai Irane to nėra. Nors ne visada norėdavosi patikėti žmonių nuoširdumu, laukdavome, kol pradės apgaudinėti - taip ir nesulaukdavome.

Žmonės ten nesugadinti pinigų ir svečią priima nuoširdžiai, pagal savo papročius. Kartą net policijos pareigūnai ant motociklo, prisistatė esą policininkais (kas ir taip aiškiai matėsi), ir po klausimo, iš kur esame, sveikino atvykus į Iraną ir kelis kartus padėkojo. Padėkojome ir mes.

Tad galiojantis šalies agresorės stereotipas subliūkšta ten per pirmąsias dienas. Vietoje to pasijauti itin svetingame ir draugiškame krašte, kur žmonių šiltumui nėra ribų. Paprasti gyventojai čia nejaučia antipatijos vakarų pasauliui, amerikiečiams ir žydams, kaip kad linkstama manyti.

Į iraniečiams svarbų klausimą, ką lietuviai mano apie Iraną, sakydavome tiesą, kad statistinis lietuvis šią šalį tapatina su „karštu“ regionu, pradedant Izraeliu ir baigiant Pakistanu. Iraniečiams tai keldavo šypsenas. Šiandieninių karinių veiksmų ir neramumų kaimyninėse šalyse - Sirijoje, Irake, Afganistane ir Pakistane iraniečiai nejunta, didėja tik karo pabėgėlių skaičius.

Nedraugiški žmonės

Tokių yra labai mažai. Mums per visą kelionę jų pasitaikė vos trys ir visi jie buvo taksi vairuotojai. Tad ir pykti ant jų nederėtų - toks jų darbas, tokie jie tikriausiai visame pasaulyje (be abejo, ir tarp taksi vairuotojų pasitaiko labai sąžiningų žmonių).

Pirmasis nedraugiškas taksistas mūsų kelionės pradžioje, vietoje suderėtų dvylikos dolerių, pradėjo reikalauti dvidešimties, staiga pradėjęs apeliuoti, kad prastai supranta angliškai. Teko nufotografuoti jo mašinos numerius ir pagrasinti policija. Išsiskyrėme taikiai.

Antras kartas buvo standartinis tokiais atvejais, kai pirmą dieną Irane, tik išsikeitę pinigus (kurių gavome milijonus ir šimtus tūkstančių rialų, o kainų nelabai dar žinojome), pataikėme ant nesvetingo taksisto ir gerokai jam permokėjome. Permokėta suma nebuvo labai didelė ir sureikšminti to nereikia, bet faktas, kad taip gali atsitikti, išlieka.

Trečią kartą, jau paskutinę dieną Irane, kai nelegalus taksi vairuotojas pareikalavo nepagrįstai didelės sumos, sumokėjome jam tik pusę ir išlipome iš automobilio. Kadangi jokių skaitiklių taksi automobiliuose nėra, geriausia dėl kainos susitarti iš anksto. Bet dėl susikalbėjimo sunkumų ne visada tai pavyksta padaryti. O ir pavykus taksistas gali prašyti kitokios sumos, kai pasiekiamas tikslas.

Bet paminėsiu, kadangi keliavome su vaikais ir taksi Irane labai pigus, tad jų paslaugomis naudojomės daugybę kartų. Ir tą daugybę kartų neiškilo jokių problemų, išskyrus tuos tris kartus. Tad išimčių pasitaiko visur. Gerai, kad visus tuos kartus išsprendėme problemas be didelių nuostolių.

Bus daugiau

Dėkojame autoriui už kelionės aprašymą ir nuotraukas!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (264)