„Eglė, žinoma, netradicinė. Ją galima naudoti daugybę metų ir įvairiai papuošti. Tai yra tausojimas gamtos – vilnelė nėra brangi, dabar krizė, tai ir pinigėliai tauposi. Aš manau, kad Lietuvą išgelbės tik darbščios rankos. Daugiau dirbsim ir viską turėsim“,- optimistiškai šypsojosi menininkė.
„Pagalvojau, jeigu viską galima padaryti iš veltinio, tai kodėl negalima eglutės? Eglutę vėliau viena, bet buvo nelengva – jai reikėjo 2 kilogramų vilnos ir 10 litrų vandens, be to, ji buvo dvigubai didesnė“,- nelengvą eglutės gimimo procesą išduoda auksinių rankų meistrė.
Menininkė netrukus sodina susirinkusius vaikus už stalo, o čia jau laukia dėžė ryškiaspalvės vilnos, adatėlės ir poliesterio kamuoliukai, iš kurių bus gaminami žaisliukai eglutei. Vaikai greitai paskęsta vilnos burtuose, o paskui – ir muilo putose. Procesas įtraukia ir suaugusius, o valandėlės visi jau didžiuojasi savo kūrinėliais.
Tuo tarpu pro duris į „Veltinio namus“ vienas po kito žengia žinomi veidai, kuriuos pasitikusi Regina papuošia nuotaikingomis naujos kolekcijos kepuraitėmis ir šalikais bei įspūdingomis pirštinėmis.
„Visi dabar sako: „Kaip jūs vyrus pamiršot, vyrams nieko nedarot, vyrus skriaudžiat“. Ne, neskriaudžiam vyrų. Visos kolekcijos kepuraitės yra stilizuotos beisbolo kepurėlės su kažkokiais personažais – tai Šrekas, Laisvės statula, Nykštukas, Alavinis kareivėlis, Velniukas, Mikė Pūkuotukas. Ir viskas išsirutuliojo iš beisbolo kepuraitės, o kadangi jas dėvi dažniausiai vyrai, tai ir gimė tokia mintis“,- kolekcijos idėją atskleidžia R.Doseth.
Menininkės teigimu, drąsių lietuvių vyrų nėra daug, kurie galėtų tokias kepuraites nešioti, tačiau į saloną užeina ir užsieniečiai, kurie gerokai laisvesni.
Moterys, anot meistrės, šiek tiek drąsesnės, bet daug kas priklauso ir nuo amžiaus. „Kai esi jaunas, sau leidi būti tokiu, koks nori. Paskui jau imi save tramdyti, sijonai ima ilgėti. Kadangi pati esu moteriškė su 4 vaikais, tai tokių kepuraičių su ragais nenešioju. Nes turi viduje juos jausti. Bet mėgstu įdomesnes, įmantrias, su kažkokiais pasukimais. O kas mėgsta, ateina ir iškart pasako – čia mano“,- sako Regina.
Veltinio meistrė išduoda, kad dažniausiai kepurės gimsta spontaniškai ir be jokių eskizų – padarai vieną, išsirutulioja kita ir taip visa virtinė. Kartais jas tiesiog susapnuoja. O įkvėpimo semiasi knygose apie povandeninį pasaulį – ten tikra fantastika.
Rezultatas ne visada būna nuspėjamas, viskas priklauso nuo vilnos. Jeigu ji išbandyta, tai ir rezultatas aiškus, o jeigu nusiperki naują ir nežinai, kaip ji veliasi, taip ir išeina. Daug kas priklauso nuo dažymo, nuo spalvų maišymo.
„Jeigu atimtų kas vėlimą, ką veiktumėt?“- klausiame menininkės.
„Ką veikčiau? Velčiau“,- nusikvatoja pagalvojusi Regina. - Net neįsivaizduoju, ką galėčiau daryti. Dar norėčiau, pavyzdžiui, teatre vaidinti, bet kadangi praleidi tą savo laiką, jau ten nebepatenki. Na, nerčiau, megzčiau. Mano svajonė buvo kažką kurti, tai tikrai kurčiau“,- tvirtai sako veltinio karalienė.
