Po tris savaites trukusios viešnagės Kalkutoje – didžiausiame Indijos uoste, kuriame gyvena beveik dvidešimt milijonų gyventojų, menininkai grįžo pasisėmę patirties, įgiję žinių, užmezgę naujus ryšius ir kupini įspūdžių.
Tarptautinė paroda
Kelionė į Kalkutą nebuvo turistinė – menininkai su dar dviem kolegomis iš Lietuvos buvo pakviesti į tarptautinę menininkų parodą („International art meet“), skirtą vieno žymiausių Indijos rašytojų ir kompozitorių Rabindranato Tagorės šimtas penkiasdešimtosioms gimimo metinėms paminėti.
Tarptautiniame renginyje dalyvavo dvidešimt dailininkų iš vienuolikos valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Danijos, Vokietijos, Švedijos, Kenijos ir kitų. Menininkai prisimena, kad pristatydami atvykėlius organizatoriai nesikuklino ir svečius apdovanojo „garsiausių pasaulio dailininkų“ titulu. Vyrai juokauja, kad niekas ir nedrįso ginčytis dėl „garsiausiųjų“ vardo.
Renginio esmė – tarptautinė paroda. Kiekvienas dalyvis atsivežė po penkis darbus, kurie buvo eksponuojami Tagorės galerijoje. Tokio masto renginys Indijoje vyksta ne kasmet, todėl greitai sulaukė ir stambių rėmėjų, ir žiniasklaidos bei politikų dėmesio.
Indai atrado Lietuvą
Lietuvos ir Indijos menininkus glaudūs ryšiai sieja jau ne vienus metus. Tokia įdomi bičiulystė prasidėjo nuo tokios pat įdomios istorijos – išgelbėtų likimų istorijos. „Pagrindinė šių metų tarptautinės parodos organizatorė Babita Das prieš beveik dešimt metų Indijoje sutiko beviltiškoje situacijoje atsidūrusią lietuvių porą.
Savarankiškai į Indiją atvykę turistai buvo pasitikti nesvetingai: apvogti, iš jų buvo atimti visi pinigai, pasai, kontaktai. Babita jiems pasiūlė pagalbą, priglaudė, padėjo susitvarkyti dokumentus grįžti į Lietuvą. Patys buvę menininkai užmezgė ryšius su šalies dailininkais ir pasirūpino, kad jų gelbėtoja būtų pakviesta į Lietuvą. Taip ir gimė draugystė. Babita su vyru buvo atvykusi pas mus, Palangoje surengė personalinę parodą“, – pasakojo A. Obcarskas
Dailininkas sako, kad indams Lietuva – visai kitas, tačiau artimas, pasaulis.
„Pirmiausia atvykę jie poilsiauja, čia daug žalumos, mažai triukšmo, eismo. Jie mus vertina kaip tikrus europiečius. Tačiau svečiuodamiesi Lietuvoje dažnai sako, kad jaučiasi tarsi namuose. Visgi ryšys tarp Indijos ir Lietuvos matomas, juntamas – sanskrito kalba, indoeuropietiškas klodas. Įsigilinus net panašių žodžių ar sąskambių galima rasti“, – sako menininkas.
Nors ir jaučiamas ryšys tarp Indijos ir Lietuvos, meno situacija abejose šalyse labai skiriasi. A. Obcarsko nuomone, tai natūralu, nes kultūros išsivystymas yra ir turi būti adekvatus šalies dydžiui.
„Iš esmės meno situaciją apibrėžia žmonių kiekis ir valstybės dydis. Tai, kiek ten yra dailininkų ir kiek žmonių gyvena, net negalime lyginti su Lietuva. Juk vien Kalkutoje gyventojų tiek, kiek visose Baltijos valstybėse kartu paėmus“, – svarsto A.Obcarskas.
Tai, kas liko paraštėse
Turbūt suprantama, kad visko tokiuose projektuose nesuplanuosi, o ir nereikia... Norisi vietos improvizacijai. Du bičiuliai šelmiškai šypteli prisiminę individualiai suplanuotas keliones ir ten patirtus įspūdžius.
„Visai šalia Kalkutos yra labai populiarus turistinis paplūdimys prie Bengalijos įlankos. Mums labai norėjosi ten nuvažiuoti. Kelias dienas prašėme ir šiaip ne taip išsiprašėme. Du šimtus kilometrų važiavome penkias valandas.
Kitaip ten neįmanoma – milžiniški eismo srautai, tūkstančiai mašinų. Buvo pasakyta, kad turime išvykti būtinai mums nurodytą valandą. Iš pradžių nelabai supratome kodėl, bet pasiekus vietą viskas tapo aišku. Pasirodo, vienintelis kelias iki mums reikiamo viešbučio yra pajūriu, kuris didžiąją dienos dalį būna apsemtas. Galima važiuoti tik atoslūgio metu kelis kilometrus. Popiet prasideda potvynis, tai jau niekur neišvažiuosi. Reikia laukti kito atoslūgio. Tampi tarsi įkalintas kurorte“, – pasakojo E. Nalevaika.
Užtvinstantis kelias jau skamba gana įdomiai ar net baugiai, tačiau tai neprilygsta vėlesnei dailininkų kelionei į Varnasio miestą.
„Susidarėme programą. Pasibaigus projektui trise nuskridom į Varnasį. Tai, manau, įspūdingiausias ir tikrai seniausias Indijos miestas. Išsinuomojome viešbutį ant Gango upės kranto, pačiame miesto centre.
Tačiau šeimininkai, pasitikę mus kambarių balkonuose, ir vaizdas pro langus anaiptol nepriminė prestižinės miesto vietos: tiesiai už lango matyti atviras krematoriumas, o išlindus į balkoną puola beždžionės, nagais drasko krūtinę“, – sako A. Obcarskas.
Jei apie tai kalbėtume su fiziku, matematiku ar kokiu nors kitu ne dailininko vaizduotę turinčiu žmogumi, beždžionės ir liktų beždžionėmis. Tačiau klausantys A. Obcarsko preciziškai pasakojamų detalių, atrodo, tas beždžiones ir matai, ir girdi, ir užuodi. O kur dar už lango riogsantis krematoriumas...
Dailininkas pasakojo, kad žmonės ten deginami dieną ir naktį. Pats deginimo ritualas taip pat įdomus: velionis, suvyniotas į audeklą, nešamas bambukiniuose gultuose. Paskui atliekama apiplovimo procedūra ir metama į ugnį. Per kelias valandas sudegęs žmogus, tiksliau tai, kas iš jo liko, palaidojama čia pat – visi pelenai supilami į Gangą.
„Pirmą dieną buvo šokas, bet vėliau pripratome. Ir dūmai, ir kvapas... net patalynė nuo tų nuodėgulių buvo apsinešusi. Vieną dieną ėjau pro šalį, visai pro laužą, tai tie kvapai ir degančio lavono garsas... supykino“, – prisimena A. Obcarskas.
Gatvėje vaisius nokinantys bananų medžiai, šalikelėje riogsančios palmės, dangų siekiantys dangoraižiai ir, atrodo, iš niekur miesto centre atsidūręs vandens telkinys – tokią Indiją, tiksliau, mažytę jos dalį, pamatė dailininkai E. Nalevaika ir A. Obcarskas.
Prisiminę pokalbio pradžioje bandytą nupiešti Kalkutos peizažą nusprendžia, kad jam naudotų tik ryškias ir šiltas spalvas: geltoną, mėlyną, žalią, raudoną. Tapytojai tiki, kad tokiam peizažui esamos spalvų paletės neužtektų – reikėtų sukurti naujų.
