Kiti tą vietą vadina Sudužusių svajonių ežeru. Geografinis ežero vardas - Graužis. Slepiasi jis daugybės ežerų krašte ir yra gerai užsimaskavęs.
Randasi (kam nepatinka šis žodis, gali toliau nebeskaityti, tai skaitalas ne jiems) tarp Labanoro miškų. O greta pilna įspūdingesnių jo brolių. Daug lengviau pasiekiamų, su tinkamesnėmis poilsiui pakrantėmis.
Ežeryščioje net žuvys nelabai kimba, todėl ir žvejai rečiau pasirodo. Ir dar jis yra velnioniškai gilus. Virš trisdešimties metrų gylio – patys, kai buvome studentai, kadaise išmatavome. Tikra bedugnė, argi ne?
Ir kuo gi jis toks stebuklingas? – būtinai paklausite. Atsakau – jis išpranašauja ateitį. Taip, taip, atvažiavai prie ežero ir sužinosi, kas tavęs artimiausiu metu laukia. Neklysta niekada! Šimto procentų patikimumas! Sakote, tokio gyvenime nebūna, tik teorijoje! Būna, daugybę kartų tikrinau, nė karto nesuklydo. Pats geriausias būrėjas pasaulyje. Daug geresnis už Šuliją. Netikėkite toliau!
Ne, ne – jis nekalba žmonių kalba. Parodo ženklais. Tik reikia juos mokėti suprasti. Viskas nutinka kelionės prie jo metu. Būnant ten. Arba begrįžtant atgal. Oi, kiek čia visko yra nutikę, niekaip trumpai nepapasakosi! Tai verta atskiros knygos. Čia prasidėjo ir pasibaigė daugybė istorijų. Ir komedijų. Ir melodramų... Ir tragikomedijų, beje.
O kai kada nieko nenutinka. Tada, žmogau, žinoki – turėsi ramius metus. Arba ramią kažkokią istoriją.
Norite žinoti, kokie tie ženklai? Ežeras ypač mėgsta juokauti su automobiliais. Nemėgsta jų, matyt saugo savo ramybę. Prie jo bevažiuojant, ar jau atvykus, ima ir mistiškai sugenda tvarkingi automobiliai. Visokiausi gedimai, net nevardinsiu. Atvažiavai ir jei jam nepatikai, iškart kvieskis techninę pagalbą. Nebeišsikapstysi iš šios stebuklingos vietos niekaip. Ir tuo bėdos, žiūrėki, nepasibaigs. Dar ir metus, o kartais ir ne vienus, bjaurius apturėsi.
Ir ypač jis nemėgsta žmonių su negeromis mintimis. Atsibastei prie Ežeryščios su blogais kėslais ir manyki, kad tau galas. Sudirbs nuotaiką taip, kad nuo šio ežero spruksi neatsigręždamas ir niekada atgal nebenorėsi sugrįžti. Ohoho, kiek čia visko yra nutikę tiems, kas pasilinksminti užsukdavo su svetimomis žmonomis ar vyrais. Ohoho! Tokių istorijų net muilo operose nepamatysite.
Tai tik keli pranašiški ženklai. O jų yra daugybė. Negaliu išduoti visų jo paslapčių. Jei atsibastysite iki ežero, turėsite patys išsiaiškinti. Tokios jo taisyklės. Be to, ir aš ne viską žinau.
Ežeryščia mėgsta visokius romantikus – muzikantus, poetus, dailininkus, kitokius menininkus ir tiesiog gamtos mylėtojus. Štai su jais jis bendrauja – duoda idėjų, pailsina sielą, įspėja apie pavojus.
Ir dar jame yra undinių. Ir vėl netikite!? Papasakosiu istoriją – patikėsite.
Kartą atvažiavau prie jo pailsėti. Sėdžiu ant lieptuko, gurkšnoju alutį, grožiuosi nerealia vakaro ramybe. Staiga, nežinia iš kur, priplaukė mergaitė ir sako: „Aš - undinė, duoki man atsigerti alučio“. Aš netekęs žado paduodu butelaitį. Ji jį išgurkšnojo neišlipdama iš vandens, padėkojo ir vėl nupliuškeno. Taip ir likau nustulbęs. Ne, ne – man nepasivaideno, ir alučio nebuvau padauginęs. Tiesa, nei jos žuvies uodegos, nei žvynų, nemačiau – negaliu gi jums meluoti. Gal ir ne undinė buvo, nesiginčysiu.
O neseniai Ežeryščia man užminė mįslių mįslę. Bandau išsiaiškinti, ką jis tuo nori pasakyti. Gal kas iš jūsų padėsite... Tai nutiko pačioje gegužės mėnesio pradžioje. Sumąsčiau šį stebuklą parodyti draugei. Ir smalsu buvo, kokią gi ateitį jis man paburs.
Atvažiavome iki ežero be nuotykių. Prie jo važiuojant visada lauki siurprizų, visko anksčiau yra nutikę. Jeigu tik automobilis pradeda ožiuotis, sukis iš karto ir grįžk namo, nes bent jau įsisegusią erkę padovanos garantuotai. Ir dar, žiūrėki, laiminę, kad laimės mažiau būtų. Ežeras mėgsta juodąjį humorą. Tikrai, tikrai!
Taigi, mes laimingai atvažiuojame. Tik spėjame išsiropšti iš automobilio ir pasigirsta gegutės kukavimas. „Gegutė!“ – vienu metu apsidžiaugiame abu. Apie šį paukštelį prikurta tiek legendų, pasakų, padavimų, mitų – visi po keletą žinote. Mums iš karto į galvą ateina turbūt populiariausias – pirmą kartą metuose girdint gegutę, reikia su savimi turėti pinigėlių. Liuks, turime, vadinasi, neskursime! O gegutė vis nesiliauja kukavusi.
Prisimename kitą populiarų liaudies šedevrą – kiek kartų sukukuos, tiek metų laimingai gyvensime. Pasakysiu taip – ta diena, prie mistiškosios Ežeryščios – ištisinis gegučių koncertas. Nuo ryto, iki vakaro. Niekada nesu tiek daug jų kukuojant girdėjęs. Man rodosi, mes tądien tą ir teveikėme, jog klausėmės gegučių koncerto.
Ir kas gi nutiko toliau? Mes mėgstame keliauti ir kur benuvažiuojame, vos išlipus iš automobilio, mus pasitinka gegutė. Tik išlipame ir jau laukiame – kur ta gegutė? Ir ji netrunka pasirodyti.
O kai liepos mėnesį gegutės išskrido kukuoti į Afriką, jas pakeitė kitas ne mažiau mistiškas paukštis – gandras. Važiuoji ir juos skaičiuoji. O dar vėliau pasirodė gulbės, net juodosios. Kokią gi mįslę mums užminė Ežeryščia? Gal reikia pagalbos kreiptis pas etnologus – štai jie tai tikri gudručiai, viską žino. Neramu juk, Ežeryščia nieko be priežasties nedaro.
Ežeryščia yra tikrai. Viskas čia tiesa. Manau, kad tokių stebuklingų vietų daugybė. Gal net kiekvienas turime po savo „ežeryščią“. Tik reikia ją susirasti. Keliauji, grožiesi gamta, gaudai įspūdžius – ten daug stebuklų vyksta – tik turėki noro pamatyti ir suprasti.
O pabaigai noriu pasakyti dar vieną Ežeryščios pranašystę. Ji skirta tiems, kas šįmet prie jo būdami palikote kalnus šiukšlių. Šitas ežeras tokių reikalų nepamiršta. Mano patarimas: grįžkite ir jas išsivežkite. Tikrai, tikrai!