Gal dėl to, kad niekam nereikdavo sakyti, kad noriu tik vėjo, rugiagėlių ir katiniško šoklumo, kad man daugiau nieko nereikia. Visi ir taip suprasdavo...
Štai ir užaugau. Atsirado rūpesčių tarsi voratinklio gijų, apraizgiusių mano norus. Tačiau ir dabar dar, pasižiūrėjus į mėnulį, matau jo veidą. Matau jo akis, jo aukštą kaktą. Jis visada į mane žiūri, tačiau yra vieta, iš kurios žiūrint į dangų jis man šypsosi…
Negaliu žodžiais apsakyti jausmo, kuris užlieja ten ir vėl nuvykus. Galiu tik pasakyti, kad į jį telpa sniegas apglėbęs pušies šaką, rugiagėlė, pašnibždomis šnekanti ir burianti rugius, prinokę ir besimėgaujantis saule juodieji serbentai... Būtent ten, kur prabėgo mano vaikystė, ten aš visada grįžtu. Nes tik ten, galiu sušukti: "Čia, čia gražiausias dangus!"
Niekada ten nieko nesikviečiu, išskyrus artimuosius. Turbūt dėl to, kad atrodo, jog tokiu būdu kažkas atims dalelę manęs. Sunku žodžiais apsakyti, kokia laiminga ten esu. Net žodis laiminga atrodo per prastas... Didžiausias noras visus tuos nuostabius vaizdus išsaugoti savo širdyje amžiams: raudoniu trykštanti besileidžianti saulė, tamsiu mėliu pasidengęs ežeras, savo taurėlapiais tarsi rankomis skruostus prisidengusios pievoje augančios gėlės ir miškas, kuris užgniaužia kvapą, pagalvojus, kokią gamtos paslaptį jis savyje saugo.
Myliu gamtą už viską. O tą vietą myliu už tai, kad ten viskas yra gamta...
Ten man pirmą kartą močiutė rankose atnešė kiškutį. Tokį laukinį ir bailų, ir tokį mažutį, kad atrodė net mano vaikiškos rankelės jam buvo per didelės. Paleidome jį tada, kai juo pasigrožėjome... Buvau išmokyta, kad visiems namuose geriausia.
Tai buvo pirmas mano ir paslaptingosios gamtos susitikimas. Jis man svarbus ir dėl to, kad tas mažas padarėlis man įkūnijo didelę meilę ir pagarbą mano seneliams. Niekas kitas nesutarė su gamta kaip jie. Arkliai patys ateidavo prie pirkios langų, kai nutrūkdavo jų virvės. Gandrai visuomet perėdavo vaikus ant jų daržinės stogo. Jų sode ir nuvytusi obelis pavasarį atsigaudavo. Ir mane jie išmokė susikalbėti su gamtos pasauliu, pajusti vėją, įkvėpti medaus kvapo ir grožėtis šimtamete liepa. Sakydavo, kad ten, vaikeli, susirenka visi dievai. Ten, šakų viršūnėse, kur liepžiedžių kvapo apsvaigintos bitės ūžia.
Ten sugrįžtu ir dabar.. Žiemą liečiu šerkšną, pavasarį traukiu į save obelų žiedų kvapą. Vakarais nulėkusi ant kalno, sušunku: "Pažiūrėkit, koks dangus!" Tačiau nubėga mano nugara šaltas virpuliukas, kai pagalvoju, kad ta vieta gali pasikeisti. Negalėčiau prarasti to, kas man šventa. Negaliu prarasti savo dievų.
Visuomet galvojau, kas ten tokio stebuklingo. Juk vietų pasaulyje tūkstančiai. Kartais atrodo, kad esu pririšta šilkiniu siūlu prie tos vietos ir karts nuo karto tarsi kažkas aukštesnio mane truktelėtų link ten.
Vasarą žingsniuodama takeliu palei pievą, nusiskyniau saulės apšviestą smilgą. Ėjau, klausiausi paukščių čiulbesio ir supratau, kad būtent čia, tik čia pailsi mano širdis...
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
