Minsko oro uostas nėra populiari vieta skrydžiams į pasaulį, tačiau verta dėmesio. Tik reikės apsirūpinti Baltarusijos ir Rusijos dvikartinėmis tranzitinėmis vizomis. Gerų dešimties valandų skrydis iš Maskvos nukelia į kitą pasaulį, apie kurį mano tėvukas skaitė tik knygose.
Vietnamas - 90 milijonų gyventojų turinti socialistinė valstybė. T.y 13-ta pasaulyje pagal populiaciją. O ką mes apie ją žinome? Vietnamo karas su amerikiečiais, kūgio formos kepurės ir vis augantis prekių eksportas į mūsų kraštus su užrašu „Made in Vietnam“.
Tikrai nebūsiu pirmasis lietuvis, atvykęs į Vietnamą. Šią šalį atranda vis daugiau kraštiečių ir pasaulio piliečių, tačiau kuo ją anksčiau pamatysi, tuo būsi laimingesnis, pamatęs žmonių nuoširdumą, kuris augant turistų skaičiui veikia atvirkštine progresija.
Užsieniečių pinigų įkaitas bus ir Vietnamas, kartais toks jau ir yra, todėl nelaukite, kol kas antras kaimynas pasakos, kad ten, kaip kokioje Urmo bazėje, jau buvo. Dabar visi važiuoja į Tailandą, gailiuosi, kad nesiryžau ten nuvykti ankščiau.
Pasisveikinkime su Vietnamu
Tikėtis, kad čia laisvai susikalbėsite angliškai – neverta. Tik atvykus į oro uostą ir gavus vizą muitininkas manęs paprašė „Potipat“ ir dar kelis kartus tą patį pakartojo. Nebuvau tikras ar turiu „potipat“. Visgi turiu, tai – boarding pass (įlaipinimo talonas).
Keliaujame į Vietnamo sostinę. Kelias iš oro uosto į Hanojų gali būti linksmas arba liūdnas. Liūdnasis maršrutas važiuojant taksi ar specialiuoju oro uosto autobusu. Linksmasis - maršrutiniu miesto autobusu. Jis ne pats švariausias, tačiau pigiausias (60 lietuviškų centų) ir garantuoja pirmąją pažintį su vietiniais žmonėmis. Jų smalsius žvilgsnius, šypsenas ir nekaltas apkalbas gausite už tokią mažą kainą.
Atvykus į reikiamą Long Bien stotelę vietiniai mus šiek tiek sutrikdo. Ant žemėlapio rodo, jog mes per toli nuvažiavome ir tiltu reikia grįžti atgal. Bandom aiškintis. Stengtis neverta, galima kalbėti ir lietuviškai arba deklamuoti penktos klasės eilėraštį.
Vietiniai motociklininkai tik baksnoja žemėlapį tokiais ilgais ir purvinais nagučiais, kad gali įsivaizduotuot, jog tas nagas atstoja visraktį. Juo galima: atsukti varžtą, atpjauti duoną, atrakinti duris ar net kėsintis į gyvybę. Vyrukai šypsodamiesi tik kartoja „motorbike“. Nesvarbu, kur važiuotum, svarbiausia - sėsk ant motociklo ir duok pinigėlį.
Autobusu pavažinėjame dar kartą. Išsiaiškinus, kad vėl mus apgavo, grįžtam atgal ir pagaliau pataikom į Senąjį kvartalą, kuriame tikra motociklų, motorolerių, mopedų ir dviračių mišrainė. Žmonės jau seniai suprato, kad toks burzgiančių draugų išmetamųjų teršalų kiekis sveikatos neprideda, todėl dažnas vietnamietis naudoja respiratorius. Suskaičiuoti dvirates transporto priemonės šalyje - turbūt nelengva užduotis vietos Susisiekimo ministrui.
Nesu didis maisto ekspertas, todėl valgį renkuosi tokį, kuris gražiausiai atrodo. Įdomesnis nei maisto pasirinkimas yra jo gaminimas. Atokiau nuo turistams skirtų restoranų maistą galima valgyti tiesiog gatvėje. Vieni vietnamiečiai kapoja mėsą ir ją kepa praktiškai ant žemės, kiti valgį ruošia virtuvėlėse, kuriose veterinarinė tarnyba lankėsi... nesilankė niekada.
Ieškant valgio gatvelėse svarbiausia užgniaužti vaizduotę ir mėgautis maistu. Kartais nereikia nė vaizduotės. Vėlų vakarą užsukom į KFC (Kentucky Fried Chicken), pildamas kolą į stiklinę vaikinas taip nuoširdžiai ją apčiaudėjo, jog norėjau paprašyti, kad ją pakeistų. Visgi supratau, kad kol aš bandysiu jam paaiškinti, jis tą stiklinę netyčia apčiaudės dar kartą. Nereikia stebėtis, juk mes patys neseniai matavomės vakarietiško aptarnavimo kelnes.
Dolerių fabrikas – Ha Long įlanka
Ankstų rytą išsiruošėm į naujai išrinktą pasaulio gamtos stebuklą – Ha Long įlanką. Šį kartą nesivargindami pasirenkam viešbučio organizuojamą kelionę. Turistinės firmos autobusiukas sutalpina apie 20 užsieniečių, o kad 3,5 valandų kelionė neprailgtų, vairuotojas per televizorių paleidžia filmą. Pasirodo, tai vestuvinių nuotraukų popuri su pigaus serialo garso takeliu. Besikratančiame autobusiuke smagiausia buvo spėlioti: kieno šios nuotraukos? Aš vėliau užklausiau. Pasirodo, gidė susituokė prieš savaitę ir nusprendė savo vestuvinį besikartojantį fotografijų albumą parodyti turistams. Viena mergina iš Honkongo paprašė patildyti garsiai grojančią filmo muziką, tačiau gidė greičiausiai supyko. Jei nenorite muzikos, nebus ir vaizdo. Televizorius buvo išjungtas.
Atvykus į Ha Long miestelį pagalvoji, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuris nebuvo šioje įlankoje „nusišlapinęs“. Tikras pinigų Las Vegasas. Senoviniai laivai nespėja plaukioti nuo turistų antplūdžio. Nemėgstu masinio turizmo, ypač, kai bet koks to nevertas Alfonas pasakoja, kad ten buvo, tačiau šį kartą persilaužti buvo verta, nes vieta iš tiesų įspūdinga.
Keli tūkstančiai uolinių kalnų pūpsančių vandenyje sudaro puikią atmosferą. Pasak legendos, Ha Long įlanką sukūrė drakonas, kuris skrido virš įlankos. Kur jo uodega paliesdavo vandenį, ten atsirasdavo sala. Vietnamiečiai turėtų būti dėkingi drakonui už sukurtas darbo vietas.
Plaukiant laivu ir stebint gražų gamtovaizdį, galima sustoti plaukiojančiuose žvejų kaimeliuose arba sutikti vaisių piratus, kurie bando parduoti šiemetinį derlių. Vaizdu grožėjomės tik kelias valandas, nors už papildomus dolerius galima pasirinkti paslaugų puokštę: plaukioti kanoja, nakvoti laive ar pamatyti daugiau salų. Į Hanojų grįžtame apie 21 valandą, todėl miesto tyrinėjimą nukeliam rytojui.
V.Mikaičio nuotraukos