Šventosios Romos imperijos sostinė
Būtent Austrijos sostinė pripratino europiečius prie šio kadaise egzotiško gėrimo. Beje, kava čia patiekiama su stikline vandens, nes juo praskalauti gerklę dera po kiekvieno kavos gurkšnelio: tai leis kaskart iš naujo, neskubant mėgautis jos skoniu.
Taip Vienos gyventojai elgiasi visur ir visada: neskubėdami, saikingai, su išmanymu, mėgaudamiesi. Prabangos čia tiek daug, kad iš pirmo žvilgsnio ji atrodo butaforinė, tačiau abejoti neverta: Vienoje viskas yra auksas, kas auksu žiba! Taip, kainos čia žiauriai kandžiojasi, tačiau alkani neliksite, jei nepatingėsite nukulniuoti toliau nuo centro. Ir aptarnauti būsite maloniai, galbūt paties garbaus amžiaus kavinės savininko, kuris didžiuosis, kad jos interjeras nekeistas nuo tų laikų, kai čia šeimininkavo jo tėvai.
Vienos vardas, spėjama, keltiškos kilmės, o miesto prie Dunojaus ir Vienos upės santakos atsiradimas siejamas su I amžiuje 15-ojo Romos legiono čia pastatytu forpostu. Miesto centre išsaugotas romėnų karo stovyklos planas. IX a. Karolingai pasistatė čia pilį, o vėliau Viena tapo hercogų Babenbergų rezidencija. XIX–XX a. tai – jau vienas didžiausių Europos miestų su 2 mln. gyventojų (dabar jų 1,67 mln.) ir nebejotinai pats ištaigingiausias, nes tituluotas paskutiniąja Šventosios Romos imperijos sostine. Ligi Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimo 1918 m. Viena buvo Europos kultūrinis, mokslinis ir politinis centras, diktuojantis madas visam Senajam pasauliui ir ypač garsėjantis muzikine kultūra. Vienos Operos ir baleto teatras – tai tikra muzikos šventovė.
Išbandymas pasivaikščiojimu pėsčiomis
Tačiau plačios milijoninio miesto gatvės nustebino ramybe ir tuštumu, tarsi jo gyventojams nebūtų kur skubėti. Bet ar tai – ne svarbiausias prabangaus gyvenimo rodiklis? Judėjimas mieste menkas, o populiariausios transporto priemonės čia – metro ir dviratis. Šį išsinuomoti paprasta kaip dukart du, o pasinaudojus palikti galima bet kurioje stotelėje, kurių čia gausu. Kitaip nei, tarkime, italai, austrai nelinkę puikuotis prabangiais automobiliais, jų galva, tai – prasto skonio požymis, be to, jie pamišę dėl ekologijos. Moterys čia rengiasi labai kukliai, tačiau ponių su šortais ant dviračio laikysena ir manieros – it kokių hercogienių.
Imperatorišką sostinės didybę pajusi užsimojęs pėsčiomis kirsti vieną iš aikščių prie karališkosios Habsburgų šeimos rūmų, užuot apvažiavęs ją karieta (ši pramoga nepigi). Idealiai taisyklingos formos aikštės pakraštys sunkiai įžiūrimas iš kitos pusės, tad numatęs pasiekti kokį nors, regis, artimesnį objektą – statulą, fontaną ar medį, netrukus supranti, kad tai nėra taip paprasta...
Pasijusi skruzde, užsimojusia pereiti Sacharą. Saulė plieskia negailestingai, fontanų auksas akina, o medžiai čia nemeta šešėlio, nes visi jie – idealios rutulio ar ovalo formos. Istorizmo stiliui svetimas natūralumas, net gėlių klombos čia primena milžiniškus kvapnius tortus. Gigantiškų aikščių, bulvarų ir skverų ant Vienos centrą juosiančio Ringštrasės žiedo suvertas koks tuzinas. Čia punktualiai išeidavo pasivaikščioti daktaras Zigmundas Froidas, išleidęs paskutinį pacientą. Viename miesto skverų pastatytas itin originalus paminklas psichoanalizės tėvui.
Miesto muziejai – atskira tema. Pirmiausia dera aplankyti „Secesioną“. Secesijos menas gimė Vienoje, ištisi kvartalai namų čia buvo suprojektuoti šiuo architektūriniu stiliumi. Tačiau ar galite įsivaizduoti ilgiausią gatvę, kuri visa – tarsi nemokamas muziejus? Bankštrasėje įsikūrusių bankų kiemai ir holai nerakinami, gali grožėtis secesijos prabanga. Tiesa, Dunojus pasirodė mums smarkiai drumstas, o ruda Vienos upės spalva nekėlė malonių asociacijų. Stebino ir dilgėlių sąžalynai miesto centre, bet gal šie netvarkos lopinėliai – sveikatos požymis, neleidžiantis Vienai apsinuodyti prabanga?
Kilmė ir titulai – ne yda
Vienos gyventojai iš pirmo žvilgsnio atrodo pasipūtę, bet tai – paradinis vaizdas, kuris austrams labai svarbus. Vietos jaunimas, žinoma, apsieina be reveransų, tačiau vyresnio amžiaus žmonės į ceremonijas žvelgia labai rimtai. Pasilabinant jums būtinai paduos ranką (kurią dera mandagiai, t. y. ne per stipriai ir ne per silpnai, paspausti) ir palinkės ne trivialios vokiškos „labos dienos“, o austriškos „Dievo malonės“.
O gal dar pridurs: „Maloningas pone, esu jūsų paslaugoms!“ Maloningoms ponioms čia bučiuojamos rankos. Savo akimis matėme, kaip feministėms skandinavėms toks gestas sukėlė stabligės priepuolį. Vieniečiai neslepia silpnybės titulams ir regalijoms, taigi jei turite mokslo laipsnį ar bajoro titulą, prisistatydami nesivaržykite!
Vienos gyventojams puikybės apraiškos atleistinos, juk nemažai jų turi mėlyno kraujo, yra tiesioginiai itin kilmingų šeimų palikuonys. O susidūrę su Vienos policininkais ir jūs trumpam pasijusite markizais. Miesto skvere, neradę suoliukų, išsitiesėme ant žalios vejos kartu su kitais pavargusiais turistais.
Kaipmat prisistatė policininkai: „Malonėkite, ponai... Labai atsiprašome, tačiau veja neskirta...“ Ši frazė buvo pakartota šimtus kartų, nes skveras vis pasipildydavo naujais nusiplukusiais turistais, tačiau vis ta pačia malonia intonacija, su ypatinga atida kiekvienam gulinčiam pažeidėjui... Gera vis dėlto pabūti kilmingam!
