Kaip taisyklė, jie mina keistokus dviračio ir krovininio vežimėlio („tačkės“) hibridus, iš esmės tokius pačius, kaip ir mieste zujantys rikšos, tik vietoje sėdynės žmonėms susėsti, šiuo atveju įtaisyta medinė platforma, ant kurios ir sukrautos siūlomos prekės.
Pardavėjai šūkaloja jų pavadinimus, kurių aš nė vieno nesuprantu. Mano ausis teišskiria skambų „Y-ėėė!“, kurį kartoja jie visi.
Nusprendžiu, kad šis šūksnis tiesiog skirtas dėmesiui atkreipti. Kur buvę, kur nebuvę atmina ir įdomesni personažai bei jų skleidžiami garsai – štai atrieda žmogus, tikriausiai sodininkas, burgzdamas keistoku įrankiu. Po jo pasirodo kitas, ant dviračio pasisodinęs dvi didokas beždžiones, ir ranka tarškinantis tokią tarškynę, kuri ir protėvius pažadintų. Pasirodo, tai beždžionių cirkas – jei kas nori pasižiūrėti, žmogus sustoja ir čia pat gatvėje parodo savo spektaklį.
Beje, tokių pat beždžionių mačiau čia pat besikarstančių medžiais bei ant namų stogų – jos daugiausiai laikosi „antrajame aukšte“, gi pirmasis, gatvės lygis, skirtas šunims. Pastarųjų čia daug, jie maždaug bokserio dydžio, tik snukiai ne suploti, o pailgi. Sakyčiau, išvaizda kiek primena faraonų ir Ibicos veislių šunis, tik ne tokie išpuoselėti, kokius matome parodose ar veislių kataloguose. Žinoma, jie visi palaidi ir gyvena gatvėje, namų neturi. Daugumas gana liesi, išskyrus tuos kurie įsitaisę turguose.
Žmonių nepuldinėja, ko nepasakysi apie beždžiones – šios mėgsta atiminėti maistą, ypač sausainius ir ledus, todėl jei valgant gatvėje pasirodo beždžionė, patariama tai, ką valgai, greičiau mesti ant žemės, nes tos bestijos sugeba maistą atimti ir dar gali apdraskyti. Ne kokia perspektyva.
Savo akimis mačiau viduryje gyvenamojo rajono tarp daugybės žmonių du besigrumiančius patinus – na, kung fu mokytojai, kūrę beždžionės stilių, turėjo iš ko pasimokyti. Beje, indai irgi turi savo kovų stilius ir mokyklas, tik nežinau, ką jos labiau primena – dramblį, tigrą, beždžionę ar dar ką nors. Galiu tik paliudyti, kad gyvūnų įvairovė čia didelė – o juk dar nebuvau nė kojos iškėlęs už Delio ribų.
Lankydamasis Senajame Delyje – mano akimis pačioje įdomiausioje ir labiausiai neįtikėtinoje miesto dalyje, apie kurią būtinai parašysiu atskirai – mačiau šiuos gyvūnus:
šunų – be skaičiaus;
asilų – bent dešimt;
mulų – irgi apie tiek;
jojamų arklių – du (raitoji policija);
kinkomą arklį – vieną, ir tą neįtikėtinai liesą;
nedidukų nešulinių ponių – per dešimtį;
beždžionių – sunku suskaičiuoti, jos laksto stogais, bet ne mažiau penkių;
kačių nedaug, gal kokias dvi ar tris;
melžiamą karvę – vieną;
jaučių, traukiančių vežimus – šešis;
„valkataujančių“ šventų karvių dvi grupeles – po tris ir šešias atitinkamai;
avių ir ožkų, pririštų prie durų rankenų tiesiog gatvėje – bent po dešimt kiekvienų;
žiurkių, dovanokite, neskaičiavau, bet jų čia tikrai į valias.
Dar yra nedidukių indiškų voverių dryžuotomis nugaromis - esą tai dievas Rama, atsidėkodamas už jam padarytą paslaugą, perbraukė per kailiuką pirštais – daugybė ryškiaspalvių paukščių, kurių pavadinimus galėtų išvardinti nebent gabus ornitologas, papūgų, varnų ir pilnas dangus peslių, sklandančių viršum miesto šiukšlynų.
Dabar trumpam įsivaizduokite, kad tai ne Senasis Delis, o sakykime Vilnius ties miesto rotuše – sėdite sau ant suoliuko Vokiečių gatvėje, o pro šalį didžiausioje dviračių, rikšų, motociklų ir automobilių maišalynėje traukia visi šie išvardytieji dievo kūriniai. Tačiau indiško senamiesčio realybė būtent tokia.
Tuo tarpu namuose, kuriuose dabar gyvenu, rytas prasideda vandens procedūromis – šiuo konkrečiu atveju tai atskiras tualetas su dušu prie kiekvieno miegamojo, tačiau ir skurdžiausiai gyvenantys žmonės čia prausiasi kuo dažniau – žinoma, gatvėje – mat tokiame karštyje ir prakaituojama daug. Po dušo - stiklas šalto vandens, po to arbata su pienu ir sausainiais. Tada jau kam darbas, kam kelionės po lankytinas vietas.
Lauke tuo tarpu kyla karštis, nors šeimininkai ir sako, kad aš atvažiavau pačiu geriausiu metu, kai karščiai baigiasi. Tada kas čia darosi karštuoju metų laiku?
Delyje visų pirma noriu pamatyti, kaip gyvena žmonės, o ne kaip atrodo istoriniai pastatai, nors įdomu ir tai. Čia dunkso neįtikėtino dydžio Raudonasis Fortas (Red Fort; Lal Qil‘ah) ir pasaulyje penkta pagal dydį Džama Madžid (Jama Masjid) mečetė, į kurią iš Agros į Delį XVII amžiuje savo sostinę perkėlęs Šachas Džahanas (Shah Jahan) penktadieniais eidavo melstis.
Beje, tai tas pats šachas, kurio valia pastatytas ir garsusis Tadž Mahalas (Taj Mahal) Akroje, gimdymo metu mirusiai jo trečiajai žmonai Mumtaz Mahal, atminti. Didysis Mogolų dinastijos, šimtus metų šeimininkavusios Indijoje, valdovas aiškiai mėgo statyti monumentalius statinius ir net miestus, pavyzdžiui, Senąjį Delį, anuomet vadintą Šachdžahanabadu, t.y. jo vardo miestu.
Yra ir daug kitų vietų, šiandien skirtų daugiausiai turistams, tačiau tai, ką galima rasti kelionių aprašymuose, pamatyti per geografijai ir istorijai skirtus televizijos kanalus ar be didesnio vargo aplankyti su turistų grupe, geriausia ir susižinoti iš šių lengvai prieinamų bei išsamių šaltinių, ypač jei skaitote ne vien lietuviškai.
Tuo tarpu aš kituose savo rašiniuose pasidalinsiu su jumis įspūdžiais iš tų vietų, kurių kaip ir nėra oficialiuose kelionių vadovuose arba jie pristatomi taip, kad būdingiausios ir nebūtinai „ružavai“ mielos detalės lieka už kadro. Matyt, taip daroma neatsitiktinai, nes tai, ką mes linkę vadinti civilizacija, ir tai, kuo pasitinka jau minėtasis Senasis Delis, yra taip skirtinga, jog net suprantamai paaiškinti tampa keblu. Savo suvokimo ribų nelinkusio peržengti turisto skrandžiui tai gali būti visai nesuvirškinamas patiekalas visomis prasmėmis. Tačiau mes su jums bent jau pamėginsime, ar ne?
Iki sekančio susitikimo!
