Nobelio premijos laureato Thomo Manno motina, – patikslino, kad neabejotume. – Ji kilusi iš čia. Brazilė. Namas, kuriame Julia gimė, tebestovi pakrantėje, už kokio kilometro nuo Paračio, – parodė albume baltą erdvų senos statybos namą, apsuptą medžių. […]
Aistringo meninio temperamento Julia tapo ne vienos veikėjos prototipu abiejų savo sūnų – Heinricho ir Thomo – kūryboje. […]
Norėjome nors iš tolo pamatyti namą, kuriame augo Thomo Manno motina. Su naujais savo pažįstamais vokiečiais Georgu ir Rosemarie von Goetzais pasisamdę škuną, išplaukėme pakrante ieškoti tos vietos, kuri, kaip mums sakė, vadinasi Boa Vista.
Klausinėjom savo „kapitono“, kur tas namas galėtų būti, o jis, nesuprasdamas nė žodžio, rodė tai į vieną, tai į kitą įlanką ir sumišęs šypsojosi. Spėju, kad pagaliau atpažinau namą, matytą albume. Parodžiau bendrakeleiviams vokiečiams – turbūt čia ar netoliese yra Julios da Silva Brühms gimtieji namai, o Nidoje, taip pat prie vandens, – jos didžiojo sūnaus Thomo Manno vasarnamis, lankomas literatūrinių piligrimų.
Pasaulio šalys ir kultūros – vienaip ar kitaip susisiekiantys indai. O begalybėje, sakoma, susikerta net lygiagretės.“
Šią intriguojančią istoriją netikėtai pratęsė Leono Stepanausko pokalbis su Thomo Manno anūku Fridolinu.
Rašytojo Thomo Manno „namai“ ir jų bėdos
Vasarą, per atostogas, daugelis kultūrai neabejingų žmonių į savo kelionių planus įrašo ir vietas, susijusias su garsiais menininkais, memorialinius jų muziejus tiek gimtajame krašte, tiek užsienyje.
O ir apskritai klajoti, pavyzdžiui, rašytojų ar jų herojų takais smalsu ne tik patiems, daug ką sužinome iš žurnalistų reportažų. Gyvenu Vokietijoje ir džiaugiuosi, kad spaudos leidiniai nemažai rašo apie Kuršių nerijoje išsaugotą ir neblogai prižiūrimą Nobelio premijos laureato Thomo Manno vasarnamį. Dažnai tai ir pagyrimas Lietuvai, kad ji rūpinasi savo ir kitų tautų kultūros paveldu.
Thomo Manno „mylimiausias anūkas“ (rašytojas mėgo šitaip skirstyti savo atžalas), psichologijos profesorius Fridolinas Mannas retkarčiais apsilanko Nidoje, kuri jo seneliui suteikė svarbių kūrybos impulsų – čia vasarodamas jis parašė biblinį romaną „Juozapas ir jo broliai“.
Fridolinas, dar visai mažytis, irgi tapo prototipu – buvo mestas skaudžiai mirčiai į nagus paskutiniame rašytojo romane „Daktaras Faustas“. Autorius tą atvirai pripažino.
– Mano senelis viską aukojo kūrybos labui, – sako Fridolinas Mannas. – „Savininkiškumo“ jausmas jam irgi nebuvo svetimas. Geriau suprasti rašytojo gyvenimą ir kūrybą padeda jo santykis su aplinka. Lietuviškoji Nidos vasarų atkarpa, nors ir trumpa, šiuo atžvilgiu irgi labai svarbi.
Viskas turėjo būti pagal jį – nuo daiktelių sudėstymo ant rašomojo stalo, nuo garsų name, iki tikslios dienotvarkės. Tiesa, jam tai nekėlė sunkumų, nes turėjo atsidavusią talkininkę, mano senelę Katią Mann, kuri visą naštą užsikrovė ant savo pečių. Laiškai ir daugelio žmonių atsiminimai tą patvirtina.
Tokia tvarka galiojo iki pat paskutinių senelio gyvenimo dienų. Kai Šveicarijoje, ant Ciuricho ežero kranto (toji vieta labai panaši į Kuršių marių pakrantę), jis įsigijo namą, kantono valdžiai paaiškino: „Įsigijau pastogę senatvės poilsiui ir kūrybos darbui.“ O saviškiams juokais sakydavo: „Senatvės poilsiui – taip... Tikėkimės, kad dar ir kūrybai.“
1936 m. gyvenimo aprašyme rašytojas prisipažino panašiai kaip poetas Johannas Wolfgangas Goethe: „Jei savęs klausčiau, iš ko gavau svarbiausius polinkius, gal ir įgimtus gabumus, sulaukčiau aiškaus atsakymo: iš tėvo paveldėjau rimtą požiūrį į gyvenimą, o džiugus jutiminis žvilgsnis į pasaulį, plačiąja prasme dar ir noras rašyti, kurti, – tai jau iš motinos...“
Šie žodžiai paskatino Fridoliną Manną pasidomėti savo prosenelės kilme, gimtosiomis vietomis, iš kurių ji atsinešė tą kūrybos „geną“, lemtingai paveikusį ne tik vaikų, bet ir vaikaičių gyvenimo kelio pasirinkimą. Juk Thomo Manno brolis Heinrichas – taip pat žymus rašytojas, sūnus Klausas parašė keletą kūrinių, turinčių išliekamąją vertę, beje, išreiškė ir savo susižavėjimą Nida. O anūkas Fridolinas – įdomaus autobiografinio romano autorius.
Smalsumo genamas, jis aplankė prosenelės, apdovanotos džiugiu jutiminiu žvilgsniu, gimtinę Brazilijoje, maždaug 260 km į pietus nuo Rio de Žaneiro. Tai balto smėlio pakrantė su sodraus žalumo palmėmis. Iš vandenyno pusės ji pasiekiama per įlanką jau tik turistams skirtais senoviniais mediniais laivais.
Paslaptingo atogrąžų miško pakraštyje tarp žalumynų ir laukinių gėlių skendi prieš pusantro šimto metų turbūt vergų (vergija Brazilijoje galutinai panaikinta tik 1888 m.) suręstas „ponų namas“, kuriame gyveno saulės negailestingai kepinamos cukranendrių plantacijos savininkas su šeima. Iš kito – Europos – žemyno, iš Liubeko miesto, atsikėlęs pirklys Brühmsas, aprašytas savo anūko romane „Budenbrokai“, čia turėjo cukranendrių degtinės bravorą, čia vedė, čia gimė duktė Julia (1851–1923), tapusi gabių vaikų motina, senele, prosenele.
„Tarp įvairiaspalvių gėlynų – gražus senutėlis pastatas su mėlynais langų rėmais. Ramu, tylu. Nors pastogė, atrodo, dar nepraradusi buvusio gyvenamojo namo paskirties“, – savo egzotišką kelionę prisimena Fridolinas. Kaip išsaugoti šį kultūros istorijai įdomų paminklą? Svečias nusprendė kreiptis į paveldosaugos įstaigas Paratyje, kurio panorama su blyškiu kalnų brūkšneliu ties horizontu regima nuo įlankos kranto...
Brazilų širdys jautrios tokiems dalykams, juo labiau kad Paračio senamiestis, menantis senus kolonijinius laikus, didžiuojasi 1958 m. įgijęs teisę į paveldo apsaugą. Įdomu ir tai, kad kasmet šalia daugybės folklorinių renginių čia vyksta ir tarptautinis „literatūros festivalis“.
Tai tarsi ištiesta ranka Nobelio premijos laureatui Thomui Mannui, kurio kūryba Lotynų Amerikos šalyse gerai žinoma. Taigi pirmieji žingsniai atrodė sėkmingi. Bendromis jėgomis buvo įkurta iniciatyvinė grupė Casa Mann, įsipareigojusi parengti būsimo memorialinio literatūros muziejaus veiklos planą.
„Aišku, kad Nidos pavyzdys paskatino!“ – sako Fridolinas. Norėdamas surinkti kuo daugiau žinių apie Julios, anksti ištekėjusios už senatoriaus, grūdų pirklio Johanno Heinricho Manno, gyvenimą, psichologijos profesorius sėdo prie pageltusių šeimos istorijos dokumentų. O jie prieštaringi.
Išlikęs prosenelės gimimo liudijimas (rašytas XIX a. antrojoje pusėje Paratyje, kuris tada buvo visai maža darbininkų gyvenvietė) patį faktą patvirtina, bet kyla abejonių dėl gimimo vietos. Julios tėvas 1851 m. visą rugpjūčio mėnesį inspektavo savo plantacijas šalia atogrąžų miškų. Į ilgą kelionę buvo pasiėmęs žmoną Marią da Silva, beje, irgi žemvaldžio dukrą. Toje kelionėje ir gimė Julia.
Nieko nuostabaus, kad jos gimimo vietą ėmė savintis dar ir Angra dos Reis miestelis. Vis dėlto nėra abejonių, kad mergaitė augo tame pasakų name, kurį iki gyvenimo pabaigos laikė savo vaikystės rojumi, nors likimas jai buvo žiaurus. Anksti mirė motina, gimdydama kitą vaikelį.
Julia, tapusi našlaite, po kurio laiko buvo išsiųsta į Vokietiją, į Liubeką, kur jos namais tapo griežtai valdomas internatas. Abu sūnūs – Thomas ir Heinrichas – rašė, kad motina nuolat minėjo savo tolimą gimtinę, tą puikiąją žemę, kur daug spalvų, skamba gražios melodijos ir įvairiausiomis formomis reiškiama visuotinė meilė gyvenimui! Ji daug pasakodavo apie tai, dainuodavo, kamuojama begalinio ilgesio.
Casa Mann plane buvo numatyta, kad kuklus memorialinis Julios Mann muziejus atvers duris 2005 m. Pirmajame aukšte planuota įrengti parodą, pasakojančią apie rašytojų Mannų gyvenimą ir kūrybą, jų motinos čia praleistą vaikystę. Numatyta bendradarbiauti su giminiškais „taškais“ Europos žemyne.
Paračio kultūros paveldo įstaigoms, deja, taip ir nepavyko įsigyti baigiančio suzmegti pastato, kurio būklė apgailėtina. Sienos sudrėkusios, nes skylėtas stogas – menka apsauga nuo atogrąžų liūčių. Aišku, „nuosavybės turėtojams“ tai nė motais…
Priežastis paprasta – folkloru, šokiais, dainomis ir patraukliu paplūdimiu garsėjantis Paratis susirgo pasipelnijimo karštlige. Miestelio gyventojų skaičius per pusę amžiaus šoktelėjo iki 40 tūkstančių. XVII a. statyti senamiesčio namukai dabar gražiai nudažyti, turtingus poilsiautojus vilioja puošnios parduotuvės, nutiesti modernūs keliai.
Pajūryje žadama statyti viešbučius – stiklo bokštus! Tai kaipgi namelį su žemės lopinėliu – būsimą lobį – perleisi kažkokiam muziejui?!
Klausydamasis Fridolino Manno pasakojimo apie žlugusią Casa Mann iniciatyvą Paratyje, pajutau keistą nerimą dėl Nidos ateities.
Kai Thomas Mannas 1930 m. apsigyveno baigtame statyti vasarnamyje, į Kuršių neriją atvyko rašytojo žmonos Katios tėvai – žymus matematikas profesorius Alfredas Pringsheimas ir jo žmona buvusi aktorė Hedviga, vėliau gražiai aprašiusi viešnagę. Man ypač įstrigo tokie jos straipsnio žodžiai: „Atvykite čionai... Tik, dėl Dievo meilės, ne būriais. Antraip Nida pavirs madingu kurortu. Jos žavesys ir burtai išblės...“
