Didžiausios Vanuatu salos – Espiritu Santo su miestu Luganville, Malekula, Efate su sostine Port Vila, Eromango, Ambrym ir Tanna. Didžiausi miestai – Port Vila ir Luganville. Miestais, žinoma, juos sunku pavadinti, veikiau gyvenvietėmis. Kaip ir sunku pavadinti nedidelį namuką Tanna saloje oro uostu.
„Kur, kur tu skrendi?“ – perklausia draugai. „Kas tas Vanuatu?“ Nenuostabu, kad ši nedidelė valstybė vis dar mažai žinoma pasaulyje. Kone visi salose sutikti keliautojai buvo australai. Australų daugiausia ir tarp nedidelės dalies dabar šalyje gyvenančių baltųjų. Vanuatu nuo Australijos skiria dvi valandos skrydžio, nuo Naujosios Zelandijos – trys su puse. Salos išsidėsčiusios pusiaukelėje tarp Australijos rytinės pakrantės ir Fidžio, ten, kur dar neseniai žemėlapiuose tebuvo baltos dėmės.
Kaimelis, Tanna sala. A.Cicėnaitės nuotr.
Dėl buvusio bendro britų ir prancūzų valdymo saloje dabar yra trys oficialios kalbos – bislama (anglų, šiek tiek prancūzų ir vietinių dialektų pagrindu susiformavusi kalba), anglų ir prancūzų. Bislama kalbą suprasti nėra labai sunku, ypač alkiui ar šiaip bėdai prispyrus, ir neilgai trukus šypsomės ir sakome „halo“, „tank yu tumas“ ir „mi sori tumas“ („labas“, „ačiū“, „atsiprašau“).
Į tolimesnes salas retai užklysta keliautojai. Pakelėse pravažiuojant vietiniai šypsosi, sveikinasi ir moja rankomis, prie vandenyno iš niekur materializuojasi būrys vaikų, drąsiausieji prieina ir atsisėda greta, kiti stebi mus iš pagarbaus atstumo.
Iririki sala-kurortas. A.Cicėnaitės nuotr.
Gyvenimas jau šimtus metų čia teka nepasikeitęs. Moterys prižiūri ūkį, vaikus ir vyrus, vyrai geria kava ir aptarinėja rimtus reikalus. „No pigs, no wives, no development“ („Nėra kiaulių, nėra žmonų, nėra progreso“), - išmintingai sako man žilaplaukis Johnas, tingiai besiilsintis ant suoliuko dulkinoje Port Vilos gatvėje. Filosofija labai paprasta. Jei neturi kiaulių, negalėsi įsigyti žmonos, kuri rūpintųsi tavimi, tavo kiaulėmis ir tavo vaikais. Kiaulės iki pat šių dienų čia yra savotiška nacionalinė valiuta.
Port Vilos gatvė. A.Cicėnaitės nuotr.
Johnas pasakoja šalies istoriją, nepamiršdamas paminėti, kad visai neseniai kanibalizmas buvo ne tabu, o įprasta praktika gentinių konfliktų metu. Paskutinis žmogus oficialiai buvo suvalgytas 1969 metais. Jo balse – vos slepiamas pasididžiavimas. Tuo tarpu, nors Naujojoje Zelandijoje kanibalizmo praktika taip pat gyvavo ilgus šimtmečius, apie tai vietiniai gyventojai vengia kalbėti. Tai stigma, kurią geriau būtų pamiršti.
Salų keliautojus traukia galimybė susipažinti su tradicinių kaimų buitimi, paragauti ką tik nuskintų tropinių vaisių, užsiimti paviršiniu ir giluminiu nardymu, leistis į ilgas keliones pėsčiomis arba tiesiog neveikti nieko. Mūsų tikslas – pamatyti vulkaną, todėl iš Port Vilos nedideliu propeleriniu lėktuvėliu skrendame į Tanna salą. Čia esantis aktyvus Yasur vulkanas – vienas labiausiai pasiekiamų pasaulyje, galima užlipti prie pat jo kraterio. Jei labai pasiseka, galima sutemus netgi pamatyti iš vulkano šaunančią lavą.
Artėjant prie Yasur vulkano, Tanna sala. A.Cicėnaitės nuotr.
Mums pavyksta pamatyti tik besiveržiančius tamsius tirštus dūmus, užuosti aitrų sieros kvapą ir pajusti, kaip po kojomis dreba žemė. Vulkanas mus pasveikina griausmingais virpesiais. Šioje vietoje žuvo keli keliautojai – juos užmušė vulkano išspjautos akmenų serijos. Salos gyventojai filosofiškai gūžčioja pečiais. Jie pratę prie virpančios žemės ir žino, jog bet kada gali tekti evakuotis į saugesnes teritorijas.
Yasur vulkanas, Tanna sala. A.Cicėnaitės nuotr.
Mūsų šeimininkai Tanna saloje Fredas ir Anettė pasikviečia vakarienės. Anettė šypsosi parodydama išmuštą priekinį dantį – tai ženklas, kad ji ištekėjusi. Laimei, dabar ši praktika nebėra paplitusi. „Valgykit, valgykit“, - sako ji, „nes jei nevalgysit, galvosiu, kad jums neskanu, ir man bus liūdna.“
Mus domina pats ruošos procesas. Vakarienei – laplap, tradicinis vietinių gyventojų patiekalas. Tai manijokų piurė, pagardinta kokosų pienu, dažnai – su mėsa ar kitais priedais, susukama į bananų lapus ir kepama ant karštų akmenų. Laplap šiek tiek primena lietuvišką kugelį. Desertui – į bananų lapus susukti kepti bananai su kokosų pienu.
Vakarieniaujame ant grindų pasišviesdami žibalinėmis lempomis ir nutylame, kol Anettės sesuo užsimerkusi beria maldos žodžius. Religija yra be galo svarbus Vanuatu žmonių gyvenimo elementas. Dauguma gyventojų – įvairių denominacijų krikščionys, jų tikėjimas persimaišęs su senaisiais kultais ir magija. Sekmadienį iš bažnytėlės sklinda triukšmas, juokas ir tranki muzika – dievas čia šlovinamas su šypsena ir džiaugsmu, o ne kančios perkreiptu veidu.
Bažnyčia, Tanna sala. A.Cicėnaitės nuotr.
Vienas įdomesnių reiškinių religijotyrininkams yra vadinamieji kargo kultai, atsiradę su Antruoju pasauliniu karu, kai gyventojai pirmą kartą susidūrė su galybe amerikiečių atgabentų vakarietiškų gėrybių. Karui pasibaigus kulto praktikuotojai ritualais siekė susigrąžinti buvusias gėrybes. Kiek pakitusios, šios praktikos vis dar egzistuoja Tanna saloje, o maginiai ritualai vis dar yra gyvenimo dalis daugelyje salų bendruomenių.
„Dabar einu pasiklausti, ar jums leidžiama pereiti šią teritoriją“, - sako Fredas, kai priartėjame prie ribos, už kurios žengti moterims yra tabu. Tai nakamal – vyrų teritorija, savotiškas vyrų klubas, kur jie renkasi gerti kava ir aptarti svarbių klausimų. Moterims čia pasirodyti griežtai draudžiama.
Vyrų ir moterų teritorijos vis dar griežtai atskirtos, ir moterys, deja, traktuojamos kaip menkesnė lytis. Vis dar praktikuojama jų atskirtis menstruacijų metu – tam kaimeliuose paskirtos specialios vietos. Visus svarbius klausimus sprendžia vyrai, o moterys tiesiog kantriai neša vaikus, vaisius, ryžius ir visą pasaulį ant savo grakščių lyg nulietų pečių. Kadangi daugelyje salų nėra elektros, moterims tenka didžiulė kasdienės buities našta, o vyrams – kava ir kitos patriarchalinės visuomenės privilegijos.
Kava – haliucinogeninių savybių turintis augalas, iš kurio gaminamas skoniu ir konsistencija muiluotą vandenį primenantis skystis. Anksčiau šis gėrimas buvo skirtas išimtinai tik vyrams. Tanna saloje gaminama kava yra stipriausia visoje šalyje.
Jaunas kava augalas. A.Cicėnaitės nuotr.
Nurijus gurkšnį, akimirksniu apšąla ir aptirpsta liežuvis bei lūpos, o paskui, gal dėl karščio, gal dėl nuovargio, o gal dėl gėrimo poveikio, viskas pasidaro netikra ir nesvarbu. Ankstesni rūpesčiai nuplaukia kažkur nežinoma kryptimi, ir viskas, kas gali būti reikšminga – tai tik mūsų bungalo ant vandenyno kranto, neaprėpiamai ošiantis vandenynas, pasakojantis apie gyvenimo esmę, kuri, atrodo, tą sekundę atsiskleidžia kaip ant delno, reikšmingas tik žibalinės lempos siūbavimas ir mūsų neramūs šešėliai ant šiaudinės visų vėjų perpučiamos sienos.
Su Fredu tingiai analizuojame kava ir marihuanos poveikio panašumus ir skirtumus. Marihuana, sako jis, auginama čia pat saloje, kitoje vulkano pusėje. Dabar kava pagrindu pagaminti vaistiniai preparatai naudojami ne tik saloje, bet ir už jos ribų.
Port Vilos krantinė, Efate sala. A.Cicėnaitės nuotr.
Pagal 2006 metų „Happy Planet“ indeksą Vanuatu pripažinta laimingiausia visuomene pasaulyje. Šis faktas, ko gera, taikliai iliustruoja posakį „ne piniguose laimė.“ Šalis vis dar neišsiverčia be užsienio valstybių paramos. Laimingi laiko neskaičiuoja, ir viskas čia vyksta be galo lėtai, salos laiku. Niekas neskuba, oro uostuose ar įstaigose reikalai tvarkomi ilgiausiais pasiplepėjimais telefonu ir galiausiai apsipranti, kad laikas čia teka ne pagal vakarietišką supratimą. O galiausiai supranti, kad ir skubėti, tiesą sakant, nėra kur. Kas norėtų skubėti palikti šalį, kur gyvena laimė?
Hideaway sala. A.Cicėnaitės nuotr.
