Idėja sukurti CouchSurfing svečiavimosi turizmo tinklą kilo amerikiečiui studentui Casey Fentonui. 2000 m. jis gavo pigų bilietą į Islandiją. Vietoj to, kad kelionės metu apsistotų viešbučiuose, jis išsiuntė apie 1500 elektroninių laiškų Islandijos universiteto studentams, kreipdamasis dėl nakvynės, ir sulaukė kelių dešimčių kvietimų. 2004 m. CouchSurfing svetainė pradėjo savo veiklą.

Pirmoji pažintis

Pirmą kartą apie keliavimą su „couchsurfing“ sužinojau prieš keletą metų, kai tokiu būdu draugės sugalvojo aplankyti Paryžių. Išgirdusi teigiamus atsiliepimus ir pajutusi daug gerų emocijų, kurių draugės parsivežė iš kelionės, nusprendžiau užsiregistruoti „couchsurfing“ interneto svetainėje. Artimiausiu metu kelionės planų neturėjau, bet buvo labai smalsu susipažinti su šia sistema.

Šios vasaros pradžioje, išvargintos sunkios egzaminų sesijos, su trimis draugėmis nusprendėme, kad mums reikia atostogų su daugybe gerų nuotykių. Italija visuomet buvo mūsų svajonių šalis, todėl daug ginčų dėl kelionės krypties nekilo. Kadangi kelionei numatėme net dvi savaites į kelionės planą įtraukėme dar ir Ispanijos miestą – Barseloną. Taigi galutinis kelionės maršrutas atrodė taip: Vilnius-Roma-Milanas-Barselona-Milanas-Vilnius.

Skrydžių nusimatė tikrai nemažai, tačiau skraidant pigiomis oro linijomis, išlaidos skrydžiams susidarė nedidelės.

Kita plano dalis buvo apsispręsti dėl pastogės. Kadangi nuo pat pradžių buvome pasiryžusios nuotykiams ir naujoms pažintims, net nekilo abejonių, kad viešbučiais ar nakvynės namais rūpintis nereikės. Didžiausias rūpestis tuo metu buvo per „couchsurfing“ susirasti taip vadinamus housterius (žmones, kurie mus priimtų gyventi pas save) visuose miestuose, kuriuose planavome apsilankyti. Tačiau ir tai tapo lengvai įveikiama užduotimi, nes pasiūlymų priimti „po sparneliu“ gavome pakankamai nemažai. Tada tiesiog susėdome ir palyginome pasiūlymus. Atsižvelgdamos į tai, kad daug laiko neturėsime, norėjome, kad laikini namai būtų kuo arčiau centro ir netektų gaišti daug laiko susisiekimui su numatytomis lankytinomis vietomis.

Turistas be kelionės gido su mikrofonu

Romoje planavome viešėti 4 dienas. Jų metu gyvenome maždaug 10 min. kelio traukiniu nuo miesto centro su šauniais grafinio dizaino specialistais. Didžiausią įspūdį paliko vaikinų noras aprodyti miestą ir supažindinti su begale įdomių vietų. Per dvi dienas įveikėme maždaug 20 kilometrų, tačiau nuovargio nejutome, nes viską atpirko įspūdžiai, gera nuotaika ir teigiamos emocijos.

Iš istorinių vietų aplankėme žymiąją Ispanijos aikštę (Piazza di Spagna) ir jos laiptus, kurie veda link Šv. Kalnų Trejybės (Trinita' dei Monti) bažnyčios, Kolonos aikštę (Piazza di Colonna) su įspūdingais Romos savivaldybės rūmais, pamatėme nuostabųjį Trevi fontaną (Fontana di Trevi), Rotondos aikštėje (Piazza della Rotonda) esantį didingąjį Panteoną, ir daug kitų senajame Romos mieste esančių istorinių vietų.

Iš mažiau istorijai svarbių vietų mūsų naujieji draugai mums parodė geriausią Romoje „Sant Eustachio“ kavinukę su skaniausia kava, taip pat dieviško skonio ledais prekiaujančią ledainę „Giolliti“, kurioje prieš metus ledus ragavo JAV pirmoji ponia Michelle Obama. Ne ką mažesnį įspūdį paliko kavinė-baras „Freni e frizioni“, kuriame sumokėjus už vieną kokteilį (pavyzdžiui Mojito kokteilio kaina yra 8 eurai), gali nemokamai paragauti įvairiausių gardžių virtuvės šefo patiekalų.

Tokių vietų Romoje ir ypač Milane yra begalė, o patys italai jas vadina „Aperitivo“. Paprastai ten renkasi vien jaunimas, turistų beveik nebūna, nes aplinkui nėra turistų lankomų vietų. Visi jaukiai įsikuria lauke ir gurkšnodami kokteilius bei ragaudami patiekalus smagiai šnekučiuojasi. Likome sužavėtos. Per dvi dienas be vietinių pagalbos mes tikrai nebūtumėme pamačiusios tiek įspūdingų ir įdomių vietų bei pažinusios tiek įdomių žmonių.

Tuo metu, kai žmonės, kurie suteikia pastogę, dirba ar turi kitų svarbių reikalų, palieka raktus atvykėliams ir leidžia laisvai susidėlioti savo dienotvarkę arba duoda patarimų kaip ir kur galima būtų praleisti dienos dalį, kol jų nebus namie. Tuo metu, kai mūsų naujieji draugai plušėjo darbe, mes, sekdamos jų nubraižytu planu, aplankėme Vatikaną (Vatican), Šv Petro baziliką (La Basilica di San Pietro), Koliziejų (Colosseo) bei Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio monumentą (Monumento Nazionale a Vittorio Emanuele II) skirtą galutiniam Italijos suvienijimui 1870 m. atminti. Visos aplankytos vietos paliko nuostabų, neišdildomą įspūdį.

Galiausiai išalkusios užsukome į mažą, jaukų senamiesčio restoranėlį, kuriame patikrinome, kaip Italijoje yra gaminama lazanija, Carbonara ir Bolognese makaronai bei itališki koldūnai Ravioli. Už keturis skirtingus patiekalus ir porą taurių vietinio alaus sumokėjome 80 eurų (arbatpinigiai buvo įskaičiuoti į sąskaitą). Nei daug, nei mažai... Bet lydimos vietinių, manau, būtume suradę perpus pigesnę vietą.

Dar vienas smagus įvykis, kuriame sudalyvavome, tai nedidelis „couchsurfing“ vakarėlis, kuriame susipažinome su kitais atvykėliais iš Lenkijos, Portugalijos ir pačios Italijos. Buvo be galo įdomu pasiklausyti jų pasakojimų, išgirsti, kaip jiems sekasi, o taip pat ir naudinga, nes pasidalinome įvairiais kelionių patarimais.

Atgal į praeitį

Praleidusios keturias dienas Romoje, skridome į Milaną, iš kurio traukiniu nuvykome į Brescia miestelį, o dar tiksliau – šalia Brescia esantį nuostabų kurortą prie Gardos ežero (Lago di Garda). Ten mus pasitiko dar vieni labai malonūs housteriai, su kuriais visų pirma nuvykome į vieną atokiau esantį neapoliečių restoraną. Maisto porcijos ten buvo gigantiško dydžio. Prisipažinsiu, savo spagečių su jūros gėrybėmis taip ir neįveikiau, nors skonis buvo puikus, o po ilgos kelionės buvau siaubingai išalkusi.

Po paskutiniųjų pietų Romoje, už kuriuos sumokėjome po 20 eurų, čia sąskaitą gauti buvo itin malonu, nes prisivalgę ne tik spagečių, bet ir prisiragavę įvairių gėrimų, galiausiai už viską sumokėjome tik po 14 eurų.

Vertėtų pridurti, kad visos kelionės po Italiją metu sugriuvo mitas, kad italų vyrai – prasti kulinarai ir, kad viryklė – jiems ne draugė. Anaiptol... Tiek gyvenant pas italus Romoje, tiek Brescia, ne vieną kartą įsitikinome, kad italai – puikūs kulinarai. Jie ne tik skaniai gamina, bet ir estetiškai pateikia maistą bei padengia stalą.

Taigi keliaujant su „couchsurfing„ vienas iš privalumų yra galimybė paragauti naminio, vietinių gaminamo maisto.

Viešėdamos Brescia miestelyje pajutome išlaikytą retro stiliaus dvasią, kurią kūrė siauromis miesto gatvelėmis senovinius dviračius minantys vietiniai gyventojai ir šiuolaikinio žmogaus rankos nepaliesta architektūra. Atrodė, kad grįžome kelis šimtus metų atgal į praeitį. Išties žavinga. Sutemus, mūsų naujieji draugai italai mus pakvietė į senamiesčio labirintuose įsikūrusį barą „Da Franco“.

Vieta buvo labiau panaši į žmogaus kūrybos sintezę, negu į tradicinį barą. Ant sienų kabojo paties baro savininko Franco darytos erotinės nuotraukos, o kiekvienas plyšys išmargintas įvairiomis citatomis, eilėraščių ištraukomis. Ir iš tiesų, tai baras, kuris turi sielą. Baro šeimininkas suteikė mums progą lietuviškai užrašyti keletą žodžių ant mažyčio baro langelio (dauguma jų jau buvo aprašinėti). Palinkėjome barui, kad „ši pasaka niekada nesibaigtų...“ Sužavėtos itin originaliu baru, mes dar kartą įsitikinome, kad tokias įspūdingas vietas galima rasti tik geranoriškų vietinių italų pagalba.

Geriausias dalykas keliaujant su „couchsurfing“ yra tas, kad tu neplauki kartu su turistų banga, o bendrauji ir gyveni kartu su vietiniais, lankai vietas, kuriose jie renkasi, šnekučiuojiesi apie jų įprastą gyvenimą bei gauni galimybę pabūti to gyvenimo dalimi. Tai pats geriausias būdas susipažinti su nauja kultūra ir žmonėmis iš viso pasaulio.

Daugiau informacijos apie couchsurfig galite rasti oficialioje svetainėje www.couchsurfing.org.