Vos prašvitus per tirštą miglą važiuojame į Utenos rajoną. Bijome, jog tokiame rūke nepavyks surasti mūsų ieškomų norimų aplankyti vietų.
Įspūdžių medžioklę pradedame nuo šalia Vyžuonų miestelio (Utenos rajonas) esančio Kartuvių kalno, ant kurio pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Nuo šio kalno puikiai matome, kaip sklaidosi rūkas, padovanodamas nuostabius rudeniškus peizažus.
Kitas kelionės punktas, netoliese esantis Užpalių miestelis, kurio apylinkėse tiek visokių gamtos grožybių, jog ima pavydas vietiniams gyventojams – kokioje fantastiškoje aplinkoje jie gyvena. Miestelis įsikūręs ant Šventosios upės kranto ir turi savo stebuklingą šaltinį. Pirmiausia ir bandome jį surasti. Bevažiuodami link jo, randame Lygamiškio piliakalnį, su papėdėje esančiu dideliu akmeniu, pavadintu Laumės valtimi.
Užsiropštus į kalną, atsiveria Užpalių miestelio panorama. Besigrožėdami vaizdais sutinkame dailininką, kuris mus įspėja – jeigu būdami šiame krašte neapžiūrėsime kito piliakalnio, būsime labai daug praradę. Jei ne jis, taip ir būtų nutikę.
Už puskilometrio ir Krokulės šaltinis. Sako, jog jo vandenėlis turi stebuklingų galių. Krokulė garsi – ją lanko žmonės iš labai toli. Šaltinio teritorija aptverta, pastatyta koplytėlė.
Paragavę stebuklingojo vandens ir pasigrožėję nuostabia aplinka, traukiame į kitą šių vietų įžymybę – geologinį stebuklą – Konglomerato atodangą. Yra, pasirodo, ir Lietuvoje tikrų uolų. Kelionės kompanionai latviai, jau dabar apstulbę nuo mūsų krašto grožio, tai kas gi bus toliau – juk čia tik kelionės pradžia. Tenka juos iš čia varu išvaryti.
Netoliese turėtumėme rasti sutiktojo dailininko taip išreklamuotą Šeimyniškių piliakalnį. Spėliojame, kas gi ten per stebuklas, jei visa kita, ką spėjome pamatyti, tik niekai, palyginus su juo. Truputį paklaidžioję randame nuorodas, kur toliau važiuoti. Paliekame automobilį ir ūksminga miško proskyna einame nekantraudami išvysti tą taip suintrigavusį mus kalną. Ir štai, miškas baigiasi. Ir per medžių properšą pasirodo kažkas nerealaus. Vaizdelis toks stulbinantis, kad kai kas net fotoaparatą išmeta iš rankų.
Kalnas tikrai įspūdingas – toks aukštas (vienas iš aukščiausių Lietuvos piliakalnių), įsitaisęs tokioje vaizdingoje vietoje, kad man pasidaro netgi truputį gėda – kaipgi aš, piliakalnių mėgėjas, apie jį nieko negirdėjau. Gaila, jog saulė mums neleido dorai jo nufotografuoti. Kažkada ant jo buvusi pilis, kurios taip niekada ir neužėmė kalavijuočiai.
Anot legendos – šioje vietoje ir buvo Užpalių miestelis, vėliau persikėlęs į dabartinę vietą. Kam patinka gamtos grožis – nuoširdžiai rekomenduoju čia apsilankyti. Viena iš įspūdingiausių Lietuvos vietų. Sėdėdami ant šio kalno ir iškylaudami, visi šios kelionės dalyviai vieningai pripažino – Užpalių kraštas – tai aukščiausia gamtos grožio lyga.
Toliau kaimynams braliukams esu numatęs parodyti Rokiškio kraštą. Kažkada labai seniai jie jame yra buvę. Garantuoju, jog nuo to laiko viskas gerokai pagražėjo. Važiuojame nepaprasto grožio kraštovaizdžiu, kol privažiuojame gražutį Jūžintų miestelį su labai simpatiška bažnyčia.
Pasibastome po vaizdingų ežerų pakrantes, užsukame į pakelyje esantį Gačionių dvarą. O štai ir Rokiškis. Mus truputį jau spaudžia laikas, todėl telieka apžiūrėti didingą bažnyčią, autentišką XX amžiaus pradžios senamiestį ir dvarą su puikiu parku, kuris šiemet gavo patraukliausios turistinės mūsų šalies vietos prizą.
Latviai pripažįsta, jog Lietuvoje visi nedideli miesteliai labiau prižiūrimi ir išpuoselėti nei Latvijoje.
Paliekame žavųjį Rokiškį ir judame link ne mažiau žavingų Anykščių. Pakeliui stabtelėjome Kamajų miestelyje prie A. Strazdo kapo. Kitas labai mus dominantis objektas – Juodėnų piliakalnis. Jis yra pačioje Rokiškio ir Anykščių rajonų sandūroje, miške. Didesnį įspūdį palieka apylinkių grožis nei jis pats.
Priešakyje laukia Anykščiai. Neprivažiavus jų mus pasitinka dar vienas nepaprasto grožio ir puikiai sutvarkytas Šeimyniškėlių piliakalnis. Čia jau išties gerai padirbėjo Anykščių miesto puoselėtojai. Piliakalnio apylinkėse įrengtas visas senovės pilies kompleksas su gynybiniais įtvirtinimais. Ši vieta vargu ar nusileidžia Kernavei.
Važiuojame prie Puntuko akmens, pasivaikštome Šventosios upės pakrante po Anykščių šilelį.
Įspūdžių vienai dienai gal net per daug. Akys raibsta nuo įvairiaspalviais lapais pasidabinusių medžių. Mūsų laukia dar vienas stebuklas – Laimės Žiburio kalnas, J. Biliūno kapas. Įsiropščiame ir į jį.
Vakarėja. Buvo nepaprastai graži, saulėta, šilta rudens diena su daugybe nepakartojamo grožio vaizdų. Ohoho, kokia mūsų Lietuvėlė!
Pabaigai savo kelionės kompanionams esu pasilikęs dar vieną stebuklą, kad visiškai juos apstulbinčiau. Tai Anykščių-Molėtų kelias su savo viražais ir tikrų tikriausiais tramplinais. Kai galų gale jie atgauna žadą, klausiu – ar sutinka, kad tokio smagaus keliuko nėra visoje Latvijoje? Kai žmonės, daug keliavę po Europą, pasako, jog nieko panašaus į šią tikrą ralio trasą apskritai nėra matę, jaučiuosi savo darbą atlikęs.
Taip ir grįžtame į sostinę, beskaičiuodami per dieną aplankytus piliakalnius ir kitus gamtos bei žmonių sukurtus didesnius ir mažesnius stebuklus. Neabejoju, jog šios kelionės mano kompanionai ilgai nepamirš. Papasakos ir kitiems, kokia fantastiška yra mūsų Lietuva.
O pabaigai pasakysiu, jog labai didelį įspūdį mūsų kaimynams padarė kryžių gausa. Lietuva - tikra kryžių ir piliakalnių šalis, ir tai ne mano žodžiai. Geras sąskambis, ar ne?
