Finansininkė ant žirgo
Vienuolika žirgų netoli Vilniaus prižiūrinti J. Sadovskienė mano, kad lietuvių meilė šiam gyvuliui tęsiasi dar nuo mūsų protėvių laikų.
Glaudžiai su ristūnais buvo susijęs ir moters tėvas. Širvintose gyvenęs vyras dažnai padėdavo garsiam to meto ristūnų lenktynininkui Pranui Navalinskui. Žinoma, kartu su savimi jis visada pasiimdavo mažametę dukrelę Jolantą. „Pamenu, kai važiuojant vis dairydavausi, kada pamatysiu tuos gražuolius žirgus. Norėjau kuo daugiau laiko praleisti šalia jų“, – vaikystės prisiminimais dalijosi moteris.
Anuomet galimybių savo malonumui pajodinėti pabalnotais žirgais nebuvo. J. Sadovskienė gerai prisimena savo pirmąjį bandymą. Kartu su pusbroliu kaime ji gavo užduotį arkliu suginti karves į bandą.
„Tos karvės manęs visiškai nedomino, rūpėjo tik atsisėsti ant arklio. Kai pirmą kartą nukritau, užvirė kraujas. Bandžiau tol, kol galėjau išsilaikyti“, – pasakojo žirgų mylėtoja.
Vėliau žirgus Jolanta primiršo. Atsikraustė į sostinę, pradėjo dirbti finansininke. Tačiau meilė žirgams niekur nedingo. Kiek įsitvirtinusi, nusprendė išmokti jodinėti. Užsukusi į šalia miesto esantį žirgyną nuo pat pirmos dienos tapo nuolatine jo lankytoja.
„Eidavau jodinėti kiekvieną dieną. Jau tada tai nebuvo pigi pramoga, teko daug ko atsisakyti, kad tik galėčiau jodinėti. Pamatęs tokį mano atkaklumą, žirgyno savininkas pasiūlė nusipirkti mėnesio abonementą. Aš iš karto nusipirkau du“, – juokėsi moteris.
Neilgai trukus J. Sadovskienė įsigijo vieną žirgą, paskui antrą ir trečią. Derinti darbą su pomėgiu tapo per sudėtinga.
„Skaičiuodavau minutes, kada galėsiu važiuoti į žirgyną. Trauka žirgams buvo svarbesnė už darbą“, – lūžį prisiminė žirgyno savininkė.
Pomėgis tapo veikla
Suvokusi, kad savo ateitį nori sieti tik su žirgais, moteris ryžosi permainoms. Gyvulių išlaikymas kainavo brangiai, todėl ji išvažiavo padirbėti į užsienį. Po pusę metų praleido Danijoje ir Vokietijoje, kur dirbo eržilų trenere ir įgijo labai vertingos patirties.
Grįžusi į Lietuvą, J. Sadovskienė įsidarbino žirgų trenere tame pačiame žirgyne, kuriame pradėjo jodinėti. Vėliau tapo jo vadove, o paskui įkūrė ir savo žirgyną.
„Tai nėra lengva duona. Reikia labai stengtis, daug dirbti, priimti įvairius sprendimus. Kiekvienas dirbantis su žirgais žino, kad vien kantrybės čia neužtenka, reikia ir pašaukimo. Žirgai negali tapti darbo įrankiu, todėl daug pinigų neuždirbsi“, – dėstė moteris.
Vis dėlto moters pomėgis, virtęs nuolatine ir svarbiausia gyvenimo veikla, jai suteikia labai daug teigiamų emocijų.
„Su laiku pasikeitė ir mano požiūris. Anksčiau svarbiausias buvo mano pačios santykis su žirgu, o dabar daug svarbiau, kad kiti pajaustų šiuos jausmus“, – sakė žirgų mylėtoja. Jos žirgyne lankosi labai įvairūs žmonės, net motinos su mažyliais, kuriems – vos metukai. J. Sadovskienė mano, kad amžiaus ribų, kada galima pradėti ar nustoti jodinėti, nėra.
„Džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais padaugėjo jodinėjimu besidominčių vyrų. Smagu, kad užuot lošę kazino, jie važiuoja pajodinėti“, – šypsojosi Jolanta.
Bendravimas su žirgais išties naudingas žmogui. Jie iš karto pajaučia žmogaus elgesį ir nuotaikas, atvirai reaguoja į tai, ką tuo metu žmogus jaučia. Žirgų reakcija padeda suprasti, kaip bendraujame, kokios mūsų emocijos, veiksmai ir elgesys.
Laisvalaikiu žiūri į žvaigždes
Sakoma, kad jei randi mėgstamą darbą, dirbti nebereikia. Panašiai jaučiasi ir J.Sadovskienė. Materialus atlygis jai niekada nebuvo svarbiausias tikslas.
„Jaučiu atlygį, kai matau, kad žmonės išgyvena tokius pojūčius, kokių anksčiau nėra jutę. Dėl to verta stengtis“, – tikino moteris.
Kokias emocijas žirgai sukelia žmonėms, Jolanta mato per netradicines vakarienes, kai daržovėmis ir vaisiais nuo vieno stalo vaišinasi ir žmonės, ir žirgai.
„Esu mačiusi įvairiausių reakcijų: vieni verkia, kiti stovi apsikabinę žirgus, treti krykštauja iš džiaugsmo. Abejingų nelieka“, – pasakojo žirgų mylėtoja.
Jolantos žirgyne stovi vienas neįprastas daiktas – teleskopas.
Astronomija – dar viena moters aistra. Anksčiau aktyviai dalyvavusi astronomų mėgėjų klubo veikloje, šiuo metu tam laiko ji beveik nebeturi. Tačiau giedromis naktimis vis dar dairosi į žvaigždėtą dangų.
„Savo ateitį įsivaizduoju labai aiškiai: atoki sodyba, kurioje kartu su manimi gyvens bent keturi žirgai, ir maža observatorija ant netoliese esančio kalnelio“, – svajonę atskleidė žirgininkė.
